Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pramoninė ir naminių sūrių gamyba – ant vieno kurpalio

Dėl įsigalėjusio stambiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir kai kurių perdirbėjų oligopolio labiausiai nukenčia ūkininkai ir vartotojai. To išvengti būtų galima paprastai – trumpinant maisto tiekimo grandinę ir aplenkiant stambiuosius. Tačiau ūkininkams, norintiems savo ūkiuose gaminti produkciją ir ją tiekti tiesiai pirkėjams, atsiranda nemažai kliūčių.

Ženklinimo sunkumai

Visuomenės nepasitenkinimo spaudžiami Briuselio komisarai ir europarlamentarai pastaraisiais metais vis dažniau kalba apie neskaidrią maisto tiekimo grandinę ir ragina ūkininkus kurti bei stiprinti tiesioginį ryšį su vartotojais.

Europoje toks pardavimo būdas neblogai išplėtotas, o Lietuvoje vis dar sunkiai skinasi kelią. Sutrumpinti maisto tiekimo grandinę pasiseka tik atkakliausiems. Tai pavyko šalyje žinomoms Ukmergės rajono Petronių kaimo ūkininkėms, kurių spaudžiamus sūrius mėgsta tautiečiai ir giria užsieniečiai. Joms yra suteiktas tautinio paveldo produktų gamintojų vardas.

Septynios ūkininkės nuo 1993 metų spaudžia ir parduoda sūrius. Pelnyti pirkėjų pasitikėjimą nebuvo lengva, bet dar sunkiau sekėsi irtis pro naminių sūrių gamybą varžančius biurokratinius brūzgynus.

Šiais metais sūrininkės susidūrė su produktų ženklinimo sunkumais. „Maždaug nuo pavasario mus ėmė spausti ant sūrių etikečių nurodyti produkto riebumą. Mūsų ūkiai nedideli – daugiausia 10–12 karvių. Pačios melžiame, perdirbame ir realizuojame. Kiekviena sūrius spaudžia savo ūkyje įrengtame cechelyje, įrangos riebumui nustatyti neturime. Reikėtų nuolat vežti sūrius tirti į laboratoriją“, – skundėsi viena iš Petronių kaimo sūrininkių Emilija Zvicevičienė.

Bijo baudų

Prieš kurį laiką ūkininkės atliko savo spaudžiamų sūrių tyrimą ir nustatė riebumą, bet to, sako, negana. „Tai buvo vienkartinis tyrimas, o karvių pieno riebumas skiriasi priklausomi nuo sezono, net pamelžtas skirtingu paros metu jis gali būti šiek tiek skirtingas. Vadinasi, norint ant etikečių nurodyti tikslų riebumą, reikėtų dažnai daryti tyrimus, kurie nemažai kainuoja. Bankrutuotume, ir tiek“, – kalbėjo nerimo apimta E.Zvicevičienė.

Anot jos, ūkininkės nenori klaidinti vartotojų. Tiems, kurie domisi, jos, remdamosi anksčiau atliktu tyrimu, žodžiu pasako apytikrį riebumą. Paprastai pirkėjams to užtenka.

„Būtų gerai, jeigu etiketėje galėtume nurodyti žodį ar ženklą „apytikriai“. Tokiu atveju mums būtų ramiau, bet, sako, taip negalima. Nurodžius tikslų riebumą baugu, kad koks kontrolierius ar vartotojas nepaimtų mėginio ir nenustatytų, kad riebumas šiek tiek didesnis ar mažesnis. Bijome baudų, kuriomis dabar dažnai grasinama“, – savo nuogąstavimus išsakė sūrininkė.

Ūkininkės savo gaminių ženklinimą derina su Ukmergės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistais. Anot E.Zvicevičienės, jie aiškina, kad riebumą nurodyti reikalauja ES reglamentas.

„Mes juk į Europą sūrių nevežame, parduodame vietos turgeliuose, dar vežame į sostinę, dalyvaujame šventėse, mugėse. Negi negalima vietos rinkai nusistatyti sau priimtinų taisyklių“, – remtis sveika nuovoka siūlė ūkininkė.

Pelnyti pirkėjų palankumą sūrininkėms buvo lengviau nei irtis per sūrių ga,ybą varžančius biurokratinius brūzgynus.

Ginasi teisės aktais

Ukmergės VMVT vyriausioji veterinarijos gydytoja Danutė Užkurėlytė tvirtino, kad reikalaujant tinkamai ženklinti produkciją vadovaujamasi europiniu reglamentu dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams ir žemės ūkio ministro įsakymais.

„Su tomis ūkininkėmis ilgai dirbome, paruošėme naujas etiketes. Žinau, kad jos yra nepatenkintos, jog reikia nurodyti riebumą, bet mes vadovaujamės teisės aktais. Negalime savarankiškai leisti arba neleisti“, – tikino Ukmergės VMVT inspektorė.

Vis dėlto ji pripažino, kad kaskart nustatyti tikslų nedideliais kiekiais gaminamų rankų darbo sūrių riebumą būtų keblu. „Aišku, yra sezoniniai, paros pieno riebumo svyravimai, riebumas priklauso nuo šėrimo ir pan. Galima būtų nuolat daryti tyrimus, bet jie nepigūs, atrodo, kainuoja 21 eurą. Moterys pyksta, kad patirtų nuostolių. Bet mes to ir nereikalaujame. Yra padarytas gaminių riebumo tyrimas, ir to pakanka. Jų karvių bandos gana pastovios, sūriai gaminami tik iš savo karvių pieno, tad neturėtų būti didelių pokyčių“, – kalbėjo D.Užkurėlytė ir pridūrė suprantanti sūrininkių nerimą dėl galimo ženklinimo netikslumo, bet mananti, kad jaudintis neverta. Pagal taisykles yra leidžiamas riebumo nuokrypis, todėl problemų esą neturėtų kilti.

Ukmergės VMVT vyriausioji veterinarijos gydytoja pabrėžė, kad pagal 2016-ųjų gruodį įsigaliojusį europinį reglamentą reikalaujama, jog vartotojams būtų pateikta labai išsami informacija apie produktą. Anot jos, iš produktus gaminančių ūkininkų tiek daug neprašoma. Ypatingas dėmesys, bent jau Lietuvoje, dabar nukreiptas į maistingumo deklaraciją – riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų ir druskos kiekį. Valdantieji net gąsdino cukraus ir druskos mokesčiais.

Tačiau susirūpinimą žmonių sveikata demonstruojantys politikai nekalba apie cheminius priedus, dėl kurių poveikio sveikatai, anot mokslininkių, reikėtų daug labiau jaudintis nei dėl druskos ar cukraus. Juolab nereikėtų šalintis riebių produktų. Pastaraisiais metais yra visuotinai reabilituojami gyvūniniai riebalai, pasirodo daug informacijos, kad riebūs pieno produktai yra sveikesni už liesus ir kt. Gal tuomet nereikėtų kelti streso kelių karvučių laikytojams, kurie iš natūralaus pieno spaudžia sūrius ir gamina varškę?

Leidžiama paklaida

VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausiasis specialistas Donatas Valavičius sakė, kad į rinką tiekiamiems sūriams taikomi dar 2002 metais Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) patvirtinti Varškės ir varškės gaminių kokybės reikalavimai. Be kita ko, juose nustatyta, kad ženklinant varškę ir varškės gaminius būtina nurodyti riebalų kiekį.

„Teisės aktu konkrečiai nėra nustatyta, kaip dažnai turi būti atliekami laboratoriniai tyrimai, manytume, kad pakanka vieną kartą ištirti laboratorinį mėginį dėl riebalų kiekio ir atitinkamai paženklinti. Juo labiau kad yra leidžiama gana didelė – 20 proc. – paklaida“, – aiškino D.Valavičius.

Stumia į užribį

Petronių kaimo ūkininkės savo rūpesčius išsakė Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojui Kaziui Starkevičiui. „Kreipėmės į buvusį žemės ūkio ministrą, kuris uždegė žalią šviesą smulkiesiems gamintojams, atvėrė mobiliuosius turgelius ir tikrai palengvino ūkiuose gaminančiųjų produktus dalią“, – sakė E.Zvicevičienė.

Ūkininkė prisiminė, kad iš pradžių, kai su bendramintėmis sumanė spausti sūrius, teko eiti kryžiaus kelius, kol išsikovojo vietą po saule. Moterys ne kartą varstė Seimo, ŽŪM ir kitų valstybinių institucijų duris. Įvairiausių užtvarų buvo nemažai, bet atkaklumas padėjo. Sūrininkės norėjo steigti kooperatyvą ir dirbti kartu, bet išgąsdino įvairių reikalavimų kartelė.

„Tada nusprendėme kiekviena atskirai savo ūkyje įsirengti po cechelį ir draugiškai bendradarbiauti. Pastaraisiais metais vėl jaučiamas spaudimas. Negi mes galime konkuruoti su stambioms įmonėms? Kartu sudėjus turime viso labo apie 80 karvių. Nedaug tos produkcijos pagaminame, bet darosi neramu. Susidaro įspūdis, kad geriau nedirbti, ištiesus ranką prašyti pašalpų, tada gal niekam neužkliūsi“, – nusivylimo neslėpė ūkininkė.

Mažus veja iš rinkos

K.Starkevicius

Kazys Starkevičius, Seimo KRK pirmininko pavaduotojas

Dėl sūrininkių rūpesčių kalbėjausi su vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, jis pažadėjo, kad pasižiūrės, kaip išspręsti tą problemą. Kol kas reikalai nejuda. Planuoju jį pakviesti į Ukmergę pas sūrininkes. Smulkiojo verslo nereikia tapatinti su stambia gamyba. Čia reikėtų lankstumo, bet, matyt, norima, kad vyrautų monopolis, kuris esą garantuoja higieninę produktų kokybę.

Tačiau nepamirškime, kad didelės apimties gamyboje neišvengiami įvairūs cheminiai procesai.

Su tuo susitaikome, o ūkininkų pagamintus natūralius produktus, kuriuos šimtmečius valgė mūsų protėviai, vejame iš rinkos. Tai smulkiųjų naikinimas.

Įdomu, kad Petronių kaimo sūrininkėms yra išduotas tautinio paveldo produktų gamintojų sertifikatas. Tada viskas buvo gerai, o dabar staiga iš jų kažko reikalaujama.

Numato išimtį

Jolita Martutaitytė, ŽŪM Kokybės politikos skyriaus vedėja

Manome, kad nedideliems gamintojams, gaminantiems ne daugiau kaip 1 000 kg žalio pieno per dieną ir parduotiems savo ūkyje pagamintus pieno produktus tiesiogiai vartotojams, turėtų būti taikoma išimtis. Ženklinant produktus jiems užtektų pateikti tą informaciją, kurios prašoma pagal VMVT direktoriaus (208-04-24 įsakymu Nr. B1-251) patvirtintus Reikalavimus pieno produktų gamybai ūkiuose ir jų pardavimui. Šiems gamintojams neturėtų būti taikomi specialieji ženklinimo reikalavimai, pavyzdžiui, Varškės ir varškės gaminių kokybės reikalavimai ir juose nustatytas privalomas riebalų kiekio nurodymas.

Be to, ES reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams <...> numato išimtį, kad ženklinant nedideliais kiekiais tiesiai vartotojui ar vietos mažmeninėms įmonėms tiekiamus maisto produktus (tarp jų ir rankų darbo) neprivaloma nurodyti maistingumo deklaracijos (energinės vertės, riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų ir druskos kiekių).

Inicijuos taisyklių keitimą

 Darius remeika_VMVT

Darius Remeika, VMVT direktorius

Baudos – kraštutinė priemonė, todėl visuomet pirmiausia bandome ieškoti kitų sprendimų. Kita vertus, žinau, kad situacija dėl varškės ir jos gaminių ženklinimo dviprasmiška, nes gana seniai priimtame teisės akte išdėstytas reikalavimas nurodyti varškės gaminio riebumą ir nenumatyta jokių išlygų gamybos mastui.

Akivaizdu, kad per 15 metų daug kas pasikeitė, atsirado smulkiųjų gamintojų, todėl vėliau priimti teisės aktai jau labai aiškiai atskiria įpareigojimus smulkiesiems gamintojams ir stambiajam verslui. Tad, manau, sprendimas nesudėtingas – drauge su ŽŪM suderinsime bendrą nacionalinę poziciją dėl ženklinimo reikalavimų išimčių taikymo ir inicijuosime šių taisyklių pakeitimą, kad jos atitiktų tiek Lietuvos, tiek ES žemės ūkio politikos prioritetus.

 

 

 

Rekomenduojami video