Gruodžio 4 dieną Italijoje vyksiantis referendumas gali sukelti tokį pat efektą, kaip ir britų rinkėjų apsisprendimas išstoti iš ES ar naujo JAV prezidento išrinkimas.

Nori gerinti valdymą

Gilėjant Italijos bankų krizei šalies premjeras Matteo Renzi savo politinį likimą nusprendė atiduoti į rinkėjų rankas. Kaip ir buvęs Didžiosios Britanijos Vyriausybės vadovas Davidas Cameronas, išpildęs savo pažadą surengti referendumą dėl tolesnės šalies narystės ES, M.Renzi irgi pasiryžo viską pastatyti ant artėjančio referendumo kortos. Jeigu italai nepritars jo siūlomoms konstitucinėms reformoms ir referendume balsuos prieš jas, M.Renzi iš anksto pareiškė atsistatydinsiantis.

Vardan ko tokia rizika? Siekdamas efektyvesnio valstybės valdymo, Italijos premjeras nori iš esmės reformuoti šalies parlamentinę sistemą. Italijos parlamentas sudarytas iš Respublikos Senato ir Deputatų rūmų, iš esmės turinčių vienodą įstatymų leidybos galią. Premjero siūloma konstitucinė reforma pakeistų tokią padėtį: Deputatų rūmų nariai, kaip ir anksčiau, būtų renkami tiesiogiai, bet Senato rūmų sudėtis būtų jau kitokia. Į juos būtų skiriami šalies regionų atstovai, kurie nebegalėtų balsuoti dėl pasitikėjimo Vyriausybe, netektų kitų politinių galių. M.Renzi siekia ne tik sumažinti Senato įtaką priimant naujus įstatymus, bet ir tiksliau padalyti nacionalinei ir regioninei valdžiai tenkančią atsakomybę. Šiuo metu už daugelį dalykų atsako ir vietinės, ir centrinės valdžios atstovai. Jei referendume būtų pritarta reformai, Italijos valdžios veikimo mechanizmas iš esmės pasikeistų.

Taip pat pagal siūlomą konstitucinę reformą būtų sumažintas šalies parlamento narių skaičius, išplėstos tiesioginės demokratijos galimybės: pavyzdžiui, referendumą būtų galima inicijuoti surinkus 800 tūkst. piliečių parašų. Be to, referendumas būtų laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvautų daugiau nei pusė rinkėjų, atėjusių balsuoti per pastaruosius įvykusius nacionalinius rinkimus. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus referendumas pripažįstamas teisėtu, jeigu jame dalyvauja absoliuti rinkėjų dauguma. Be to, siūloma, kad Italijos parlamentas privaloma tvarka svarstytų visuomenės siūlomus įstatymų projektus, kuriems savo parašais pritartų 150 tūkst. šalies piliečių.

Ką mano rinkėjai?

Jau kurį laiką Italijoje rengiamos apklausos rodo, kad pirmauja nepritariančiųjų M.Renzi reformai stovykla. Tiesa, kadangi dar beveik ketvirtadalis šalies rinkėjų vis dar nėra apsisprendę, kaip balsuoti, referendumo rezultatų numatyti neįmanoma. Spėliones dar labiau apsunkina per referendumą Didžiojoje Britanijoje ir prezidento rinkimus JAV išryškėjusi nauja tendencija: žmonės   neatskleidžia, kaip balsuos, arba sąmoningai meluoja per apklausas, nes jaučia didelį vieną ar kitą kandidatą ar politinį sprendimą palaikančios žiniasklaidos spaudimą ir nenori pasirodyti esantys baltos varnos.

Jeigu italai atmestų M.Renzi konstitucinę reformą ir premjeras atsistatydintų, kaip žadėjęs, Italija beveik neabejotinai panirtų į politinį nestabilumą. Šalies parlamento rinkimai turėtų įvykti 2018 m. Pasitraukus dabartinei Vyriausybei, beveik neabejotinai prireiktų išankstinių parlamento rinkimų, o tai reikštų, kad būtų atidėtos šalies ekonomikai būtinos reformos – būtent tuo metu, kai jos reikalai gana prasti. Vis didėja grėsmė prarasti investuotojų pasitikėjimą, stiprėja abejonės dėl šalies viešųjų finansų tvarumo.

Blogiau nei „Brexit“

Iš pažiūros grynai Italijos vidaus reikalai jau keli mėnesiai tarsi didėjantis tamsus debesis slenka ES politine padange. Ekspertų teigimu, ruošiamasi blogiausiam scenarijui: finansų rinkos M.Renzi pralaimėjimą referendume interpretuos kaip signalą, kad Roma nepajėgi vykdyti politinių ir ekonominių reformų, o tai sukels abejonių, ar Italija apskritai pajėgs užtikrinti ūkio augimą, kuris yra būtinas 135 proc. šalies BVP siekiančiai valstybės skolai sumažinti. Būgštaujama kad Italija eina tuo pačiu keliu kaip Graikija, vis dar negalinti atsigauti po milžiniškos valstybės skolos krizės.

Artėjančio referendumo Italijoje pasekmės gali būti dar svarbesnis politinis įvykis, nei „Brexit“  referendumo dėl Britanijos išstojimo iš ES, mano vieno didžiausių Europoje privataus Berenbergo banko (Vokietija) vyriausiasis ekonomistas Holgeris Schmiedingas. „Aš manau, kad tai didžiausias  politinis pavojus euro zonai šiais metais. Ne tiek pats referendumas, kiek jo pasekmės“, – pareiškė jis. Ekspertas būgštauja, kad Italijoje kilęs politinis netikrumas paankstintų naujus parlamento rinkimus, kuriuose galėtų gerai pasirodyti populistai ir euroskeptikai. Jiems atėjus į valdžią taptų realus naujo referendumo, apie kurį jau seniai kalba kai kurios politinės partijos, skelbimas. Tai referendumas dėl Italijos išstojimo iš euro zonos. Eksperto manymu, kad ir koks būtų Italijos rinkėjų sprendimas, vien tokio referendumo inicijavimas taptų rimtu iššūkiu visai euro zonai. Nors Briuselis kaip įmanydamas stengsis išvengti naujos politinės krizės, nes kitais metais vyks Prancūzijos ir Vokietijos parlamentų rinkimai, galintys atvesti į valdžią ne mažiau nei D.Trumpas stebinančius politikus, skolų kelias Italiją, kaip ir Graikiją, galų gale atvestų prie Berlyno vartų. O tai gali sukelti politinį domino efektą ir dar labiau sumažinti dabartinės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel šansus ketvirtąjį kartą stoti prie svarbiausios euro zonos valstybės vairo. Ją gali nusinešti ta pati populizmo banga, kuri jau pasiglemžė D.Cameroną, H.Clinton ir grėsmingai artėja prie M.Renzi.