Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Provincija meniškos sielos neužgniaužia

Budrių kaime (Anykščių r.) gyvenanti ilgametė dailės mokytoja ekspertė, menininkė, daugybės idėjų ir iniciatyvų autorė bei ūkininkė Stasė Rulevičienė rado harmoningą pusiausvyrą tarp, regis, nesuderinamų sričių – dailės ir ūkio. Tačiau šis ruduo ilgametei mokytojai kitoks. „Blogiausia tai, kad jau nebedirbu“, – šypsosi 52 metus pedagoginį darbą dirbusi 71-erių menininkė.

Išeiti reikia laiku

Daug metų Širvintose menininkė dirbo tapybos mokytoja, pati tapė paveikslus, o grįžusi į kaimą Anykščių rajone ūkininkavo. Šis rugsėjis pirmas, kai Stasė nebevažiuoja dirbti į Širvintų meno mokyklos dailės skyrių. „Nėra ko slėpti – jau seniai esu sulaukusi pensinio amžiaus, bet labai mėgau šį darbą, į jį ėjau kaip į šventę“, – patikino ilgametė mokytoja.

Nepaisant to, ji įsitikinusi, kad iš pedagoginio darbo reikia išeiti laiku: „Prisimenu senos mokytojos pasakymą: „Iš darbo reikia išeiti, kai supranti, kad reikia išeiti“. Ir iš tiesų – nėra nieko baisiau, kaip tapti vaikų nemylima. Gi vaikai labai jaučia... Man darbas su vaikais davė daug patirties ir paliko labai daug gražių atsiminimų.“

S.Rulevičienė neslepia, kad pedagoginio darbo su vaikais jai trūks. Tad džiaugiasi, jog netrūksta darbų ūkyje. „Yra daugybė daržovių ir grybų, kuriuos reikia sutvarkyti, konservuoti, puiku, kad netrūksta rudeninių darbų, nes ilgiuosi buvusios veiklos. Kažko trūksta“, – atviravo ji.

Parodos autorė S.Rulevičienė prie savo darbų galerijoje „Pienė“.

Šiuo metu Stasė su vyru Ignu ūkininkauja maždaug 6 ha žemės. „Ūkininkavimas, sakyčiau, yra tik iš idėjos ir dėl veiksmo, bet ir šis vyksmas jau tapęs nuolatiniu ir neatsiejamu. Gaunam paramą, bet niekada neskaičiavome, ar atsiperka – juk savo įdėto darbo vis tiek neskaičiuoji. Jei tektų samdyti pagalbininką, apie atsipirkimą gali nė nesvajoti. Su gerais kaimynais savotiškos „darbų mainų programos“ vyksta: vienas kitam pagelbėja tuo, kokią techniką turi, ką moka. Apie mūsų šeimos ūkininkavimą galiu kalbėti kaip apie pomėgį su išlaidom. Ūkis yra tam, kad nesėdėtume, pro langą nežiūrėtume ir neverktume“, – šypsojosi moteris.

Pasak pašnekovės, kaime vien iš meno vargu ar pragyvensi. „Lygiai tą patį pasakyčiau ir dėl vilčių pragyventi iš nedidelio ūkio“, – pabrėžė moteris. Stasė su vyru laiko 40 avių, 20 vištų, 10 ančių, dvi ožkas, arkliuką ponį. „Bet visa tai apibendrinčiau taip: pelno jokio, vien išlaidos (šypsosi). Kita vertus, nesuprantu, ko ten sėdi visi žmonės mieste? Kaimas, gamta, žemė duoda tikrai daug, tik reikia mokėti pasiimti. Be to, jau nebelieka takoskyros tarp miesto ir kaimo. Gyvenimas provincijoje neužgniaužia meniškos sielos žmogaus. Visagalis internetas, skiriamos paramos, turimos erdvės suteikia plačių galimybių, o nuotolinis darbas ir mokymasis tapo įprastu dalyku“, – teigė buvusi pedagogė.

Laikas, skaičiuotas mokiniais

Pasak pašnekovės, pedagogai laiką skaičiuoja ne metais, o mokiniais, jų pasiekimais, darbais, įveiktais iššūkiais. „Mokytojo profesija ypatinga. Taip, kartais vaikai kažkur nuklysta, dėl kažko suklysta. Mano atsiminimuose yra visokių mokinių išdaigų, bet elementarus žmoniškumas ir supratingumas, manau, turi būti pirmoje vietoje. Negalima vaiko pasmerkti, pažeminti. Reikia pasistengti suprasti, kodėl jis taip padarė ar pasielgė, kalbėtis su juo, išgirsti, ką sako“, – kalbėjo į pensiją išėjusi mokytoja.

S.Rulevičienė prisimena, kad pedagoginio kelio pradžia nebuvo lengva: „Profesija sunki, niekada nebuvo prestižinė, bet aš sakau taip: koks jau duotas kelias, tokį jį ir reikia eiti. Prisimenu ne vaikų pavardes, bet kaip jie piešė... Mano buvę mokiniai jau savo šeimas sukūrę, malonu būdavo, kai jie savąsias atžalas į mano dailės pamokas atvesdavo.“

S.Rulevičienė yra įgijusi pradinių klasių mokytojos išsilavinimą, vėliau – piešimo ir braižybos mokytojos kvalifikaciją. Karjerą pradėjo Trakų rajono Beižonių aštuonmetėje mokykloje, vėliau dirbo Širvintų vidurinėje mokykloje, pervadintoje Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija, taip pat darbavosi Širvintų meno mokyklos dailės skyriuje. „Tuo tikruoju menininku aš netapau – viskas atiduota pedagogikai, mokytojo veiklai, savo ir kitų vaikams, o sau – kas liko“, – atviravo Stasė.

Mokytoja prisiminė šiemet gavusi padėką iš rajono valdžios už ilgametį darbą, tačiau ant sienos įrėmintas kitas tekstas – buvusios kolegės Editos Rutkauskienės ypatingu eilėdaros principu, kai iš pirmųjų raidžių susidėjo vardas „Stasei“, surimuotos eilės.

Ožkelė, vardu Auksė, šeimininkės kaskart pakalbinama ir paglostoma.

Idėjų – 20-mečiui į priekį

Mokytojai užvėrus Meno mokyklos duris, jos pačios meninė veikla nesibaigia. „Turiu tiek ateities sumanymų, jau pradėtų darbų, idėjų, kad jų užteks dar dvidešimčiai metų į priekį, – šypsojosi. – Dabar visiems šiems darbams bus daugiau laiko. Žinoma, jiems įgyvendinti reikalingas kitas sezonas – ramusis žiemos laikotarpis.“

Laisvalaikiu S.Rulevičienė ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio, lieja iš betono. Be to, veikli moteris domisi etnokultūra, tautodaile.

Dar vienas S.Rulevičienės pomėgis – pynimas iš vytelių, bet šią veiklą pašnekovė atidėjusi į šalį iki šaltojo sezono. „Atsisėdu žiemą ir krapštau... Malonumas! Tiesa, beveik visus nupintus darbus išdovanoju“, – atviravo Stasė.

Duoklė gamtai

S.Rulevičienės kūrybos darbuose atsispindi meilė gamtai ir savo kaimui. Jos tapyba – lyg saldus gamtos grožio nektaras: baltais potėpiais ant drobės sukrenta žiedlapiai iš sodų žydėjimo, skleidžiasi bijūnai, aguonos, žydi pienės, žėri žavinga šarma...

„Mano tapybos tematika – kaimas. Tapau tai, ką matau: gėlės, pieva, vanduo, medžiai. Anksčiau kaimo moterys tikrai daug gėlių augindavo – gėlių darželiai linkdavo nuo žiedų. Pirmiausiai aš ir pradėjau tapyti gėles. Vėliau žvelgiau į horizontą – ten mano berželiai, žilvičiai... Jūrą, vandenį ėmiau tapyti, metų laikus“, – pasakojo moteris.

„Kartą inspiravo ūkininko laukas su javais ir žydinčiomis rugiagėlėmis bei ramunėlėmis pakraščiais, kartais dėmesį patraukia kokia nuotrauka ar net legenda. Esu nutapiusi Budrių ežerą su legendos motyvais. Mat, pasak legendos, kadaise viena ponia žiemą įlūžo ežere ir paskendo su žirgais bei visomis brangenybėmis“, – įkvėpimo šaltinius vardijo mokytoja.

Tikroviški gimtojo kaimo fragmentai daug kam patinka, tačiau menininkė teigia tapanti sau. „Mano darbai nėra skirti parduoti. Keletą esu pardavusi jubiliejų progomis, bet apskritai savo darbus išdaliju. Juk būtų neįdomu padarius vieną darbą, lygiai tokį ar panašų daryti ir antrą, ir trečią. Ne, tai ne man“, – teigė Stasė.

Nudirbti įvairius ūkio darbus padeda vyras.

Kol važinėdavo dirbti į Širvintas, vieną vakarą per savaitę Stasė suburdavo suaugusiųjų tapybos mėgėjų grupę. „Mūsų grupė turi pavadinimą – „Auksiniai teptukai“. Tapybos darbus eksponuodavome ir pristatydavome kartu su mokiniais ir bendraminčiais, mėgstančiais laisvalaikiu stebėti gamtą ir ją atkartoti drobėje. Menas suvienija, suburia, įtraukia, dovanoja kūrybos džiaugsmą. Taip, oficialiai aš nebedirbu, bet noras tapyti niekur nedingo, ir mūsų grupelė niekur neišsiskirstė“, – džiaugėsi aktyvi moteris.

Paskui mamą

Stasė ir Ignas Rulevičiai užaugino penkis vaikus. „Tais laikais vaikų darželių nebuvo, o į darbą reikėjo grįžti. Mama padėjo“, – prisimena, kad lengva nebuvo. Bet šiandien ji gali didžiuotis: jos atžalos – tai du mokytojai, architektė, istorikas ir apšvietėjas Mažajame teatre.

Bet specialybės pasako dar ne viską. Nes paskui mamą palinkusių į menus Rulevičių šeimoje ne vienas. „Dukra Rasa – dailės ir anglų kalbos mokytoja. Be to, ji gilinasi į tekstilės ir audimo paslaptis, turi ratelį ir laisvalaikiu verpia, audžia su staklėmis. Kernavės folkloro ansamblyje „Medgrinda“ kartu su kitais nariais ji tęsia ir populiarina krašto senosios kultūros tradicijas. Žinau, ką tik baigė išausti apsiaustus vikingų stiliumi. Kita dukra, Rita, užsiima floristika. Vyriausiasis sūnus Rolanas – istorijos mokytojas, užsiima istorine viduramžių karybos rekonstrukcija. Dalyvavo Žalgirio mūšio inscenizacijoje Griunvalde. Marti Alina su vyru Ramūnu – irgi įvairių menų mėgėjai. Ramūnas konstruoja, drožinėja, Alina velia iš vilnos. Anūkai Urtė ir Joris irgi nevengia patapyti. Tik mano vyras Ignas nelinkęs į menus, bet prisideda prie kūrybinių projektų įgyvendinimo“, – šypsojosi pašnekovė.

Pasak S.Rulevičienės, kai visa šeima sueina į būrį, jie neretai kalbasi apie meniškas, edukacines veiklas, aptaria būsimus plenerus. „Smagu aptarti tai, kas vienija. Kaip pavyzdį galiu paminėti plenerą, kuriam jau ne vienerius metus skyriau vietos savo sodyboje Budriuose. Tai kasmetinis Kūrybiškų žmonių asociacijos „ARTyn“ narių organizuojamas renginys. Šiemet jis vyko labai kukliai, nes sutrukdė koronavirusas. Paprastai pleneras vyksta kelias dienas, aktyviai užsiimama menais ir kūryba: audžiama savo pasigamintomis staklėmis, pinama iš prisirinktų vytelių, veliama iš vilnos, tapoma ant drobės, užsiimama medžio darbais... Neretai patys juokaujame, kad „Devyni amatai, o dešimtas badas?“, – pasakojo moteris.

Atidarė galeriją

Šių metų vasarą Budrių bendruomenės namuose (Šovenių k., Anykščių r.) atidaryta galerija „Pienė“. „Šią idėją aptariau su bendruomenės pirmininku Valentinu Gudėnu ir kažkaip stebėtinai greitai bei lengvai pavyko ją įgyvendinti“, – džiaugėsi menininkė.

Beje, tai ne pirmoji galerija, prie kurios atsiradimo prisidėjo S.Rulevičienė. Jos ir kolegės iniciatyva Širvintose 1999 m. buvo atidaryta vaikų dailės galerija „Vieversys“. „Tai buvo viena pirmųjų vaikų dailės galerijų Lietuvoje. Šioje galerijoje pradėjo veikti vaikų dailės studija. Organizuodavom parodas, atvykdavo daug svečių. Mūsų dailės galeriją aplankė daugybė delegacijų iš įvairių pasaulio šalių. Prezidentas Valdas Adamkus buvo apsilankęs, džiaugėsi mūsų iniciatyvomis. Vėliau, maždaug 2003 metais, kreipėmės į rajono valdžią, kad prie Muzikos mokyklos prijungtų Dailės skyrių ir pavadintų Meno mokykla.“

Savo darbus menininkė pradėjo eksponuoti 1989 m. Iki šių metų yra surengusi 23 parodas, iš jų 7 – autorinės. Darbai eksponuoti Vilniuje, Širvintose, Šiauliuose, Molėtuose, Ukmergėje, Joniškyje ir kitur.

Rekomenduojami video