Robertas van Vorenas

Specialiai „Valstiečių laikraščiui“

Nyderlandų valstybė išleido 40 mln. eurų referendumui, kuriame piliečiai turėjo pasisakyti „už“ arba „prieš“ sutartį, kurios niekas neskaitė.

Rūpėjo ne Ukraina

Tai neturėtų stebinti, nes dauguma olandų apie Ukrainą nieko nežino ir joje niekada nėra buvę. Kitaip tariant, kad ir ką žmonės nusprendė, tai buvo sprendimas, priimtas visiškai nesuvokiant jo svarbos, susidūrus su ištisa informacijos, kuri dažnai buvo neišsami, tendencinga ar net atvirai melaginga, lavina. Šia prasme referendumas, turėjęs būti labai demokratišku instrumentu, virto farsu ir smūgiu demokratijai.

Žinoma, viskas nuo pat pradžių klostėsi ne taip. Kampaniją dėl referendumo skelbimo organizavo žmonės, kurie vėliau prisipažino, kad jiems labiau rūpėjo ne Ukraina, o tai, kaip destabilizuoti Europos Sąjungą. Tikrasis jų tikslas – Nyderlandų išstojimas iš ES, ir tam turėjo būti paaukota Ukraina. Tai, kad kampanija buvo surengta pasinaudojant ES finansine parama, kuri negalėjo būti skirta tokiam tikslui, puikiai parodo organizatorių nihilizmą. Vėliau jie griebėsi kitų triukų, kad keturis kartus padidintų maksimalią referendumo kampanijos finansavimo sumą, kurią galėjo skirti šalies Vyriausybė.

Ši parama pati savaime buvo farsas, nes lėšas skyręs komitetas visiškai nesidomėjo referendumo kampanijos turiniu, o tik jos techniniais dalykais. Viskas baigėsi tuo, kad vienas verslininkas gavo 50 tūkst. eurų tualetiniam popieriui su „informacija“, agituojančia prieš asociacijos sutartį, pagaminti. Ir vėlgi ši informacija buvo sukurpta iš pusiau tiesos, gandų ir atviro melo – viskas buvo skirta tam, kad žmonės balsuotų „prieš“. Referendumo iniciatoriai pasinaudojo protingu triuku: pareiškė vykdantys kampaniją „už“, „prieš“ ir „nei už, nei prieš“. Taip jie sukaupė daugiau lėšų, nes prašė finansuoti iškart tris referendumo kampanijas. Tačiau „susilaikyti“ ir balsuoti „už“ raginančių kampanijų agitacinė medžiaga buvo taip sumaniai parašyta, kad atrodė, jog apsisprendimas balsuoti „prieš“ nėra toks jau svarbus.

Šventasis „neutralumas“

Socialistų partijos frakcijos parlamente narys, vienas referendumo kampanijos dalyvių Harry van Bommelis, 2014 m. pavasarį stovėjęs Kijevo Maidane po neseniai čia vykusių skerdynių ir reiškęs savo paramą visiems, kovojusiems už laisvę, dabar visiškai pakeitė politinį kursą. Jis savo agitacijos kampaniją pavadino „Ne, ne, ne“ (tarsi vieną „ne“ būtų per sunku suprasti). Kad paremtų savo nuostatą, jis pasitelkė būrelį „Ukrainos patriotų“, kurie padėjo olandų rinkėjams paaiškinti, kad Ukraina yra pilietinio karo suskaldyta šalis ir kad daug ukrainiečių yra nusistatę prieš šią sutartį su ES. Vienas iš jų buvo apsišaukėlis V.Janukovičiaus kaimynas, dabar gyvenantis Nyderlanduose. Vėliau partiniuose susirinkimuose H.van Bommelis nusprendė rodyti smarkiai kritikuojamą prancūzų propagandinį filmą „Revoliucijos kaukės“, kuriame buvo tvirtinama, kad Ukrainą valdo kraštutinių dešiniųjų, pusiau fašistinių vagių gauja. Paskui jis ėmė transliuoti separatisto Aleksejaus Žuravko, buvusio Regionų partijos frakcijos Ukrainos parlamente nario, kuris šiuo metu slapstosi nuo Ukrainos saugumo tarnybos, vaizdo klipą. Šis žmogus rinko separatistams skirtą finansinę paramą ir iki pat šios dienos interneto socialiniuose tinkluose skelbia informaciją apie Ukrainos kariuomenės dalinių judėjimą, kad priešai būtų informuoti apie jų buvimo vietą ir karinę galią. Taigi, agituojant „prieš“ tiko viskas, neatsižvelgiant į turinį.

Debatų lygis dėl to vis labiau smuko. Olandijos žiniasklaida stengėsi išlikti „neutrali“, balansuodama tarp dviejų priešingų požiūrių. Tačiau tai pasakytina ne tik apie Nyderlandų gyventojų nuomonių atspindėjimą: buvo bandoma „neutraliai“ pateikti ir pačių ukrainiečių nuomones, kad pasisakančiųjų „už“ asociacijos sutartį argumentai kartais nenustelbtų manančiųjų priešingai. Viena olandų žurnalistė man skundėsi, kad buvo pasiųsta į Kijevą kalbinti ukrainiečių, palaikančių „už“, „prieš“ ir „susilaikančių“ poziciją. „Tačiau kur ten surasi pasisakančių „prieš“, – atsiduso ji. Todėl ji nusprendė vykti į vadinamąją Donecko liaudies respubliką ir, žinoma, tikrai ten rado sutarties su ES priešininkų. Faktą, kad trys ketvirtadaliai Ukrainos gyventojų remia šią sutartį, pateikė vos kelios žiniasklaidos priemonės.

Sunku paaiškinti tą milžinišką norą būti „neutraliems“. Požiūris, kad tiesa turi būti kažkur per vidurį, buvo taip suabsoliutintas, jog vienos kurios pusės palaikymas tapo kone „nesveikas“. Viena iš pagrindinių priežasčių, mano manymu, yra ta, kad daugelis šio regiono ekspertų arba patys kilę iš Rusijos, arba joje gyvena jų šeimos nariai, arba yra prorusiškų pažiūrų, todėl dažnai į Rusijos ir Ukrainos karą žvelgia „rusų akimis“ ar bent yra stipriai veikiami Rusijos žiniasklaidos ir viešosios nuomonės. Jie nesupranta, kad Putino Rusija – tai ne Rusija, o 75 metus komunistų prievartauta ir vėliau vieno iš baisiausių prievartautojų – KGB – užvaldyta šalis. Taigi, tuo metu, kai rusų rašytojas disidentas Vladimiras Voinovičius atvirai pareiškė nekelsiantis kojos į Krymą, kol jis bus okupuotas, nepaisant to, kad ten yra jo tėvų kapai, jie ir toliau siekia likti „neutralūs“ ir remia Maskvos požiūrį, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas, o šalį valdo korumpuota klika, flirtuojanti su dešiniaisiais ekstremistais. Tokia nuomonė daro poveikį, nes jie juk „ekspertai“ ir turėtų išmanyti tai, apie ką kalba. O visiško neišmanymo sąlygomis jų aiškiai išreikštos nuomonės išklausomos be mažiausių abejonių.

Reikėtų nedidelio karo?

Referendumo kampanija sukėlė pačias blogiausias iš visų įmanomų diskusijas interneto socialiniuose tinkluose. Buvau naivus manydamas, kad olandai po 400 metų demokratijos mažų mažiausiai turi bent minimalų jos standartą. Tokios mano viltys visiškai žlugo. To, ką mačiau, negalėjau išvysti nė blogiausiame sapne. Tai buvo kur kas blogiau už rėkiančią minią Vilniuje 2011 m. per gėjų eitynes. Bandžiau aiškinti tai pototalitarinės visuomenės, kuri dar tik mokosi demokratijos abėcėlės, ypatumais. Tačiau Lietuvoje situacija jau pasikeitė, ir daugeliu atvejų – į gera. Žmonės čia žino, ką reiškia netekti laisvės, jie supranta būtinybę ginti ją bet kokia kaina.

Atrodo, kad Olandijoje praeitis jau seniai pamiršta, ir malonus gyvenimas turtingoje šalyje žmones pavertė godžiais, savanaudiškais, egocentriškais ir, svarbiausia, iš esmės nepatenkintais. Jie įsitikinę, kad privalo turėti visa, kas geriausia, ir kad visas pasaulis sėlina prie jų norėdamas atimti tai, kas jiems „teisėtai priklauso“: ir musulmonai, ir lenkai, ir korumpuoti politikai, ir dar 45 mln. ukrainiečių. Jie kartoja šūkius apie „dešiniuosius ekstremistus“ ir „fašistus“ Ukrainoje nepastebėdami, kad jų populistiniai lyderiai yra uolūs Mussolinio ir kitų panašių į jį mokiniai ir kad jų „liaudies pasipriešinimas“ turi tų pačių bruožų, kaip ir Vokietijos politika 1930-ųjų pabaigoje.

Man šis referendumas tapo labai skaudžia akistata su šalimi, kurioje užaugau. Tai buvo liberali šalis, laisvų, atviraširdžių, svetingų žmonių kraštas. Čia buvo labai aktyvi labdaros ir paramos organizacijose dirbusių žmonių, savanorių ir profesionalų, bendruomenė. Nyderlandai, kuriuos mačiau praėjusiomis savaitėmis, buvo visiška priešingybė. Man gėda dėl savo tautiečių, kurie balsavo prieš Ukrainą, kurie nesupranta laisvės kainos, nesuvokia, kaip psichologiškai svarbu žinoti, kad kiti tave palaiko. Būtų per žiauru sakyti, kad šaliai reikia nedidelio karo, jog ji prabustų, bet giliai savyje negaliu atsispirti tokiam bjauriam jausmui. 70 metų taikos pavertė tautą svirduliuojančiu nupenėtu kalėdiniu kalakutu. Vargšė šalis, ir vargšė Ukraina, matanti, kaip jos įsijungimui į Europos šeimą trukdo toks nuolaidžiavimas savo silpnybėms.