Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Rekordinės ne pieno supirkimo kainos, o manipuliacijos

Renata Vilimienė, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė

Mes, pienininkai, šiame straipsnyje atskleisime paslaptį, kurios visuomenė nežino, tačiau patiems pienininkams tai tikrai nėra jokia paslaptis – tiesiog viešai ji niekada nebuvo išdėstyta. Todėl nutariau užbaigti pasityčiojimų kampaniją prieš smulkius ir vidutinius ūkius, atskleisdama, kiek iš tikrųjų už pieną gauna smulkūs ir vidutiniai ūkininkai bei kokius „rekordus“ pasiekė pieno supirkimo kainos, apie kurias kalba perdirbėjai.

Perdirbėjų panegirikos

Kovo mėnesį pasirodė straipsnių, kuriuose perdirbėjai giriasi, kad pieno supirkimo kainos pasiekė rekordines aukštumas. Taip pat pažymima, kad negaliojo nesąžiningų veiksmų pieno įstatymas (Konstitucinis Teismas (KT) 2020 m. vasarį paskelbė, kad 2015 metų birželį Seime įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, todėl prieštarauja Konstitucijai. KT nutarimas įsigalioja nuo 2020 m. liepos 1 dienos, todėl Seimui nespėjus ištaisyti pažeidimų, įstatymo 2015-ųjų birželio redakcija nustojo galioti – aut. past.).

Perdirbėjai viešoje erdvėje teigia, kad „nepaisant sunkios situacijos dėl pandemijos, vidutinė metinė pieno supirkimo kaina 2020 metais atitiko pastarųjų trejų metų kainų vidurkius, o šiais metais jos dar labiau pasistiebė. Šių metų vasarį stambiesiems ūkiams už toną natūralaus pieno perdirbėjai mokėjo 351 eurą. Ši kaina yra didžiausia per paskutinius 25 mėnesius – daugiau stambiesiems pieno tiekėjams mokėta 2018 metų gruodį, kai supirkimo kainos vidurkis siekė 354 eurus.“ Negaliu sutikti su tokiais teiginiais ir noriu paaiškinti du dalykus.

Pienas vienodas – kaina kita

Pirma, nors vadinamasis Pieno įstatymas negaliojo, pieno gamintojai ir toliau yra skirstomi į 10 grupių, t. y. jei parduodama mažiau pieno, tai ir gaunama mažesnė kaina, o jei parduodama daugiau pieno – gaunama didesnė kaina. Svarbiausia tai, kad visas parduodamas pienas privalo atitikti ir atitinka vienodus kokybės reikalavimus, t. y. neviršija reglamentuotų bakterinio užterštumo ir somatinių ląstelių skaičiaus.

Kad dar geriau visi suprastumėte, kalbame apie vienodą parduodamą daiktą – pieną, o kaina už jį skiriasi iki 16 centų (kaina įvairuoja nuo 0,12 iki 0,28 Eur/kg ir daugiau). Pateiksiu konkrečius pavyzdžius: pieno ūkis, kuris laiko 5 melžiamas karvutes, gauna 0,14 Eur už kilogramą pieno; pieno ūkis, kuris laiko 10 karvių, gauna 0,18 Eur/kg pieno; pieno ūkis, laikantis 25 karves, – 0,22 Eur/kg; ūkis, kuris laiko 80 melžiamų karvių, – 0,26 Eur/kg pieno ir t. t. Visi šie ūkiai parduoda pieną kaip žaliavą, jie parduoda ne varškę, grietinę ar sūrį, o tą patį pieną. Čia galbūt perdirbėjai galėtų užtraukti nuolatinę giesmę apie logistiką, kad labai brangūs pieno surinkimo kaštai. Na, tuomet logika būtų paprasta: jeigu, pavyzdžiui, gamykla stovi Rokiškyje, tai Rokiškio rajono gyventojams turėtų būti taikoma aukštesnė supirkimo kaina, o ūkiai, kurie atitolę nuo gamyklos, turėtų gauti mažesnę. Bet taip nėra.

Dar vienas gana dažnai girdimas perdirbėjų pasiteisinimas – tai, kad perdirbimo įmonės moka labai geras kainas, o perpardavėjai (kooperatyvai, bendrovės) per mažai moka pieno pardavėjams. Galiu drąsiai pasakyti, kad ir tai daugeliu atvejų yra netiesa.

Skambinau daugybei ūkininkų pasiteirauti, kam jie parduoda pieną ir kokią kainą gauna. Atsakymai visų vienodi, kam jie beparduotų – ar tiesiai perdirbimo įmonei, ar kooperatyvui, ar „uabui“ – mokama kaina pagal grupes visiems vienoda. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kai kurie tikrieji kooperatyvai mokėjo daugiau ir papildomai mokėjo 13-tąjį atlyginimą bei siūlė tam tikrus „bonusus“ (pvz., buhalterinės apskaitos vedimas ūkininkams, kooperatyvo nariams už mažesnę nei rinkos kainą; urmu perkama plėvelė pašarams gaminti už simpatiškesnę kainą).

Kainos didelės, bet ūkiai nyksta

Antra, perdirbėjų atstovas nekalba apie tai, kokia vidutinė pieno kaina ar kiek mokėta smulkiems pieno gamintojams. Kad būtų aiškiau, paimkime pavyzdį: gamykloje dirba 1 000 darbuotojų, iš jų – 10 vadovų. Vadovams mokamas 3 500 Eur atlyginimas, o darbininkams – 500 Eur. Gamykla, skelbdama mokamus atlyginimus, sakytų „mūsų mokami atlyginimai pasiekė rekordines aukštumas – mokami net 3 500 Eur atlyginimai“. Ar tai būtų tiesa? Mano nuomone, visiškas melas. Lygiai taip dabar vyksta Lietuvoje su pieno supirkimo kainomis. Skelbiamos tik „vadovų“, t. y. stambiųjų ūkių, gaunamos sumos. Spauda mirga apie rekordines pieno supirkimo kainų aukštumas, o ūkiai nyksta kaip sniegas po žiemos.

Kalbantis su perdirbėjais, vis paklausiu, kam jie parduoda tuos sūrelius, pagamintus iš pusvelčiui nupirkto pieno iš smulkių ir vidutinių pieno gamintojų? Prekybos centrų lentynose aš tokių tikrai nematau, nei pigesnio sūrio ar grietinės, na, nebent lenkiškų. Gal perdirbėjams reikėtų pasimokyti efektyvumo iš kaimynų lenkų? Jie sugeba nupirkti pieną iš ūkininkų brangiau, perdirbti ir atvežę pieno produktus į Lietuvą parduoti pigiau.

Manipuliacijos skelbiant pieno kainas

Viešai skelbiama ne pieno supirkimo kaina, kuri numatyta sutartyse, o išmokėta pinigų suma, padalinta iš parduoto pieno. Juk pasirašant sutartis pieno supirkėjai negali žinoti, kokie bus perkamo pieno rodikliai (riebalai ir baltymai), o kai skelbia, kad „mokėjome 345 Eur už toną“, vadinasi jie kalba apie jau perskaičiuotą pagal pieną kainą. Pagrindinė kaina būna ženkliai mažesnė. Pateiksiu pavyzdį, kaip keičiasi skelbiama, o ne esama pieno supirkimo kaina, kai skirtingi riebalai ir baltymai. Pagrindinė kaina, kuri yra sutartyje, išlieka tokia pati – 0,20 Eur/kg (žr. lentelę).

Pagal pateiktą lentelę matome, kad visi keturi pardavėjai, pardavę tą patį pieno kiekį – 800 kg/d. ir gaudami tą pačią bazinių rodiklių pieno kainą – 0,20 Eur/kg, gauna skirtingą išmokamą pinigų sumą. Iš pateikto skaičiavimo matyti, kad išmokama pinigų suma tarp 4 ir 1 pardavėjų skiriasi 244,16 – 160,32 = 83,84 Eur.

Kaip matyti iš pateikto pavyzdžio, parduoto pieno kaina nesikeičia, o kiekvienam pardavėjui išmokama pinigų suma skiriasi. Visų 4 pardavėjų skirtingi parduoto pieno sudėties rodikliai nulemia išmokamą pinigų sumą už parduotą žaliavinį natūralų pieną.

Lygiai tokios pat manipuliacijos būna rudenį, kai karvutės sueina į tvartus. Tuomet pieno kiekis įprastai pamažėja, bet riebalai ir baltymai pakyla, o perdirbėjai vėl mosuoja vėliava, šaukdami, kad lapkričio mėnesį pieno supirkimo kainos kilo, nors iš tiesų jos stovi kaip įbestos, bet pakilę pieno baltymai ir riebalai padidina išmokamą pinigų sumą.

Galite sakyti, koks skirtumas, ar kaina skelbiama, kokia išmokėta pinigų suma, juk pinigus vis tiek gavo ūkininkas. Skirtumas yra: norėdamas gauti aukštesnę išmokamą pinigų sumą, ūkininkas privalo labai pasistengti dėl karvutės pilvo, t. y. duoti pašaro dėl baltymų (rapsų ar sojos), dėl energinės vertės (kukurūzų, melasos), ir kokybiško sauso pašaro.

Perdirbėjai mus laiko savo karvėmis, kurių jiems išlaikyti nereikia. Nori šeria (padidina kainą), nori nešeria, nes mato, kad ir taip dailios. Mes tokios galimybės su savo gyvuliais neturime, juk nepasakysiu karvei, kad pieno kaina nukrito, todėl šią savaitę negausi kombinuotųjų pašarų.

Dar apie pinigus

Dažnai supirkėjai dievagojasi, kad jie vadovaujasi rinkos kainomis ir neturi iš ko mokėti, kitaip jie tikrai mielai mokėtų, bet jei tik sušlubuoja ūkininko finansai, jie skuba siūlyti tūkstantines paskolas. Iš pažiūros viskas gerai, bet su ūkininku pasirašoma sutartis, kad jis neišeis iš perdirbimo įmonės nežinia kiek metų (priklausomai nuo paskolos dydžio ir sąlygų). Tuomet paskolos ūkininkams atsirūgsta, nes derybų dėl pieno kainos visai nebelieka, o išeiti ūkininkas negali, nes pradedama mojuoti teisiškai nieko vertu rašteliu. Ūkininkai, būdami dievobaimingi, mano, kad tikrai negali išeiti, nes pasižadėjo. Taip ir neša lažą 2 metus ar ilgiau už varganus centus.

Paklausa ir pasiūla, apie kurias kalba perdirbėjų atstovai, yra pieno produktams, o ne žaliaviniam pienui. Mes, pienininkai, parduodame pieną kaip žaliavą… Suprantu, kad tai labai glaudžiai susiję, bet kodėl mūsų savikaina nesiejama su žaliavinio pieno pagaminimo kaštais? Jei pagamintas produktas rinkoje atpigo, mums mažinama pieno supirkimo kaina, bet jei produktų kaina žaliavai pagaminti pakilo ir mums padidėjo savikaina, supirkimo kaina nuo to nepriklauso. Kaip pavyzdį galiu pateikti soją – jos kaina nuo 380 Eur/t pakilo iki 550 Eur/t, o pieno kaina nesikeitė nuo 2020 m. birželio mėnesio.

Menas išgyventi

Mums, ūkininkams, nuolatos baksnojama, kad neefektyviai dirbame, bet leiskite paklausti, kas žiūrėjo perdirbimo įmonių efektyvumą? Kas skaičiavo, kiek efektyvus europinių paramų panaudojimas ir atsiperkamumas? Perdirbėjai atšaus, kad tai konfidenciali informacija, bet kodėl mano ūkio duomenys nekonfidencialūs ir kiekvienas juos analizuoja? Teko girdėti, kad Lietuva užsakė, o vokiečiai paskaičiavo Lietuvos ūkininkų pieno savikainą. Ir, ką sau galvojate, smulkaus ūkininko pieno pagaminimo savikaina net 0,50 Eur/kg, o jam perdirbėjas moka tik 0,14 Eur/kg, ir jie gyvena! Kur tai matyta? Tik vienas niuansas – daugelis smulkių ūkių neveda buhalterinės apskaitos ir niekam jokių duomenų neteikia, tai kaip galima paskaičiuoti jų produkcijos savikainą? Vis dėlto, jeigu tai teisingi skaičiavimai, kad savikaina 0,50 Eur/kg, o parduoda tik už 0,14 Eur/kg, gal mokymus turėtų vesti ūkininkai, o ne ūkininkams – juk menas išgyventi matant tokius skaičius.

Rekomenduojami video