„Gal galima išmokti tapti laimingam ir sėkmingam. Ar tai įmanoma tik apsigimusiems optimistams?“ – klausia Virginijus iš Pasvalio.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Į šį klausimą stengėsi atsakyti ne vienas filosofas, teologas ar psichologas. Pensilvanijos (JAV) universiteto profesorius M.Seligmanas mano, kad, ieškant atsakymo, buvo padaryta esminė klaida – nagrinėtas vien vidinis asmenybės pasaulis, kuris tapatintas su tokiais dalykais kaip dvasingumas ir gerumas, o asmenybę supanti visuomenė tarsi pamiršta. „Nors daugelis yra geriau apsirūpinę, be to, pastebimai pailgėjo žmonių gyvenimas, Vakarų šalyse nebekenčiama nuo bado, piliečiai yra labiau išsilavinę ir gyvena demokratinėse valstybėse, moderni visuomenė vis dar turi problemų – laimė nėra visuotinis reiškinys“, – teigė mokslininkas.

Vadinamosios laimės ekonomikos tyrinėtojai padarė išvadą, kad moderni visuomenė geba sukurti prielaidas efektyvesnei gamybai, išvaduoja žmones iš visiško skurdo ir „perkelia“ juos į vidurinįjį visuomenės sluoksnį, tačiau nesugeba padaryti išmatuojamo poveikio jų laimei. „Nepaisant to, kad gamybos apimtys per pastaruosius dešimtmečius smarkiai išaugo, gyvenimo kokybė nepagerėjo, o depresijos lygio ir nepasitikėjimo ateitimi rodikliai gerokai padidėjo“, – rašė Harvardo (JAV) universiteto psichologas D.Gilbertas.

Gal laimės kūrimas nėra visuomenės uždavinys? Laimę juk kiekvienas suvokia savaip.

Vienas reikšmingiausių moderniosios psichologijos atradimų – žmogus gali pakeisti savo gyvenimą pakeisdamas mąstymą apie jį. Jei įsivaizduosi save sveiką, energingą ir pasiturintį, toks ir būsi. Įsivaizduodamas ligotą ir suvargusį greičiausiai toks ir tapsi.

Pozityvaus mąstymo, teigiamų perspektyvos vaizdinių kūrimo galima išmokti. Mokyklos suteikia daug žinių, bet nemoko savęs „programuoti“ sėkmei ir laimei. Galima tokio mokymo stoką kompensuoti. Ohajo (JAV) universitetas rengė pozityvaus mąstymo ir požiūrio į pasaulį kursus žmonėms, priklausantiems socialinės atskirties grupėms (bedarbiams, lygtinai paleistiesiems iš pataisos įstaigų , narkomanams ir kt.).

Nestebina, kad „mokinių“ požiūris pasikeitė, jie išmoko teigiamai žvelgti į problemas, nebijoti jų spręsti. Gal kiek stebina, kad pagerėjo dalies šių mokymų dalyvių socialinis statusas, jie gavo darbą, atsikratė žalingų įpročių. Stebina ir įdomūs kai kurie naujo jų gyvenimo būdo bruožai ir įtaka aplinkiniams, atsiradęs noras padėti kitiems.

Svarbiu šio naujo mąstymo ir požiūrio bruožu tapo pozityvus ne tik savęs, bet ir visuomenės vertinimas, sąmoningos teigiamos informacijos apie valstybines, religines, savanoriškas institucijas paieškos, noras atsiriboti nuo neigiamos informacijos apie nusikaltimus, katastrofas, nesėkmes.

Stebėtinai paprasta – domiesi sėkme, nekreipi dėmesio į nesėkmes, o drauge tampi laimingesnis bei pozityviai save keiti.

Lieka išsiaiškinti, ar panašios nuostatos būtų patrauklios Lietuvoje. Kelių šimtų lietuvių teirautasi, ar mūsų kasdienybėje, kurią daug kas pavadintų liūdna, sunkia ir pan., galima išmokti pozityviai mąstyti, elgtis ir ar verta tai daryti.

Atsakymų pasiskirstymas gana iškalbingas. 72 proc. apklaustųjų tvirtino, kad tai būtų tuščias laiko gaišimas. Jų nuomonei galėtų atstovauti vieno iš jų atsakymas: „Jei gyvenimas pagerės, tai atsiras ir teigiamas požiūris. Kol vargsti, nėra kada apie tokius niekus galvoti.“

Likusieji, t. y. 28 proc. apklausos dalyvių, sutiko, kad pozityvaus požiūrio diegimas naudingas ir reikalingas. Tarp vadinamųjų optimistų buvo daugiau jaunesnio amžiaus, išsilavinusių žmonių ir moterų nei „pesimistų“ grupėje.

Taigi galima teigti, kad ne tik gyvenimo aplinkybės, bet ir pats žmogaus nusiteikimas padeda arba trukdo būti laimingam. O klausimą, užduotą šio straipsnio pradžioje, derėtų pakeisti kitu: „Ar negalime pozityviai žvelgti į gyvenimą, nes blogai jaučiamės, ar blogai jaučiamės, nes nenorime pozityviai mąstyti ir elgtis?“