LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Trakų karališkojo teatro režisierius ir aktorius Robertas Čuta netiki, kad šiandien teatras atlieka kokią ypatingą misiją. Pasak jo, į spektaklius žmonės eina tiesiog smagiai praleisti laiko, pasijuokti. Gal todėl pastaruoju metu šiame teatre statoma daugiausia komedijų. R.Čuta taip pat pripažino, kad vienu metu būti ir aktoriumi, ir režisieriumi –nelengvas uždavinys. Todėl jam vis sunkiau nusikelti į tą kitą, tik scenoje egzistuojančią realybę, kurioje gali būti visai kitoks, nei esi iš tikrųjų.
Trakai – jūsų mylimas miestas. Ar čia ir prabėgo vaikystė? Kokia ji buvo?
Gimiau Vilniuje, bet ten savęs neatsimenu. Kai man buvo gal kokie dveji, persikraustėme į Trakus. Į darželį nėjau. Dažniausiai tėvams dirbant mane prižiūrėdavo senelė. Neseniai sužinojau, kad ji buvo dvarininkė, bajorė. Viena smalsi giminaitė „atkasė“ dokumentus apie „dvorianstvos“ suteikimą „po ukazu jego imperatorskogo veličestva“. Pamenu, prie jos galėjai net nebandyti suvalgyti neplautą obuolį ar atsisėsti prie stalo nešvariomis rankomis.
Mokykloje, bent jau iki kokios 8-os klasės, mokiausi labai gerai. O po pamokų – kiemas, žaidimai, kai kiekvienas pagalys galėjo būti šautuvas ar kardas, „štabų“ darymas pelkėje, kuri buvo šiandieninės futbolo aikštės vietoje. Kartą toje pelkėje skendau, vyresnis draugas išgelbėjo, paskui nuėjau pas kitą draugą išdžiūti, kad tėvai nesužinotų, o jiems, pasirodo, kažkas pranešė, kad jų vaikas skendo. Kai grįžau į namus, buvo skandalas.
Aukštesnėse klasėse jau buvau tinginys, nors vis tiek gerai mokiausi. Šeštadieniais (ėjome į mokyklą ir šeštadieniais) būdavo 6 matematikos pamokos. Nuo ketvirtos pamokos „stogas pradėdavo važiuoti“. Todėl šeštadieniais vengdavau eiti į mokyklą. Vietoj vadovėlių kuprinėje – pledas. Turėjome su draugais įsirengę tokį rūsį, tai šeštadienį neva į mokyklą išeini, o ateini į tą rūsį, pūkšt ir miegi. Grįžti laiku –kaip iš mokyklos. Kartą grįžęs pasakoju mamai, kaip man mokykloje sekėsi, o kambaryje – klasės auklėtoja besėdinti...
O kada susidomėjote vaidyba? Kuo patraukė aktorystė?
Pažintis su teatru prasidėjo nuo pantomimos būrelio mokykloje. Po pantomimos užsiėmimų nieko nereikėdavo – tiek smarkiai fiziškai nuvargdavome. Vėliau šimtadieniui rengėme spektaklį, žiūriu – man visai sekasi vaidinti. Iš pradžių mokiausi inžinerijos mokslų, tačiau gana greitai supratau, kad nenoriu būti inžinieriumi. Studijas nutraukiau kovo 27-ąją – atsitiktinai sutapo su Teatro diena. Įstojau į Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą, mėgėjų teatro režisūros specialybę.
Vaidyba, aktorystė – tai lyg kokia savotiška šizofrenijos forma, kai gali pabūti kitu, kitokiu žmogumi ir už tai tau nieko nebus, o gal net sulauksi aplodismentų. Kai išeini į sceną, patenki į kitą realybę, kur net laikas kitaip eina: penkios sekundės, pamiršus tekstą scenoje, atrodo kaip amžinybė.
Esate ir aktorius, ir režisierius. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria šios profesijos žmonės?
Kiekvienas spektaklis, kiekvienas išėjimas į sceną yra iššūkis. Kaip ir kiekviena repeticija, kuri gana retai būna tokia, kaip planavai, įsivaizdavai. Prisigalvoji vaizdų, kaip viena ar kita scena turėtų atrodyti, kaip turi veikti vienas ar kitas personažas, o tikrovėje bandai suktis su tuo, ką turi ir kas toli gražu neatitinka tavo vizijų. Aišku, vis tiek bandai prie jų priartėti, net jei ir negali iki galo įgyvendinti.
Sunku būti aktoriumi ir režisieriumi tuo pat metu. Vis pasižadu, kad štai jau dabar nevaidinsiu, galiausiai pamatysiu savo spektaklį, bet kažkaip nutinka, kad vis vaidinu.
Gruzino Levano Sepašvilio režisiuotą spektaklį "Pirosmani", kuriame vaidmenį atliko ir R. Čuta, Trakų karališkasis teatras jau birželį planuoja pristatyti ir Gruzijoje.
Kokie keliai jus atvedė į Trakų karališkąjį teatrą?
Trakuose stačiau diplominius spektaklius. Paskui, po 20 metų gyvenimo Klaipėdoje, grįžau į Trakus, dirbau žurnalistu vietos laikraščiuose. Kartą paskambino tuometinė Trakų karališkojo teatro vadovė Irena Jocienė ir pakvietė vaidinti. Statė P.Bomaršė „Figaro vedybas“, vaidinau girtuoklį sodininką Antonijų. Suvaidinau įtikinamai – žiūrovai sakė manę, kad aš girtas scenoje, teikdami gėles vis taikėsi pauostyti. Už tą vaidmenį gavau „Oskarą“ – Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūroje „Atspindžiai“ buvau pripažintas geriausiu epizodinio vaidmens atlikėju. Paskui šovė į galvą mintis pačiam prisiminti režisieriaus profesiją, pastačiau N.Gogolio „Vedybas“. Vėliau pasiūlė dirbti teatro režisieriumi Trakų kultūros rūmuose.
Kuo skiriasi mėgėjų ir profesionalų teatras? Ar misija ne ta pati – sujaudinti žiūrovą, kažką pasakyti, parodyti?
Teatras arba yra, arba ne. Skirtumas tik tas, kad aktoriai mėgėjai į repeticiją eina ne kaip į darbą, ne už pinigus, o aukodami savo laisvalaikį. Todėl negali turėti didelių pretenzijų, jei mėgėjas aktorius neateina į repeticiją, nes jam, pavyzdžiui, reikia pakurti krosnį ar pažiūrėti futbolo rungtynes. O gal jis tiesiog užgėrė. Statydamas spektaklį iš aktoriaus profesionalo galėčiau reikalauti rezultato, o štai dirbdamas su mėgėjais turi pats sukurti tą rezultatą.
Kuo ypatingas ir kitoks yra Trakų karališkasis teatras?
2016 m. Trakų karališkasis teatras minėjo savo veiklos 25-metį. Per tiek laiko buvo pastatyti 36 spektakliai, kuriuose iš viso vaidino apie 70 artistų. Ypatingas ir mūsų teatro pavadinimas – Karališkasis. Jis pretenzingas, tačiau stengiamės išlaikyti karališką lygį. Į teatrą kviesdamas vaidinti naujus aktorius sakydavau: „Ateik vaidinti, gėda nebus.“
Pastaruoju metu Trakų karališkajame teatre daugiausia statomos komedijos. Šiuo metu teatre vaidina 15 aktorių. Pasirodymai vyksta Trakų kultūros rūmuose, važiuojame ir į gastrolės po Lietuvą, dažniausiai vykstame į Birštoną ir Kretingą. Turime planų nuvykti į Gruziją.
Ko, kaip režisierius, siekiate savo spektakliais?
Nors gali baisiai nuskambėti, bet šiandien teatras linkęs juokinti žmones, teikti pramogą. Nemanau, kad tai kokia tragedija, tiesiog šiuo metu tokia paklausa. Gal ir buvo momentai, kai teatras neva turėjo „misiją“, bet dabar žiūrovas eina į spektaklį tikėdamasis tiesiog gerai praleisti laiką.
Ar yra vaidmuo, kuris jums reiškia daugiau nei kiti?
Pirmas vaidmuo, kurį vaidindamas pajutau, kad spektaklis yra gyvas padaras, galintis tave suvalgyti, buvo katino vaidmuo kursiokės spektaklyje. Jame pretenzingas katinas bandė atkalbėti šeimininką nuo susitikinėjimų su moterimi. Gerai pamenu ir Kaligulos vaidmenį, tada vos nepasmaugiau scenos partnerės. Ilgiuosi tokių pojūčių, kai nebeatsimeni, kaip vaidinai, nes tarsi buvai papuolęs į kitą realybę. Kai teatras tampa darbu, tokio „kaifo“ nėra.
Kokių nuotykių tenka patirti gastrolėse?
Kartą vaidinome Klaipėdos dramos teatre, persirenginėjome didžiulėje butaforinėje patalpoje. Man į sceną išeiti reikėjo vėliau nei kitiems aktoriams. Kai prasidėjo spektaklis, buvo užgesintos visos šviesos. Šviesa užgeso ir patalpoje, kurioje buvau aš. Scenoje vaidinantieji laukia mano pasirodymo, o aš tamsoje nerandu durų, vedančių į sceną. Naujojoje Vilnioje prieš pat spektaklį vienas aktorius nulėkė į tualetą, o grįžo po ilgos pertraukos – nerado, kaip grįžti. Žinoma, tokie nuotykiai vėliau atrodo juokingi, bet tuo metu scenoje bandantiems išsisukti iš padėties aktoriams tikrai nebūna linksma.
Ką matote važinėdami po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius? Ar kultūros poreikis juose didelis?
Neseniai vaidinome Aukštadvaryje. Nepasakyčiau, kad buvo anšlagas, bet žiūrovų buvo. Po spektaklio viena pakalbinta žiūrovė sakė, kad eitų žiūrėti ir antrą, ir trečią kartą. Manau, tokiuose mažesniuose miesteliuose ir reikia vaidinti, o ne visa ko prisotintame Vilniuje. Gastrolės aktoriams mėgėjams yra lyg savotiškas atlygis. Jei repeticijos tam tikru momentu ima atrodyti kaip darbas, tai vaidinimai, gastrolės – visada šventė.
Iš kur semiatės idėjų, minčių, energijos?
Tikiu, kad egzistuoja mūzos. Kelias savaites, mėnesius „nešioji“ spektaklį lyg kūdikį, vis neturėdamas sprendimo. Galiausiai mūza susimilsta, apsireiškia ir pasako, kaip reikia daryti. Bijau pagalvoti, kad gali ta mūza ir nebepasirodyti.
