Didžiojo penktadienio rytą saulės nušviestas Joniškio miestelis kvėpavo laukimu. Tuščia gatvė. Tušti kiemai. Tik iš kai kurių kaminų rūkstantis dūmas rodė, kad esama gyvasties. Soduose varnėnai įsismaginę džiaugėsi sugrįžtančia šiluma.

Valstybės siena – ežeras

Įvažiuojančiuosius nuo Pabradės pasitinka ir iki pat miestelio lydi Arino ežeras. „Kol Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, valstybės siena ėjo ežeru. Tada Joniškis buvo gana gyvas pasienio miestelis. Čia buvo ir pasienį aptarnaujančių įstaigų, ir daboklė, – Joniškio istoriją priminė seniūnas Rimantas Verbaitis.– Vilnių sugrąžinus Lietuvai, pasienio tarnybos buvo jau nereikalingos.“

Šiandien Arino ežeras tarnauja ne tik Joniškio miestelio, bet ir aplinkinių vietovių gyventojų poilsiui. Prieš kelerius metus Molėtų savivaldybės pastangomis prie ežero buvo įrengtas paplūdimys, pastatyta poilsiui reikalinga įranga – pavėsinės, staliukai, suoleliai, persirengimo kabina. „Tik tiltelį per trumpą padarė“, – mostelėjo ranka seniūnas.

Nors tądien ežeras dar buvo sukaustytas ledo, bet properšoje prie nendrių plaukiojo porelė gulbių, zujo kelios antys. Seniūnas pasidžiaugė, kad ežero vanduo labai skaidrus – stovint ant tiltelio galima pamatyti, kaip dugnu vėžiai ropinėja.

„Miestelis per plauką išvengė paskutinės viešos prieigos prie ežero privatizavimo. Atsirado žmogus, kuris pabandė iš kitur atsikelti žemę ir mūsų miestelyje „atkurti“ nuosavybę. Iš 1,5 ha sklypo būtų likęs vos 15 arų priėjimo prie ežero „koridoriukas“. Miestelio bendruomenės aktyviems nariams pavyko sklypą išsaugoti. Dabar turime mėgstamą poilsio, švenčių vietą. Čia ir per Užgavėnes, ir per Jonines susirenkame“, – sakė R.Verbaitis.

Tapo nereikalingi

Šalia paplūdimio stovintis kuklus obeliskas ir aptvertas žemės lopinėlis primena skaudų miestelio istorijos puslapį. 1944 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais vokiečių nurodymu buvo sušaudyta apie šimtą Joniškyje gyvenusių žydų. „Šaudė atskirai vyrus ir moteris su vaikais. Viename miestelio gale bendras vyrų kapas, o kitame – moterų ir vaikų“,– pasakojo seniūnas.

Bibliotekoje saugoma prof. dr. Rimvydo Laužiko surinkta informacija apie Joniškį leidžia daryti prielaidą, kad jau XVIII a. pabaigoje miestelyje veikė žydų parduotuvė.

„Žydai buvo įsikūrę palei ežerą einančioje gatvėje – nuo bažnyčios iki miestelio kapinių. Tačiau iki šių dienų neišliko beveik jokio žydų gyvenimo pėdsako. Vieni jų namai buvo nugriauti ir jų vietoje pastatyti nauji, kiti – perstatyti. Matote prie statomo namo esančias mūro liekanas – manoma, kad tai sinagogos likučiai. Tarybiniais laikais tame pastate buvo pieninė. Paskui pastatas buvo privatizuotas, pradėtas perstatyti į gyvenamąjį namą. Deja, savininkai keičiasi, o namo taip ir neįstengia užbaigti, – eidamas miestelio gatve pasakojo R.Verbaitis.– Tarybiniais metais neleisdavo mirusiųjų šia gatve nešti į kapines. Reikėdavo lygiagrečiai einančia gatve išeinančiuosius amžinybėn lydėti.“

Sukilėlių atminimas

Eidamas gatve seniūnas prasitarė, kad vienas pirmųjų jo darbų, prieš dvidešimt metų tapus seniūnu, buvo ją sutvarkyti ir išasfaltuoti. Gatvės gale, už baltų vartų, didžiulių beržų prieglobstyje, amžinojo poilsio gula joniškiečiai. Buvusias griežtas nuostatas rodo senos savižudžių kapinės.

Kapinių gilumoje esantis antkapinis paminklas primena 1941 m. birželio 26–28 d. žuvusius Lietuvos Respublikos kariuomenės karius, Pabradės apsaugos rinktinės Joniškio būrio sukilėlius Joną Adomaičių, Praną Busį, Dominyką Grigaliūną, Juozą Merkevičių, Juozą ir Konstantą Žuromskius, Alfonsą Žvikevičių, 1941 m. birželio 28 d. besitraukiančios Raudonosios armijos kareivių nužudytus Juozapą ir Petrą Tarakavičius ir 1941 m. liepos 13 d. Joniškyje žuvusį sukilėlį Alfonsą Piliponį. Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla. Paminklas pastatytas 2001 m. Valdo Striužo pastangomis.

„Reikėtų plėsti kapines, nes jau trūksta vietų“, – išeidamas iš kapinių, jau kelintą šimtmetį priglaudžiančių miestelio gyventojus, užsiminė seniūnas. Paklaustas, koks balansas tarp gimstančiųjų ir išeinančiųjų, tik mostelėjo ranka: „Neverta net lyginti. Dauguma gyventojų – vyresnio amžiaus.“

Jokūbo kelias

Ant kalvelės pasilypėjusi stovi medinė Švento apaštalo Jokūbo bažnyčia, apjuosta akmenų tvora su plytų stulpais. Prie šventoriaus vartų pritaisytas ženklas simbolizuoja, kad Joniškis yra per Europą einančio Švento Jokūbo kelio dalis. „Tikimės, kad tai padės plačiau paskleisti žinią apie mūsų gražų miestelį, sulauksime daugiau svečių“,– lūkesčiais pasidalijo Joniškio bendruomenės pirmininkė Nastė Zarembienė.

Remiantis bibliotekoje saugoma informacija, bažnyčios atsiradimas glaudžiai susijęs su jėzuitų atsiradimu. Mat Joniškio dvaro savininkė H.Giedraitytė-Surgaitienė dvarą perdavusi jėzuitams. Šie 1726 m. ir pastatę bažnyčią. Pirmoji bažnyčia buvusi iš tašytų rąstų. 1848 m. klebono F.Petrausko ir parapijiečių pastangomis buvo pakeisti bažnyčios sienojai. Bažnyčioje stovi vieni seniausių vargonų Lietuvoje. Šventoriuje palaidotas lietuviškos spaudos platintojas kunigas Stanislovas Šlamas.

Bažnyčioje, nors lietuviškos pamaldos vyko nuo 1891 m., nuolat kildavo nesutarimų tarp lenkų ir lietuvių. 1912 m. buvo teisiami asmenys, terorizavę tuos, kurie viešai kalbėjo lietuviškai, giedojo lietuviškas giesmes ir skaitė lietuviškas maldaknyges. Joniškio bažnyčios neaplenkė ir pokario metų represijos. Klebonas Juozas Voveris buvo ištremtas, o klebonas Juozas Šalčius dar ir nuteistas10 metų kalėti.

Nuo 1752 m. švenčiami Švento Jokūbo atlaidai tapo didžiausia miestelio švente, sutraukiančia ne tik gimines ir artimuosius, bet ir neretą į tolimus kraštus išvykusįjį nors trumpam parvilioja.

„Anksčiau, kol buvo gyvas Edvardas Kraujalis, turėjome savo kunigą. Jam mirus, savo kunigo nebeturime. Ir klebonijos pastatas be žmogaus pamažu nyksta, – apgailestavimo neslėpė seniūnas. – Dabar mūsų parapiją aptarnauja Inturkės kunigas.“

Priešais bažnyčią stovi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui 1928 m. pastatytas paminklas. Sovietiniais metais jis buvo nuverstas ir ten pat užkastas. Atkūrus nepriklausomybę, žmonės jį sugrąžino į ankstesnę vietą. Už paminklo – pokario metų skausmą menantis buvęs NKVD pastatas.

Mokykla virto daugiafunkciu centru

Miestelio puošmena – Joniškio mokyklos ir daugiafunkcio centro pastatas. Manoma, kad mokykla buvo įkurta buvusio dvaro vietoje. Jos įsteigimas Joniškyje siejamas su jėzuitais. Pirmoji mokykla veikė prie bažnyčios, nes atskiram mokyklos pastatui Edukacinė komisija nedavė nei pinigų, nei medienos. 1819 m. įsteigta valdinė mokykla.

„Beveik visas pastatas iš išorės jau atnaujintas,– pasidžiaugė R.Verbaitis.– Kai 1986 m. atsikėliau į šias vietas, Joniškyje buvo vidurinė, keliolikos kilometrų spinduliu veikė trys aštuonmetės ir viena pradinė mokykla. Dabar mokykla liko tik Joniškyje. Ir tik pagrindinė.“

„Šiuo metu turime 79 mokinius. Yra ir ikimokyklinio, ir priešmokyklinio ugdymo grupelės. Jas lanko devyni vaikučiai. Tačiau apie mokyklos perspektyvą sunku kalbėti. Bus mokinių, gyvuos ir mokykla, – mokyklos direktorės Janinos Girulskienės balse pasigirdo liūdnų gaidelių.– Dabar Joniškio mokyklos ir daugiafunkcio centro paslaugos, veiklos ir darbo metodai orientuojami į seniūnijos žmonių įvairių grupių poreikius ir galimybes.“

Pasak direktorės, centre vyksta sporto užsiėmimai jaunimui ir suaugusiesiems, organizuojamos paskaitos, mokymai, padedama lavinti kompiuterinius įgūdžius, konsultuojama ir informuojama, organizuojamos išvykos, ekskursijos. Vyresnio amžiaus joniškiečiai lanko Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimus. Yra galimybė mokytis anglų kalbos, rankdarbių. „Įsteigus daugiafunkcį centrą, efektyviai panaudojama mažoji konferencijų salė, mokymų klasė su interaktyviąja lenta, kompiuterių klasė, sporto ir treniruoklių salės, sporto aikštynas“, – pabrėžė direktorė.

Plečiasi bibliotekos veikla

„Turime kūrybines dirbtuves, į kurias renkasi ir vaikai, ir suaugusieji, ir senjorai. Prieš Kalėdas mokėmės pinti advento vainikus. Prieš Velykas dekupažo technika marginome kiaušinius, darėme juos net iš samanų, mokėmės iš šakų kurti velykinius lizdus. Ir velykinių paukščių pasigaminome“, – apie prieššventinius užsiėmimus skubėjo pasakoti bibliotekininkė Virginija Kalinauskienė. Tai proginiai užsiėmimai, be jų, moterys mokosi kurti papuošalus, kitokių rankdarbių. „Taigi internete viską susirandu, pati pabandau, o paskui ir kitus pamokau. Manau, teisingai rajono savivaldybė padarė, sujungdama mokyklų ir viešąsias bibliotekas“, – svarstė bibliotekininkė. Ir pasidžiaugė, kad daugiafunkciame centre yra vietos ir skaityklai. „Ir prieiga prie interneto yra, ir bevielis ryšys WI-FI, ir elektroninė skaityklė. Ir parodas rengiame. Šiuo metu eksponuojame aktoriaus Rimvydo Kalvelio sukurtus paveikslus. Jis turi sodybą Molėtuose, su mūsų dailės mokytoju bičiuliaujasi. Taigi, sužinoję, kad jis piešia, paprašėme pas mus surengti parodą. Per parodos atidarymą net paskaitė, dovanodamas malonią šventę mokytojams, mokiniams ir miestelio gyventojams“, – džiaugėsi V.Kalinauskienė.

Bibliotekininkė dėl skaitytojų stygiaus nesiskundžia. Pasak Virginijos, jei skaitytojai susiranda į trečią vietą, daugiafunkcį centrą, persikėlusią biblioteką, vadinasi, ji žmonėms reikalinga. „Kazimieras – ypatingas skaitytojas. Jis domisi istorija, filosofija, tai daugumą skaitytojų mažai vilioja“, – maloniai nusišypsojusi Virginija pristatė užėjusį skaitytoją.

Seniūnijos pastatas – privatizacijai

Beveik prieš mėnesį į daugiafunkcį centrą persikraustė ir seniūnija. Tiesa, kaip teigė seniūnas, dar ne visus daiktus spėjo persinešti, ne viską naujoje vietoje susitvarkė, tačiau ir patys, ir seniūnijos gyventojai po truputį prie naujos vietos pratinasi. Patogiau ir jaukiau.

„Sename pastate liko tik paštas ir telekomunikacijų įranga. Paštas netrukus persikels į senąjį ambulatorijos pastatą. Jį nusipirko jauni verslininkai, dabar remontuoja. Įrengs ten parduotuvę, galbūt kelis nakvynės kambarius ir paštui suteiks plotą. Tad senasis pastatas bus perduotas Turto bankui“, – sakė R.Verbaitis.

Šoka net seniūnas

Seniūnija rūpinasi ir miestelio kultūra. „Išdykusi ta mūsų kultūros darbuotoja, privertė ir seniūną šokti“, – smagiai nusijuokęs pasiguodė seniūnas. O seniūnijos kultūros darbuotoja Liucija Sinkevičienė pasidžiaugė, kad prieš kelis mėnesius susikūręs šokių kolektyvas tris šokius jau išmoko ir per Kovo 11-ąją bendruomenei pasirodė: „Esame labai dėkingi mus šokti mokančiai mokytojai Daliai Kalabuckienei. Tai daug noro ir idėjų turintis žmogus. Jos dėka vyksta ir aerobikos užsėmimai.“

„Pilna salė prisirinko pasižiūrėti, kaip mes šokame. Su mobiliaisiais filmavo ir draugams siuntinėjo“, – įspūdžiais dalijosi seniūnas ir pajuokavo, kad dabar balsus ir ansamblis derina.

„Daugiafunkciame centre sudarytos puikios sąlygos repetuoti, o rengti didesnius koncertus nelabai kur turime. Aktų salė per maža. Be to, joje net scenos nėra, nes buvo planuojama didesnius renginius sporto salėje organizuoti. Ir mobili scena ten yra, bet, deja, dėl akustikos jokių koncertų ir renginių negalime ten rengti: toks aidas, kad net susikalbėti sunkiai sekasi. Tad sporto salė tik sportui ir naudojama. Renkasi ir tinklininkai, ir krepšininkai“,– sakė Liucija.

Esant šiltam orui, dalis renginių vyksta mokyklos ir daugiafunkcio centro kieme įrengtame amfiteatre.

„Gražia miestelio tradicija tapo prieš Švento Jokūbo atlaidus prie paminklo kuriami gėlių kilimai. Suvažiuoja bendruomenės iš aplinkinių kaimų ir miestelių, įsitraukia ir pavieniai asmenys“, – dar vieną tradiciją pristatė bendruomenės pirmininkė N.Zarembienė.

Priešais mokyklos pastatą – šiuolaikiškai įrengtas stadionas su krepšinio ir futbolo aikštėmis. „Anksčiau mūsų mokykla buvo pelniusi sportiškiausios mokyklos rajone vardą. Ir seniūnija ne kartą iškovojo seniūnijų sporto varžybose nugalėtojų taurę“, – pasidžiaugė seniūnas. Anksčiau Joniškyje vykdavo išskirtinė baikerių šventė. „Kol stadionas buvo nesutvarkytas, ten baikeriai važinėdavo. Išsitraukdavo visi ką tik važiuojančio turėdavo. Sutvarkius stadioną, nebeturime, kur šių švenčių rengti“, – sakė bendruomenės pirmininkė.

Šeimoje vaikui geriau

Turi Joniškis ir savų skaudulių – tai socialinės rizikos šeimos. Seniūnijoje jų dešimt. Jose auga 20 vaikų. „Pagal išgales tais vaikais tėvai rūpinasi. Mūsų šeimos nėra labai blogos, todėl stengiamės vaikus šeimose išsaugoti. Lankomės namuose, kalbamės, jei reikia, prašome mokyklos pagalbos,– pasakojo seniūnijos socialinė darbuotoja Janina Zarembienė.– Per visus savo darbo metus nesame nė vieno vaiko atidavę į globos namus. Stengiamės juos išsaugoti šeimoje.“

Pagrindinė socialinės rizikos šeimų bėda – alkoholizmas. „Liūdniausia, kad dalyje šeimų jau užaugo antra ar trečia karta alkoholikų, kurie sugeba tik reikalauti: mums priklauso ir turite duoti, – apgailestavo Janina. – Tokie žmonės neturi jokių socialinių įgūdžių. Kiek leidžia galimybės, tuos įgūdžius stengiamės suteikti lankydamiesi jų namuose. Žinoma, jei turėtume kokį dienos centrą, būtų geresnės sąlygos jiems ugdyti. Tačiau niekada nesutiksiu su žiniasklaidos formuojama nuostata, kad kaimas prasigėręs. Jei atvažiavę pamato prie parduotuvės stovinčius „etatinius“, tai nereiškia, kad visas kaimas geria. Kaime gyvena daug puikių, darbščių, kūrybingų žmonių.“

Patvirtindama šiuos žodžius, bendruomenės pirmininkė pradėjo kalbėti apie bendruomenės projektus, bendruomenės namus, į kuriuos miestelio gyventojai ateina ir linksmą, ir liūdną valandą.

„Planuojame pasinaudodami ES parama kurti socialinį verslą. Turime nuostabų ežerą, kraštovaizdį, reikia išmokyti žmones užsidirbti“, – artimiausiais planais pasidalijo bendruomenės pirmininkė N.Zarembienė. Miestelyje trūksta kavinės, nėra kur svečių apnakvindinti. Apie viešbutį ir kavinę primena tik iš užgesusio verslo likusios iškabos.

Verslininkais miestelis negali pasidžiaugti. Už gero puskilometrio buvusiame gyvulininkystės komplekse pienininkystės ūkį plėtoja iš Danijos atsikėlęs ūkininkas. Lietuvoje gimę du jo vaikai puikiausiai kalba lietuviškai. Deja, pieno supirkimo kainos, pasak seniūno, ūkininką verčia keisti veiklos kryptį, o gal net išvažiuoti iš Joniškio. „Didžiausias mūsų darbdavys – Pabradėje esanti medicinos įrangos gamykla „Intersurgical“. Rajono meras Stasys Žvinys dėl rajono žmonių įdarbinimo važiavo į šią įmonę tartis, – kasdienybę apžvelgė seniūnas. – Joniškis yra labai geroje geografinėje vietoje: iš vienos pusės – Dubingių, iš kitos pusės – Labanoro regioninis parkas. O mes per vidurį, tad pas mus galima viską laisvai statyti. Planuojama ir kelią nuo Vilniaus apskrities ribos iki miestelio sutvarkyti. Tikimės, kad gal už poros metų turėsime gerą kelią. Ir iki Vilniaus tik 65 km.“