Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prancūzija tarp rinkimų

Prancūzai išsirinko naują šalies prezidentą, tačiau po mėnesio vėl eis prie rinkimų urnų: bus renkamas naujas parlamentas.

Šaltas dušas

Didžiausias Europos Sąjungos valstybių sostinių politinis košmaras neįvyko – Prancūzijos rinkėjai didele balsų persvara prezidentu išrinko ne išstoti iš ES kvietusią Marine Le Pen, o buvusį bankininką Emmanuelį Macroną, narystės ES šalininką. 39 metų centristinių pažiūrų E.Macronas –jauniausias Prancūzijos vadovas nuo Napoleono Bonaparte‘o laikų. Jis papildė valstybių vadovų, gavusių tokius įgaliojimus dar iki 40 metų amžiaus, sąrašą, kuris, beje, nėra labai ilgas. Jame daugiausia puikuojasi autokratinių režimų atstovai, todėl įspūdinga E.Macrono pergalė laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose šiuo požiūriu irgi labai svarbi.

Norėtųsi tikėti, kad esminių šalies politinio ir ekonominio gyvenimo permainų norintys prancūzai, tokią viltį siejantys su jaunu politiku E.Macronu, išties jų sulauks. Jau pirmasis prezidento rinkimų turas tapo šaltu dušu Prancūzijos politiniam elitui, nes rinkėjai aiškiai nusigręžė ir nuo kairiųjų, ir nuo dešiniųjų partijų, kurių atstovai tradiciškai šeimininkaudavo Eliziejaus rūmuose. Tai, kad prancūzai turėjo rinktis tarp kraštutinių dešiniųjų atstovės ir mažai politinės patirties turinčio jauno centristo, rodo, kaip pasikeitė Prancūzijos visuomenės poreikiai ir lūkesčiai po dešimtmečius trukusio tradicinių partijų valdymo.

Reikia daugumos

Kaip galėtų keistis Prancūzijos politinis vaizdas šalį valdant E.Macronui? Nemažai politikos apžvalgininkų dar prieš antrąjį rinkimų turą prognozavo, kad jo pergalė bus ne prezidento rinkimų kampanijos pabaiga, o naujos, dar sunkesnės politinės kovos pradžia. Įtakingas JAV leidinys „Politico“ atkreipia dėmesį, kad vos kiek daugiau nei po mėnesio Prancūzijoje vyks naujo parlamento rinkimai, ir jeigu E.Macronui nepavyks užsitikrinti daugumos deputatų politinės paramos, jis negalės paskirti šalies premjero ir visą savo kadenciją prezidento poste praleis vykdydamas tik formalias Prancūzijos vadovo pareigas.

Esminių reformų, su kuriomis E.Macroną siejo už jį balsavę rinkėjai, jis nepajėgs vykdyti. Naujasis prezidentas iki šiol neturi nuosavos partijos – jo sukurtas visuomeninis judėjimas „En Marche!“ („Pirmyn!“) vis dar netapo politine partija. Visos politinės jėgos, rėmusios E.Macroną antrajame prezidento rinkimų ture dėl to, kad nenorėjo turėti reikalų su šalies vadove galėjusia tapti M.Le Pen, dabar stengsis sustiprinti savo politinę įtaką – to sieks ir socialistai, ir respublikonai, ir buvusio E.Macrono varžovo Jeano Luco Melenchono vadovaujama kraštutinių kairiųjų partija.

Kad apsidraustų nuo galimo politinio neįgalumo, kurį lemtų jam nepalanki naujos sudėties Nacionalinės asamblėjos dauguma, E.Macronas turi padaryti viską, kad jo visuomeninis judėjimas „En Marche!“ artėjančiuose rinkimuose iškovotų kaip galima daugiau mandatų.

Nebus medaus mėnesio

Viena vertus, pasak apžvalgininkų, tai visiškai įmanoma, nes didelė, o gal ir didžioji, socialistų partijos rinkėjų dalis turėtų paremti E.Macroną, kita vertus, parlamento rinkimai gali taip pertvarkyti šalies politinę sistemą, kad problemų kils dar daugiau. Antai „Nacionalinio fronto“ lyderė M.Le Pen jau pareiškė, kad jos partijai reikia atsinaujinti ir siekti pergalės kovojant dėl Nacionalinės asamblėjos mandatų skaičiaus. Revanšo šiuose rinkimuose siekia ir respublikonai. Nemalonių staigmenų E.Macronui gali pateikti ir kitas politinis flangas. J.L.Melenchono kraštutiniai kairieji naująjį prezidentą laiko „pasaulinio kapitalo statytiniu“ ir globalistu. Kad ir kaip būtų, šiandien jau aišku, kad po rytoj vyksiančių naujojo Prancūzijos prezidento inauguracijos iškilmių E.Macronas tikrai neturės politinio „medaus mėnesio“.

Gegužės pradžioje Prancūzijoje atlikta viena visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, kad „En Marche!“ judėjimas naujajame šalies parlamente gali gauti 24–26 proc. balsų ir pralenkti „Nacionalinį frontą“ ( jam prognozuojama 21–22 proc. balsų) bei centro dešiniuosius (22 proc.) J.L.Melenchono kraštutinius kairiuosius remia apie 13–15 proc. apklausos dalyvių. Vis dėlto net 69 proc. apklaustų prancūzų mano, kad išrinktasis prezidentas E.Macronas gali neužsitikrinti naujojo parlamento daugumos palaikymo. O jis būtinas, kad naujasis šalies vadovas kartu su savo paskirtuoju premjeru galėtų imtis seniai pribrendusių reformų, kurios daugeliui bus skausmingos. Prancūzijos ekonomika ne auga, o stagnuoja (pastaraisiais metais šalies BVP auga maždaug apie 1 proc.), 25 proc. jaunų prancūzų neturi darbo (šiuo požiūriu blogiau iš visų ES šalių tėra tik Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje ir Kipre), valstybės skolos dalis išaugo iki 96 proc. BVP, nors pagal ES taisykles ji negali viršyti 60 proc. BVP. Apžvalgininkų teigimu, kad ir kokie sprendimai skatinti ekonomiką būtų svarstomi, be rimto diržų veržimosi prancūzai neapsieis. O jie – ne lietuviai, kuriuos valdžia vis stipriau veržia ne per liemenį, o gerokai aukščiau. Taigi, bus įdomu stebėti, kaip naujasis Prancūzijos prezidentas E.Macronas stengsis panaudoti per rinkimus gautą didelį savo tėvynainių politinį kreditą.

 

 

Rekomenduojami video