Miestelio klebonijos ūkiniuose pastatuose auginti gyvulėlių niekas nedraudžia, nors ir neskatina. Tai sprendžia pats klebonijos šeimininkas.

Virbalio (Vilkaviškio r.) klebonas Gediminas Marcinkevičius rūpinasi ne tik parapijiečių sielovada. Jis dar randa laiko ir gausiai naminių, dekoratyviųjų paukščių bei triušių fermai, kurioje vis daugėja augintinių. Ūkyje pritapo ir parapijiečių dovanota avis, o erdviame name peržiemojo lapės sužalotas ežiukas.

Šunys – draugai ir sargai

Anot G.Marcinkevičiaus, tas, kuris myli gyvulius, lengviau pamils ir žmones. Meilė gyvūnams kleboną lydi nuo vaikystės, kai dar kartu su tėvais gyveno Prienų rajono Balbieriškio apylinkėse. Tada jų šeima vertėsi ūkiškai. Nuvažiavęs į tėviškę pas sesę, klebonas ir dabar parsiveža gyvų dovanų.

Šiuo metu G.Marcinkevičių kiekviename žingsnyje lydi trijų mėnesių bevardis šuniukas, kurį parsivežė iš kaimo. Jo paprašė jauna studentė vargonininkė, kuri kol kas neturi laiko pati jį prižiūrėti. Iš viso klebonijos kieme dabar gyvena keturi keturkojai draugai. Aptvare gyvena dvimetis veislinis šuo Euras, tokį vardą gavęs neatsitiktinai, – jo atsiradimas kieme sutapo su euro įvedimu šalyje. Pririšta prie būdos visus draugiškai sutinka kalytė Mirta, o greta šiltnamio ir daržo gyvena Dora.

Paukščiai – ne tik maistui

Erdviame Virbalio centre esančios klebonijos kieme vietos užtenka viskam – ūkiniam pastatui su pavėsinės stiliaus priestatu ir aptvarais, šiltnamiui, daržui, sodeliui. „Beveik visos mano vištytės – dedeklės, – pasakojo šeimininkas, aprodydamas ūkį. – Kiekvienais metais auginu ir viščiukų. Šiemet atrinktus kiaušinius netrukus vešiu į peryklą.“ Vištoms įrengtos patogios gūžtos uždaroje patalpoje, prie sienos, trimis aukštais. Jos viena kitai netrukdo, kai deda kiaušinius.

Klebonas džiaugėsi, kad jam kiaušinių pirkti nereikia. Užteko ir velykiniams margučiams, ir dar liko. Miestelio gyventojai žino, kad gali užeiti į kleboniją kaimiškų kiaušinių. Ne tik įprastų spalvų lukštu, bet ir žalsvu. Teigiama, kad žalio lukšto kiaušiniuose būna mažiau cholesterolio. Aptvare vaikštinėjančios pentinuotos, raibos, švytinčiomis plunksnomis vištos traukia aplinkinių akį.

Tarp vištų gražiai įsilieja būrelis ne prasčiau atrodančių ančių. Šeimininkas išskiria muskatines antis ir stambiąsias – žąsies ir anties hibridus.

Jau šeštus metus Virbalyje klebonaujančiam G.Marcinkevičiui pagalbinis ūkis yra ir papildomas pragyvenimo šaltinis. Jis pats kiaušinių ar mėsos parduotuvėje niekada neperka, dar gali kitiems pasiūlyti. Parduotuvėje iš kasdienių produktų perka nebent duonos, nes kiaušinių, antienos, paukštienos, triušienos turi pakankamai.

Kiemo puošmenos

Kieme stovi ir klebono suręsta balandinė. Balandžių jam paliko buvęs šios parapijos klebonas Vitas Eidukaitis, kuris išsikėlė į Seirijus. Dabar „paveldėtieji“ balandžiai gyvena kartu su dabartinio klebono balandžiais, turi savo lizdus. Iš jų išsiskiria ugninės raudonos spalvos plunksnomis pasidabinę paukščiai.

Klebonijos kiemo puošmena – povai ir fazanai. Vieną povų porelę dvasininkui dovanojo. Jis neslėpė, kad su dekoratyviniais paukščiais nėra lengva. Viena patelė perėdama nugaišo, o sidabrinės spalvos jauniklis pabėgo. Klebonas nori jiems sumeistrauti erdvesnį voljerą, kad galėtų vaikščioti nevaržomi – jaustų didesnę laisvę, juos galėtų pamatyti parapijiečiai, svečiai.

Nors paukščių įvairovė didelė, bet visi lesinami tais pačiais lesalais, todėl didelio vargo šeimininkui nekelia. Jiems tinka kviečiai, valant javus likusios nuovalos, kuriose pasitaiko sutrintų, skaldytų grūdų, žolyčių sėklų. Jų dovanoja parapijiečiai ūkininkai.

Daugiausia triušių

Kur kas didesnis kunigo turtas glaudžiasi ūkiniame pastate. Triušius auginti pradėjo radęs tvarte 4 triušių narvelius. Dabar jau turi apie 50 triušių patelių ir jų atvestų jauniklių. Mėsinės veislės triušiai stebina savo dydžiu. Klebonas aiškino, kad jie užauga daug greičiau ir būna didesni nei kitokių veislių triušiai, todėl juos ir pasirinko. Šeimininkas planuoja nusipirkti iš Šakių rajone, Lekėčiuose, gyvenančio žinomo triušių augintojo veislinį patinėlį ir atnaujinti savo triušių fermos genofondą.

Anot klebono, kai kurie augintojai skundžiasi, kad triušiai serga, neišgyvena, o jam dėl to nekyla rūpesčių. Aišku, pasitaiko, kad vienas kitas sunegaluoja , nugaišta, tačiau dauguma švelniakailių – sveiki, nors jų neskiepija. Kunigas neslėpė, kad triušių net vasarą neneša į lauką, norėdamas apsaugoti nuo uodų. Jo manymu, būtent uodai dažnai perneša visokiausių ligų sukėlėjus. Jo ūkelyje 3–4 mėnesių triušiai jau dažnai atrodo kaip suaugę, o septynių mėnesių pateles leidžia poruotis.

Triušius papildomai šeria veterinarijos vaistinėje pirktais vadinamaisiais žolės miltais, duoda pagraužti pjaustytų runkelių, kiekviename narvelyje padėtas gražus indelis vandeniui. Anot klebono, žiemą buvo pilna šalinė šieno, o dabar – beveik tuščia. Nors triušininkystė sekasi neblogai, G.Marcinkevičiaus nepriklauso triušininkų draugijai, nevažinėja į parodas. Jis sakė, kad triušius laiko tik dėl savęs, nes svarbiausia jam – parapijos reikalai ir parapijiečių interesai.

Laikina stotelė?

G.Marcinkevičius žino, kad kunigo gyvenimas nėra sėslus, po metų kitų gali tekti persikelti į naują parapiją. „Jeigu man reikėtų išvažiuoti į miestą, gyvūnėlių tektų atsisakyti“, – teigė Virbalio klebonas. Kol gyvena miestelyje, niekam jo ūkis nekliūva, po darbo persirengia ir eina pašerti gyvūnėlių. „Kai galiu, pats apsišeriu, kai esu užsiėmęs, padeda šeimininkė“, – sakė klebonas.

Jis patenkintas, kad pasirinko dvasininko kelią. Gyvenime jam teko nemažai visko patirti. Tarnavo Afganistane. Jau ten būdamas sakė, kad jeigu liks gyvas per karą, savo gyvenimą paskirs Dievui. Ne savo noru ten buvo – sovietų valdžia prievarta ten jaunus vyrus vežė. Savo duoto žodžio ir laikosi. G.Marcinkevičius kvietė atvažiuoti vasarą, kai Virbalio klebonijos sodyba pasipuoš pelargonijomis, kalijomis, jurginais, bijūnais, šiltnamyje užaugs salotos, pomidorai, agurkai. Ypač didelis sujudimas būna rugpjūčio viduryje per Žolinės atlaidus.