Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Purvas ant baltų pirštinių

Į Seimą nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatuoja garsus visuomenininkas Tadas Langaitis, kuriam keliami klausimai, susiję su keliolikos metų senumo istorija. Yra ir kitų, bet ši labiausiai „kaitina“ net konservatorių vidaus intrigas.

T.Langaitis 2012 m. tapo pilietinio judėjimo „Baltosios pirštinės“, siekiančio skaidrios viešosios politikos, iniciatoriumi. Policijos departamentas „Baltąsias pirštines“ paskelbė oficialiais policijos rėmėjais, kurie kartu su pareigūnais galės patruliuoti apylinkėse, rinkti informaciją, koordinuoti kitų savanorių veiksmus. Nors „Baltąsias pirštines“ politikos kuluaruose vadino konservatorių palydove ir rėmėja, jų vadovas buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Buvęs šios organizacijos vadovas, visuomenininku prisistatantis T.Langaitis pats pasuko į politiką ir tapo TS-LKD nariu. Jis su sutuoktine yra įkūręs viešąją įstaigą „Geros valios projektai“, kuri pataria, kaip geriau įsisavinti ES lėšas.

Primenamas epizodas

Vilniuje, ten, kur dabar bendrovės TV3 būstinė, sovietiniais laikais buvo Kuro aparatūros gamykla. Gamino dyzelino siurblius, įpurškimo sistemas. Buvo skelbiama, kad traktoriams, bet manoma, kad ir karo pramonei. Atkūrus Nepriklausomybę ir jau net nepriklausomai pagyvenus, išeinant sovietų kariuomenei – 1993 m., tada jau akcinėje bendrovėje „Kuro aparatūra“ dirbo 10 tūkst. žmonių. Įmonė turėjo daug turto, įskaitant visokias poilsiavietes ir pan.  Kaip ir daugeliui kitų dvigubos paskirties Lietuvoje likusių sovietinių įmonių jai buvo lemta žlugti. Ne iškart – etapais ir su kriminaliniu tvaiku.

„Kuro aparatūros“ gamykla

Žiniasklaidai ir partijos draugams 1977 m. gimęs kandidatas į parlamentą (balotiruojasi Kauno Panemunės apygardoje) T.Langaitis dabar turi aiškintis dėl savo darbo šioje bendrovėje 2000 m.  Tada bendrovėje dirbo jau tik 1 387 darbuotojai, skola buvo išaugusi iki 60 mln. litų. Išsigelbėjimo buvo ieškoma tuo metu įprastu būdu – įmonę privatizuojant. Rusijos Toljačio automobilių gamyk-la „AvtoVAZ“ iš „Hansabank Ltd.“ tiesioginiais sandoriais Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje įsigijo 12,90 proc. „Kuro aparatūros“ akcijų. Viešajame aukcione Valstybės turto fondas (VTF) bandė parduoti 33,48 proc. „Kuro aparatūros“ akcijų. Pradinė paketo kaina – 650 tūkst. litų. Aukcione dalyvavo dvi įmonės: Toljačio automobilių gamykla „AvtoVAZ“ ir Jonavoje registruota bendrovė „Dispačas“, kuri vertėsi parfumerijos ir kosmetikos prekyba.

Gautoje Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje, kaip ligi šiol teigiama, įmonė „Dispačas“ buvo pripažinta kaip nepatikima. Privatizavimo komisija, vadovaujama Nepriklausomybės Akto signataro, ekonomisto Eduardo Vilko, nepritarė valstybės akcijų perleidimui ir aukciono rezultatai buvo anuliuoti. Tuomet VTF nepasirašė sutarties su viešo aukciono laimėtoja „Dispačas“ ir paskelbė viešą įmonės privatizavimo konkursą.

Konkurse tuomet jau dalyvavo nebe „AvtoVAZ“, o konsorciumas, kurį sudarė du partneriai – Rusijos pilietis Aleksandras Kedala ir ten pat, Toljatyje, registruota bendrovė „Kris“, kurios steigėjai – tas pats A.Kedala ir jo sūnus Vladislavas Kedala.

Koncorciumas kartu su VTF parduotu 33,48 proc. valstybės akcijų paketu iš V.Kedalo įsigijo 17,48 proc. akcijų ir valdomas paketas jau viršijo daugiau kaip 50 proc. bendrovės akcijų.

O kaip naujasis akcininkas – konsorciumas atrodė juridiškai? Pagal Lietuvos ir Rusijos Federacijos tuometinius įstatymus ir steigimo sutartį, konsorciumas nėra netgi juridinis asmuo. Pačių A. ir V.Kedalų įsisteigtas konsorciumo partneris – ribotos atsakomybės bendrovė „Kris“ – teoriškai atsakė už visus įsipareigojimus tik savo valdoma dalimi.

Visa ši painiava jokiam VSD neužkliuvo ir 2000 m. gruodį VTF pasirašė akcijų perleidimo sutartį, kuri vėliau, „suprantama“ buvo nevykdoma. Nebuvo investuota nei

2 mln. litų, nei padidintas įstatinis kapitalas, nei darbo vietų skaičius padidintas 30 proc.

T.Langaičio pasirodymas

Dabartinis kandidatas į tautos išrinktuosius, „Švarių rankų“, „Darom“ ir kitų ryškių visuomeninių iniciatyvų dalyvis konservatorius T.Langaitis pasirodė įmonėje kaip ekonomikos ir finansų direktorius. Kaip aiškino žiniasklaidai, į įmonę jis atėjo neseniai baigęs mokslus, turėdamas tik vakarietiško darbo praktikos (taip nurodoma ir jo skelbiamose biografijose), – padėti įforminti investicinį sandorį. Čia, jo teigimu, padirbėjo maždaug pusmetį ir iškart pasitraukė, kai pamatė, kad „investuotojai“, ponai Kedalos, nevykdo prisiimtų įsipareigojimų. T.Langaitis tvirtino, kad ir pats nuo minėtų ponų nukentėjo finansiškai.

Kaltinti T.Langaitį suvaidinus pagrindinį vaidmenį šioje istorijoje būtų ne visai netikslu. Mat tikrovė daug gilesnė ir klampesnė. Kai 2000 m. vyko Kuro aparatūros gamyklos valstybei priklausiusių akcijų privatizavimo aukcionas, jį, kaip minėta,  laimėjo ne „AvtoVAZ“, o bendrovė „Dispačas“, tai sukėlė nusistebėjimą ir Rusijos žiniasklaidoje. Pastaroji vėliau šaipėsi: nenorėjo „AvtoVAZ“ – gavo „Kris“. Mat tuo metu, kaip ir dabar, ta pati Rusijos spauda nedarė jokios paslapties iš to, kad ponai Kedalos buvo susiję su Toljačio nusikalstamos gaujos vadeivos Sergejaus Neverovo, kurio įtakos „saulė nusileido“ apie 2013 m., gauja. Jų verslus lydėjo partnerių ir konkurentų savižudybės, verslų užgrobimai. Vilniaus oro uoste V.Kedala vėliau buvo sulaikytas su 200 tūkst. eurų, kuriuos mėgino išgabenti iš Lietuvos.

Faktas tas, kad 2001 m. akcininkų susirinkime į penkių narių „Kuro aparatūros“ stebėtojų tarybą T.Langaitis, vadovaujantis ekonomikai ir finansams, buvo išrinktas kartu su A.Kedalu, įmonės akcininku ir darbuotoju K.Dailide ir dviem bendrovės „Ekskomisarų biuras“ atstovais.

Ar galėjo T.Langaitis nežinoti, su kokiais tipais eina obuoliauti?

Mįslinga pažyma

Taigi, Toljačio kompanijos konkurentus iš Jonavos, kaip minėjome, VSD atsijojo kaip nepatikimus, nes jau kitų metų gruodį bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir po metų ji likviduota. O buvo ar nebuvo pažyma apie konkuruojančią kompaniją iš Toljačio?

Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, tuo metu vadovavęs šiai institucijai, visai neseniai buvo tos pačios partijos, kaip dabar T.Langaitis, narys. Jis linkęs VSD vaidmens nesureikšminti. „Šitos konkrečios istorijos tikrai neprisimenu. Galiu tik pasakyti, kad, gavus užklausimą, pateikiant pažymas nebūdavo atliekamas joks specialus tyrimas. Tiesiog visos tarnybos, įskaitant VSD, gaudavo užklausimus ir turėdavo pateikti tai, ką tuo metu turi stalčiuose. Jokiam tyrimui atlikti laiko nebūdavo ir to nebuvo tikimasi. Dar buvo Vyriausybės nutarimas, kurio antras punktas reikalavo, kad pažymoje būtų pateikiama turima informacija ir susilaikoma nuo vertinimų, kas patikimas ar nepatikimas, geras ar blogas. Vertinimai buvo draudžiami. Juos atlikdavo pati vertinimo komisija“, – tvirtino „Valstiečių laikraščiui“ M.Laurinkus.

Įdomu, ar apie T. Langaičio darbą su rusų mafija nežinojo tuometinis policijos generalinis komisaras S. Skvernelis, 2014-aisiais „Baltųjų pirštinių“ vadovui įteikęs ženklą „Už paramą policijai“

Kiek kitaip situaciją piešia ilgametis VSD pareigūnas Kastytis Braziulis, pats dalyvavęs rengiant panašias pažymas. Jis teigia, kad jokio Vyriausybės nutarimo, kaip rašyti pažymas, nėra matęs ir niekas juo nesivadovavo.

„Nustatytos tvarkos, taisyklių, įstatymų, kaip rašyti pažymas, nebuvo. Teisėsaugos institucijų vadovai, tarp jų ir VSD, elgdavosi taip, kaip patys sugalvodavo. Dažniausiai, kai saugumas nenorėdavo eiti į teismą ir įrodinėti, kas yra kas, tai pažymose vertinimo ir siūlymų nerašydavo. Parašydavo, kad asmenys yra tokie, kad jie susiję su nusikalstamu pasauliu, kad turėjo ar turi problemų, ir viskas. Privatizavimo komisija dėl to labai pykdavo, nes ji norėdavo aiškių išvadų, kad turėtų kuo remtis, nes ir pati nenorėjo eiti į teismus“, – teigė K.Braziulis.

Anot jo, kai kuriais atvejais gal ir būdavo parašomos konkrečios ir kam nors nepalankios išvados. „Jei būdavo koks nors stambus interesas, parašydavo išvadą, kad netinkamas. Ar buvo atvejų, kai vienus konkursų dalyvius tikrindavo, o kitų – ne? Asmeniškai nežinau. Tokie klausimai, jei kažkam reikėdavo taikyti išimtis, jau buvo sprendžiami departamento generalinio direktoriaus lygiu. Galbūt apie tai galėjo žinoti atitinkamos valdybos viršininkas. Mums buvo neprieinami tokie dalykai. Mes gaudavome nurodymus patikrinti konkrečias įmones, asmenis ir parengti atsakymą. Viskas. Be to, dar būdavo taip, kad informacijos yra, tačiau ji nepateikiama. Parašoma, kad šiuo metu kompromituojančių duomenų apie fizinius ir juridinius asmenis neturime. Ir viskas. Kas patikrins? Juk ji slapta ir niekam neprieinama“, – pasakojo VSD buvęs pareigūnas.

Nieko neatsimena

„Valstiečių laikraštis“ atkakliai mėgino gauti atsakymus į patikslinančius klausimus. Vėliau buvo paprašyta pateikti juos raštu. Mat, kaip nurodė pats T.Langaitis, rinkimai – įtemptas laikotarpis,  trūksta laiko. Pagaliau redakcija sulaukė pažadėtų kandidato į Seimą T.Langaičio prisiminimų apie šį mįslingą bendrovės žlugdymo etapą.

Apie minėtus neva dėl darbdavių Kedalų kaltės patirtus finansinius nuostolius jis nieko nepatikslino: nei kaip jie susidarė, nei kokio masto buvo, ar jis kam nors dėl to skundėsi? Liko neaišku ir kas konkrečiai jį pakvietė dirbti ekonomikos ir finansų direktoriumi.

T.Langaitis neatsiminė, kiek uždirbo, nepamena ir koks buvo įmonėje darbo užmokestis. Savo atsakymuose ekonomikos ir finansų direktoriumi dirbęs politikas nuolat pabrėžė, kad buvo tik   konsultantas ir buvęs „vienas iš daugelio verslo konsultavimo projektų“. Prisiminė tik tiek, kad dirbo nuo 2001 m. balandžio iki rugsėjo, nes taip byloja „Sodros“ įrašai.

Paklaustas, ar ėmėsi kokių nors veiksmų, kad neteisėti ir nenaudingi įmonei veiksmai būtų sustabdyti, jis atsakė: „Įmonė buvo faktiškai nemoki jau ne vienerius metus iki 2001-ųjų, jei pamenu teisingai (komentuoja buvęs įmonės ekonomikos ir finansų direktorius!?). Visas „Kuro aparatūros“ konsultavimo projektas buvo skirtas tam, kad išgelbėtų įmonę nuo bankroto ir atvestų į mokias rinkas su inovatyviais automotive produktais. Nutraukiau sutartį išsyk, kai tik gavau duomenų apie netinkamą veiklą. Pranešiau atitinkamai tarnybai, pateikiau turimą informaciją.“

Kas yra „atitinkama tarnyba“? Ar kartu su juo iš įmonės vadovybės pasitraukė dar kas nors – kad ir du mįslingi „ekskomisarai“, politikas taip pat neprisiminė, nes vienu metu, kaip pats sako, dirbo daugelyje stebėtojų tarybų.

Šiandien T.Langaitis bent iš dalies valdo TS-LKD rinkimų finansus. Žinant, kad partijoje esama skilimo tarp vadinamosios jaunosios kartos, kuri aktyviai šoko į politinę trasą, ir dalies veteranų,  nekeista, kad iš įvairių šaltinių sunkiasi informacija apie nepasidalijamus pinigus bei įtakas. T.Langaitis, nemenka dalimi valdantis partijos rinkimų finansų srautus, kaip teigiama, duoda „geriečiams“ ir vilkina „blogiečiams“. Taigi net ir be piktų politinių oponentų atsiranda kam priminti nemalonias istorijas. Partijos vadovybė kol kas nekalbi, tačiau pūlinys gali pratrūkti.

Nežinia, ar nenorintis nieko konkretesnio prisiminti politikas, tapęs Seimo nariu, pradėtų manyti, kad ši privatizavimo istorija (o gal ir apskritai visas to meto turto parceliavimo modelis) yra verta parlamentinio tyrimo? Mat čia ne vienintelis atvejis, kai įmonės privatizavimas ir gelbėjimas baigėsi banaliu išgrobstymu, o „investuotojai“ atėjo tik siekdami „privatizuoti“ pelną ir dar galimą parduoti turtą. Sutartis nebuvo įvykdyta, įmonė buvo sužlugdyta net nepaisant darbuotojų apeliacijų į prezidentą Valdą Adamkų ir pastarojo pavirkavimų viešojoje erdvėje. 2013 m. kovo 25 d.

„Kuro aparatūra“ išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Negaliu patikėti

2014-12-01 Vilnius Lietuva Lietuvos pramonininkų konfederacijos Metų ekonomikos forumas. Algimantas Matulevičius.

Algimantas Matulevičius, vienas iš Pramonininkų konfederacijos kūrėjų

Žinoma, tai ne „Mažeikių naftos“ privatizavimo mastai. Tuo metu viešojoje erdvėje ir politikų darbotvarkėje vyravo ši tema. Nuo 1999 m. birželio iki 2000 m. birželio vienas kitą premjero poste keitė tada dar konservatorius Rolandas Paksas, kitas konservatorius Andrius Kubilius ir vėliau jau liberalu tapęs R.Paksas. Valdžios dalybų, rinkimų ir „Mažeikių naftos“ detektyvo šešėlyje liko dar bent 26 įmonių pardavimai. Tarp jų „Geonaftos“, „Kauno drobės“ ir kt. Nesakau, kad ten kažkokios aferos, bet laikas buvo patogus. Visas mūsų privatizavimo procesas buvo gerokai kriminalizuotas – jau nuo investicinių čekių.

Kalbėdamas apie šį konkretų atvejį, negaliu patikėti, kad tokie aiškūs aferistai niekam nežinomą, jauną berniuką atsivedė iš šalies pagal skelbimą laikraštyje. Einant tokias pareigas neįmanoma tuojau pat nepastebėti panašių procesų. Arba esi pasodintas tam, kad užsimerktum ir formintum, „kas priklauso“, arba esi visiškas liurbis. Dabar T.Langaitis prisiplaka prie daugelio gerų iniciatyvų, jas perima ir paskui jos apmiršta. Gal irgi nieko nemato ir nesupranta? Vis dar trūksta patirties? Netikiu.

 

Rekomenduojami video