Paskutinę sausio dieną 80 metų jubiliejų minėsiantis aktorius Regimantas Adomaitis gerai pažįstamas ne tik teatro mylėtojams, bet ir lietuviško kino gerbėjams. Per savo gyvenimą jis sukūrė daugiau nei šimtą vaidmenų, tačiau pačiam itin artimi yra vos keli. Ir nors vaidybai jis su dideliu užsidegimu atidavė visą save, šiandien sako supratęs, kad ne aktorystė, o artimiausi žmonės yra vertingiausia, ką jis turėjo ir dar tebeturi.

 Su R.Adomaičiu susitikome jo bute, netoli centro esančiame sostinės Žvėryno rajone. Aktorius mus pavaišino arbata, jo bitučių suneštu medumi ir šokoladiniais saldainiais. Draugiją mums palaikė ir nuo sienų žvelgiantys artimiausių R.Adomaičio žmonių – anūkų bei prieš penkerius metus anapilin iškeliavusios žmonos Eugenijos Bajorytės – portretai, paveikslai, kampe prie lango stovintis milžiniškas laikrodis, pianinas, kuriuo seniai nebegrojama, ant jo sustatyti įvairūs apdovanojimai bei įvertinimai.

Pasakoti savo gyvenimo istoriją aktorius pradėjo nė neišgirdęs pirmojo klausimo.Klausti beveik ir nereikėjo, nes užrašinėje esančius klausimus ir net jų eilės tvarką jis tarsi nuspėjo.

Artėjančio jubiliejaus proga Vilniaus mažajame teatre vyks jums skirtas vakaras, bus pristatyta knyga, kurioje aprašytas jūsų gyvenimas. Kiek jums svarbi ši sukaktis?

 Man tai tiesiog dar vienas gimtadienis. Prisipažinsiu, nenoriu jokių pompastiškų sveikinimų, garbės raštų ir panašiai. Ir visai nesimaivau taip sakydamas. Man daug smagiau žinoti, kad šia proga iš Londono atvažiuos šiuo metu ten gyvenantis sūnus Gediminas ir atsiveš savo trejų metukų dukrytę Claris, kurią labai myliu ir kurios labai pasiilgau. Tiesa, ji čiauška angliškai, nes mano marti – londonietė, tačiau kažkaip susikalbame. Tai man ir svarbiausia.

R. Adomaitis ir V. Ramanauskaitė spektaklyje "Paskutiniai mėnesiai". D. Matvejevo nuotr.

O ar prisimenate save tokio amžiaus? Papasakokite, kokia buvo jūsų vaikystė?

Visa mano vaikystė prabėgo Šimonių kaime prie Pasvalio. Namas stovėjo prie pat Mūšos upės. Gerai atsimenu, kai tik ledai išplaukdavo, mes su broliu jau ir varlinėjame, žuvytes gaudome. Taigi, esu kaimietis, augęs gamtoje, su žemuogėmis, drugeliais, gyvūnėliais ir žvėreliais, lakstęs basomis po pievas. Smagi buvo vaikystė, tačiau tik vėliau iš tikrųjų supratau, kaip smarkiai gamta, buvimas joje lemia jauno žmogaus vystymąsi, augimą, net mentalitetą.

Kai jau būdamas suaugęs tai suvokiau, įsigijau sodybą Molėtų rajone, prie Suginčių. Kai mums su Eugenija gimė trys berniukai, norėjome, kad jie augtų ne tik lakstydami ant asfalto bei akmenų, bet ir ant žolės. Basomis. Juk nieko nėra geriau. Nuo tada ir vėl turėjau vietą kaime. Džiaugiuosi, kad ir visi mano vaikai labai pamėgo sodybą. Iki šiol jaunėlis sūnus Mindaugas kiekvieną savaitgalį joje praleidžia. Neabejoju, kad vaikui augti ir bręsti geriausia vieta – kaimas. Ten žmogaus siela skleidžiasi visai kitaip nei mieste.

O į sostinę atgynė mokslai?

Vidurinę mokyklą Pasvalyje baigiau sidabro medaliu. Ir nors dar mokydamasis susižavėjau teatru ir vaidyba, Vilniuje stojau mokytis fizikos ir matematikos. Gal tokiam sprendimui įtakos turėjo ir tėvo neigiama pozicija artistų atžvilgiu. Aktoriaus darbo tuo metu niekas nelaikė rimta profesija.

Bet kai prasidėjo paskaitos, man pasidarė baisiai nuobodu: dvi valandas mokaisi vieną formulę, kitas dvi valandas – kitą formulę ir t. t. Todėl jau būdamas paskutiniame kurse neiškentęs įstojau į tuometinę Vilniaus konservatoriją. Negalėjau be teatro.

Sakoma, kad aktoriai ir apskritai bet kurios srities menininkai yra labai egocentriški žmonės. Ar ir jums nesvetimas šis bruožas?

Ko nori aktorius? Jis nori save išreikšti, palikti savo pėdsaką. Tegul ir ne realiame gyvenime, o teatre, kuris tėra fikcijos ir vaizduotės reiškinys. Žinoma, man, kaip ir visiems menininkams, būdingas egoistinis pradas. Tačiau gyvenimui einant į pabaigą suvokiau, kad nėrimasis iš kailio dėl vaidmenų nebuvo jau toks reikšmingas, kaip tada atrodė. Juk iš esmės teatras tėra viena iš pasaulio, gyvenimo pažinimo formų.

Spektaklyje "Dėdės ir dėdienės" R. Adomaitis vaidino kartu su V. Sodeika ir A. Klišyte.

Vaidyba yra gilinimasis į žmogaus psichologiją. Todėl siekiant gerai suvaidinti kokį nors personažą, reikia pabandyti jį suprasti, suvokti jo elgseną. Nebūtinai pateisinti, bet būtinai suprasti. Jei supratai pats, tada gali perduoti tai žiūrovui, galbūt jam atsiskleis tam tikros žmogaus egzistencijos ir charakterio pusės. Bet kad tai pavyktų, aktorius turi mylėti teatrą, o ne siekti kuo daugiau užsidirbti. Ir tai galioja bet kurioje meno srityje.

Vaidinote ne tik teatre, bet ir kine. Kas arčiau širdies – scena ar filmavimo kameros?

 Tikraisiais aktoriaus namais vadinu teatrą. Nuėjau labai ilgą kelią, kol pagaliau išmokau vaikščioti po sceną. Galbūt trūko talento, bet nebuvau tinginys, mėgau dirbti ir per daugelį metų šio to išmokau.

Paskui dar pasipainiojo kinas, bet man pavyko vaidybą teatre derinti su vaidmenimis kine. Teatro niekada nepalikau. Mano teatro mokytojas, vadovas ir režisierius Henrikas Vancevičius, toleravo mano dalyvavimą kine.

Sukūrėtė ne vieną įsimintiną personažą, herojų, tačiau daugeliui geriausiai įsiminėte kaip legendinis karalius Mindaugas. Ar ir jums pačiam šis vaidmuo atrodo ypatingesnis už kitus?

 Vaidmenų esu sukūręs krūvą, bet užtenka vienos rankos pirštų, kad suskaičiuočiau tuos, kurie tikrai palietė mano širdį. Man labai patiko vaidinti komedijose, bet, matyt, dėl aukšto ūgio, išvaizdos man vis parinkdavo herojinio plano vaidmenis, nors mano vidaus jie dažnai visai neatitikdavo.

Vaidmenys visi skirtingi. Ir aš juose buvau skirtingas. Vienas įsimintiniausių – Franco vaidmuo Žano Polio Sartro pjesėje „Altonos atsiskyrėliai“. Į šį vaidmenį buvau neleistinai įnikęs. Pasekmės buvo liūdnos – dėl nuolatinės įtampos ir pervargimo prasidėjo galvos kraujagyslių spazmai, praradau pusiausvyrą, nebegalėjau paeiti. Teko mėnesį pagulėti ligoninėje.

O Mindaugo vaidmuo, nors ir sulaukė itin didelio dėmesio, man nebuvo labai artimas. Tačiau šis spektaklis tuo metu atliko tarsi kokią misionierišką funkciją. Gerai supratome, kad Justinas Marcinkevičius rašė ne apie anų laikų karalių Mindaugą, o apie šių dienų realijas. Kai scenoje sakydavau žodį „Lietuva“, salėje įsivyraudavo mirtina tyla. Tačiau tos autoriaus poetinės dvasios realizmo apsuptyje neapčiuopėme. Ir vėliau teko ne kartą vaidinti Mindaugą, tiesa, jau kitų režisierių pastatymuose. Gerai atsimenu spektaklius buvusiuose rūmų griuvėsiuose, kurių vietoje dabar stovi Valdovų rūmai. Ten būdavo be proto karšta, fiziškai sunku vaidinti. Tada irgi persitempiau, atšoko akies tinklainė. Pasekmes jaučiu dabar – regėjimas prastas, nebegaliu skaityti.

Koks, jūsų akimis, teatras yra dabar?

 Nežinau. Dabar nei pats vaidinu, nei vaikštau į teatrą. Ne todėl, kad pradėjau jo nekęsti, niekinti, tiesiog ėmiau jį realiau, kritiškiau vertinti.

Jaučiu, kad mano laikas jau praėjo, nebereikia lipti į sceną. Gal ir gražu, kai būdami seni dainininkai dar dainuoja. Tačiau graudu matyti, kaip jie stengiasi, kaip nori parodyti, kad jie dar gali. Ne! Aš to nenoriu. Geriau užleisti vietą jauniems. Matau, kad šiandien yra daug puikių jaunų žmonių, kurie myli teatrą. Įsivaizduojate? Jie myli teatrą visa širdimi. Jie ir yra teatro ateitis. Todėl, nepaisant to, kad šiandien teatras tarsi apimtas stagnacijos, jis dar gyvas.

Sakote, kad meilė teatrui yra būtiniausias aktoriaus bruožas. Kokių dar savybių jam reikia?

 Aktorius turi būti durnas, ką nors spręsdamas turi vadovautis ne galva, o širdimi. Apie tokius žmones dažnai sakoma, kad jie yra naivūs, nuoširdūs, kvaili. Bet aktorius toks ir turi būti – šiek tiek nesubrendęs, naivokas – kaip vaikas, kuris viskuo žavisi. Vaikiškumą aktorius turėtų išsaugoti visą savo gyvenimą.

R. Adomaičio ir E. Bajorytės pažintis filme "jausmai" (1968 m.) baigėsi aktorių santuoka.

Su žmona E.Bajoryte užauginote tris sūnus. Kaip pavyko ir sėkmingai siekti profesinių aukštumų, ir būti geru tėvu bei vyru?

 Kol esi jaunas, vis galvoji, kad dar kažką padarysi, kad reikia visko atsisakyti, net šeimos, vaikų, ir visą save paskirti darbui, profesijai. O galų gale supranti, kad vargu ar padarysi ką gudriau, nei sukūrė Dievas. Ir aš buvau kiek prisišliejęs prie tų darbo fanatikų, bet besifilmuodamas sutikau Eugeniją. Ir viskas. Šeima yra visų svarbiausia.

Kokį didžiulį džiaugsmą ir laimę mums suteikia vaikai, ypač kol jie maži! Net jei jiems užaugus sulaukiamе visokių, ne visada teisingų, vertinimų... Dabar esu tikras, kad laimę teikia ne profesija, o šeima.

Eugeniją įsimylėjote iš pirmo žvilgsnio?

Kai susitikome, jau nebuvau labai jaunas, turėjau daugiau nei 30 metų. Tačiau ir tokiame amžiuje įsimyli be aiškios priežasties. Myli, ir viskas. Myli ir neklausi, kodėl. Savo mergaitę įsimylėjau ir nereikėjo nieko klausti. Kartu gyvenome gražiai ir gana ilgai. Netekau jos labai staigiai, susirgusi užgeso per savaitę.

Kaip ir kuo gyvenate šiandien?

Šiandien nebegyvenu, esu miręs. Nejuokauju. Gyveni tol, kol dar gali kažką nuveikti, suvaidinti. O aš jau nieko aktyviai nebeveikiu. Prasideda laukimas: gimtadienių, atvažiuojančių artimųjų...

Tiesa, kartais nuvažiuoju į sodybą netoli Suginčių, kur dviejuose aviliuose gyvena mano bitutės. Prisipažinsiu, nemoku ir nemėgstu bičių korių kopinėti, tačiau pamaitinti žiemai galiu. Rūpintis bitutėmis man padeda netoliese gyvenantys bitininkai Pranas ir Regina Sirgedai. Gerai sutariu su visais sugintiškiais, jie – geri žmonės. Kaip ir ramygaliečiai, iš šio krašto kilęs mano tėvas. Ramygaloje iki šiol gyvena mano pusseserė su vyru. Tai – be galo nuoširdūs žmonės, kitų tokių nesu sutikęs.

Ne kartą teko įsitikinti, kad mažuose miesteliuose ar kaimuose gyvenantys žmonės yra nepaprastai tyri, o mes, miestiečiai, jau kiek pagadinti –  toli gražu ne tokie nuoširdūs ir ne tokie atviri.