Praėjus metams po pertvarkos, kai buvo sujungti penki šalyje veikę Priklausomybės ligų centrai, Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) filialų vadovai rezultatus vertina teigiamai, tačiau pabrėžia, kad pasiekti dar ne visi tikslai. Tuo tarpu priklausomybių konsultantas Gediminas Norvilas pabrėžia, kad vis dar labai trūksta informacijos apie tai, kur ir kaip gauti pagalbos priklausomiems asmenims, o daugeliu atvejų pagalba jiems labiau deklaratyvi nei reali.

Plečiamas paslaugų spektras

Vienas iš pertvarkos tikslų buvo suvienodinti teikiamas gydymo paslaugas ir plėsti jų prieinamumą regionuose. RPLC atlikta filialo vadovų apklausa parodė, jog per metus, informuojant ir gydant priklausomus asmenis, pasiekta nemažai teigiamų dalykų, tačiau dar ne visi tikslai pasiekti, o ypač aktualia išlieka specialistų atlyginimų tema ir galimas jų trūkumas ateityje.

Kaip po reorganizacijos pasikeitė filialų teikiamų paslaugų spektras ir jo turinys?

Nuo 2018 m. sausio 23 d. Šiaulių filiale pradėta teikti nauja paslauga – psichosocialinė reabilitacija, vadinamoji motyvacinė terapija. Tai nauja stacionarinio gydymo paslauga, trunkanti 14 dienų. Pradėjus teikti šią paslaugą, greta jau anksčiau centre buvusių išblaivinimo ir abstinencijos gydymo paslaugų, pacientams siūlomas tęstinis gydymas. Filialo direktorės Justinos Šimanauskaitės manymu, būtent jis yra vienas veiksmingiausių būdų gydant priklausomybės ligas. Taip pat skatinama atkryčių prevencija – baigus stacionarinį gydymą, lankytis ambulatoriškai. Planuojama įsteigti ir „Minesotos“ programą.

Klaipėdos filialo direktorė Vaida Karulaitienė informuoja, jog per vienerius reorganizacijos metus unifikuotos pagrindinės paslaugų teikimo procedūros, atnaujinta ir sustiprinta „Minesotos“ programa. Kaip ir kituose filialuose, įsteigta motyvacinės terapijos paslauga ir ji šiuo metu pritraukia daug pacientų. Taip pat vadovė pripažįsta, kad viena iš kol kas dar neįgyvendintų, bet planuojamų veiklų Klaipėdoje yra ambulatorinė pagalba.

Panevėžio filiale nuo 2018 m. vasario mėnesio pacientams taip pat pradėtos siūlyti stacionarios motyvacinės terapijos paslaugos.

Beje, rinktis ir gauti gydymo paslaugas galima bet kuriame centro filiale, nesvarbu, kuriame mieste gyvenate.

Daugiau pacientų

„Klaipėdos stacionariniuose skyriuose pacientų skaičius, kaip ir kitur, augo. Neblogi rezultatai pasiekti ir ambulatoriniame skyriuje – skiriami ir išduodami mirčių nuo perdozavimo prevencijos (naloksono) paketai, o anksčiau silpnai veikusi priklausomybės nuo opioidų gydymo farmakoterapijos metadonu paslauga išaugo penkis kartus“, – informuoja Klaipėdos filialo direktorė.

Kauno filialo direktorė Loreta Stonienė pasakoja: „Kaune stacionaro pajėgumą riboja lovų skaičius, taigi daugiau dėmesio kreipėme į kokybės gerinimą – gydytojų, socialinių darbuotojų, medicinos psichologų vedamus psichokorekcinius užsiėmimus, konsultacijas, savigalbos grupes. Po truputį daugėja pirmą kartą gyvenime besikreipiančių pacientų.“

Loreta Stonienė

Ar informacija apie paslaugas pasiekia galimus pacientus? Garsiai kalbama, jog apie galimybes gydyti priklausomybes žino dar nedaugelis žmonių, ypač gyvenančių regionuose. Tuo, kad informacijos trūksta, teigia įsitikinę ir kai kurių filialų vadovai.

„Visi pamatėme, kad regionuose – informacijos badas. Vien Panevėžio filialo rengtuose susitikimuose išdalinome gal 3000 informacinių lankstinukų, dar tiek pat planuojame ateinančiais metais“, – sako Panevėžio filialo direktorius Darius Mačiulis.

Kauno filialo direktorė L.Stonienė teigia, jog Kaune, kaip ir Vilniuje, informacijos apie paslaugas pakanka, vis labiau plečiamas bendradarbiavimas su aplinkinių miestų ir rajonų savivaldybių socialinių paslaugų centrais dėl paslaugų teikimo asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis. Jos teigimu, ateityje reikėtų dar labiau didinti visuomenės informuotumą apie galimybę gydytis neatskleidžiant asmens tapatybės ir pritraukti tuos, kurie vis dar nesikreipia dėl su priklausomybės ligomis susijusios stigmos.

Sunku rasti gydytojų

Ilgą laiką priklausomybės ligų centrus vargino specialistų trūkumas. Ar pavyko jų prisitraukti?

Panevėžio filialo direktorius D.Mačiulis pažymi, jog pavyko suburti kvalifikuotą, motyvuotą ir stiprią komandą, kurios didžiąją dalį sudaro medicinos personalas. Šiuo metu RPLC Panevėžio filiale dirba 34 darbuotojai, iš kurių 6 gydytojai, 3 medicinos psichologai, 4 socialiniai darbuotojai, 10 psichikos sveikatos slaugytojų, 5 slaugytojų padėjėjai. Naujų gydytojų bei socialinių darbuotojų priimta ir Klaipėdos filiale.

Tačiau abiejų filialų vadovai pažymi, kad maži atlyginimai vis dar kelia rimtą grėsmę ateičiai: labai sudėtinga konkuruoti su stambiomis viešosiomis įstaigomis, kurios medicinos personalui gali pasiūlyti kone dvigubai didesnius atlyginimus.

D. Mačiulis

Informacijos nepakanka

Nors filialų vadovai RPLC rengtoje apklausoje labiau pažymi teigiamus poslinkius, didėjantį gydomų pacientų skaičių, kitokią nuomonę išsakė priklausomybių konsultantas, andragogas G.Norvilas.

„Asmuo, turintis problemų dėl priklausomybių, pirmiausia turėtų kreiptis į vietos psichikos sveikatos centrą arba priklausomybės ligų centrus. Ar kas girdėjo, kad šios įstaigos viešoje erdvėje aktyviai skleistų informaciją apie teikiamas paslaugas bei galimybes priklausomiems asmenims gauti pagalbos?“ – klausia jis.

G.Norvilas pasigenda ir šeimos gydytojų bei kitų tarnybų pastangų, siunčiant priklausomus asmenis gydytis: „Kiek žmonių pirminės sveikatos priežiūros centrų stenduose matė informatyvią ir aiškią informaciją apie priklausomybės gydymo galimybes? Ar šeimos gydytojai turi galimybių ir kompetencijų teikti pagalbą priklausomiems asmenims? Socialinių ir vaikų teises ginančių tarnybų atstovai turėtų rūpintis girtaujančiais asmenimis ir jų šeimomis. Ar šių įstaigų atstovai rengia viešas prevencines akcijas ir diskusijas priklausomybių klausimais spaudoje ar vietinėje televizijoje? Ar specialistai aktyviai eina į vietos bendruomenes su pasiūlymais?“

Jo manymu, pirmiausia atsakingi asmenys turėtų pripažinti, kad dabartinė sistema veikia „gaisrų gesinimo“, o ne prevencijos ir pagalbos principu. Antra – reikia nustoti teisintis, kad sistema neveikia todėl, kad nėra pinigų, trūksta kompetentingų specialistų, nepalaiko visuomenė ir t.t.

Priklausomas asmuo, G.Norvilo manymu, informaciją apie alkoholizmo simptomus ir pagalbos metodus turi matyti ir girdėti nuolat. „Kitaip tariant, atsisėdo prieš televizorių su buteliu rankoje, įsijungė radiją ar internetą – o iš ten nuolat sklinda socialinė reklama apie priklausomybės pasekmes, simptomus ir pagalbą. Ne mažiau reikalinga informacija apie priklausomybės poveikį ir pagalbą alkoholikų artimiesiems“.

Birutė Litvinaitė