Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Popiežius Pranciškus: „Žmogus, kuris nešvenčia sekmadienio, o save vadina kataliku, yra tiesiog melagis”

Aly­taus tur­gūs pir­kė­jus pa­si­tin­ka bi­jū­nų žie­dais. Jų par­da­vė­ja Vi­li­ja sa­ko, kad kai pra­žys­ta bi­jū­nai – net ir ne gė­li­nin­kai skaid­riau šyp­so­si, nuo­šir­džiau juo­kia­si. Kaž­ką sa­vy­je ne­ša ši gra­žuo­lė dau­gia­me­tė iš mū­sų mo­čiu­čių dar­že­lių at­ėju­si gė­lė. Vie­nas žie­das – 80 eu­ro cen­tų.

Pre­kys­ta­liai kve­pia braš­kė­mis, jau ne grai­kų, kai­my­nų len­kų lys­vė­se au­gin­to­mis. Jų ki­log­ra­mas – nuo 3 eu­rų. Pa­si­ro­dė anks­ty­viau­sių at­vež­ti­nių ši­lau­o­gių, treš­nių. Ko­le­ga Jur­gis apie jų kai­ną pa­sa­ky­tų – tik li­go­niui pa­ma­lo­nin­ti. Po­mi­do­rų ir agur­kų dai­gai – po 50 eu­ro cen­tų, vė­ly­vų ko­pūs­tų dai­gas – apie 10 eu­ro cen­tų, agur­kų ki­log­ra­mas – 2,30 eu­ro.

Kai­mo žmo­nės už svies­to pus­ki­lį pra­šo 3,50 eu­ro, už vi­du­ti­nį sū­riu­ką – per 2 eu­rus. Gė­lių dai­gų ir ke­re­lių – aps­tu, kai­nos taip pat įvai­rios. Ga­li ir už cen­tus kaž­ką nu­si­pirk­ti, ga­li už ieš­ko­mą rū­šį ir de­šim­ti­nę pa­klo­ti.

Ge­gu­žė ei­na į pa­bai­gą, tu­rin­tie­ji že­mės tur­guo­se il­gai ne­už­si­bū­na, le­kia na­mo, jau pra­si­dė­jo dar­žų ra­vė­ji­mo me­tas.

„Jei­gu žmo­gus ne­su­ge­ba ir ne­mo­ka il­sė­tis, kaip dar­bi­nin­kas jis – pras­tas“

Sek­ma­die­nio pa­va­ka­re pa­go­jaus ta­ke­liu žil­vi­čio šluo­te­le siur­buo­lius vai­ky­da­ma at­sku­bė­jo ma­no bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na. Kaip tik tuo me­tu, kai dar­že ieš­ko­jau vie­tos už­si­li­ku­siems pas­ku­ti­niams jau žy­din­tiems to­ma­ti­lų dai­gams.

„Jau­čiu, kad py­los ne­iš­veng­siu, ži­nau, kad šian­dien Šven­to­sios Dva­sios at­siun­ti­mo, Sek­mi­nių, iš­kil­mės, ku­rios už­bai­gia Ve­ly­kų lai­ką“, – dar prieš pa­si­svei­ki­ni­mą iš­rė­žiu ne­ti­kė­tai vieš­niai.

Ir net pa­čiai pa­si­da­rė keis­ta: Ma­ri­jo­na, pri­si­deng­da­ma del­nu akis, žvilg­te­li į prie ho­ri­zon­to ar­tė­jan­čią sau­lę ir be pik­tu­mo bal­se sa­ko: „Kad jau pa­va­ka­rys. Ma­tau, kad rei­kia so­din­ti, au­ga­lų ko­tai me­dė­ti pra­de­da, grei­čiau kiš­ki juos į že­mę, o aš tau pa­pa­sa­ko­siu, kol so­din­si, ko­kio­je pek­lo­je va­kar bu­vau.“ Ir pa­ten­kin­ta šyp­so­si.

Ži­nau, apie ką ji kal­bės, pa­ti ten bu­vau, ma­čiau Ma­ri­jo­ną su anū­kė­mis pa­aug­liš­kai šė­lio­jan­čią. „Vai­ke­li, tai­gi ma­ne mer­gai­tės šeš­ta­die­nį į tą vie­ny­bės die­ną nu­si­ve­dė. Tu pa­ma­ty­tum, kiek ten tų hau­bi­cų, pri­si­žiū­rė­jau vi­so­kiau­sių. O ka­ri­nin­kai vi­sus tik kvie­čia, tik šyp­so­si vi­siems. Žiū­riu, Sei­mo pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis vie­no­je jau sė­di šal­mą už­si­dė­jęs, tik­riau­siai su anū­ku. Mer­gai­tės, sa­kau anū­kėms, li­pa­me ir mes į ša­li­mais sto­vin­čią. Na, ir ką, įli­po­me“, – re­tai ten­ka ma­ty­ti bi­čiu­lę taip džiaugs­mu spin­du­liuo­jan­čią. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad ma­lo­nu­mai yra nu­si­per­ka­mi, o džiaugs­mas – su­tei­kia­mas.

Iš­lie­ju­si jį Ma­ri­jo­na pa­si­len­kė ir prie ma­no dai­gų: „Tai ką čia to­kio so­di­ni? Žie­dai tai ne­ma­ty­ti. Gra­žūs. Vėl kaž­ko­kia eg­zo­ti­ka?“

Da­bar jau aš pra­de­du: „Ko­le­gė Ri­ta man da­vė du vai­siu­kus – gel­to­ną ir vio­le­ti­nį – iš­si­džio­vi­nau, pa­si­sė­jau, jau kad pri­dy­go, tai da­bar vi­sur kai­šio­ju. Tai to­ma­ti­lai, jų uo­gos tu­ri rūgš­te­lės, sal­du­mo. Ra­šo, kad de­ra gau­siai iki šal­nų. Ži­nių apie šį au­ga­lą net ir vis­ką ži­nan­čia­me in­ter­ne­te la­bai skur­du.“

Dar per­sa­kau, ką man yra sa­kiu­si eg­zo­ti­nių au­ga­lų ži­no­vė aly­tiš­kė Lo­re­ta Ažu­kie­nė: „O to­ma­ti­lai, tik pa­va­di­ni­mas eg­zo­tiš­kai skam­ba, au­ga­las – dum­plū­nė fi­la­del­fi­nė ar­ba ža­lio­ji (Phy­sa­lis phi­la­delp­hi­ca, Gre­en to­ma­til­los). Tai ne­sal­dų vai­sių tu­rin­ti dar­žo­vė. Že­mei nė­ra reik­li. Jei la­bai ne­tiks – vai­siai bus ma­žes­ni, au­ga­las skur­des­nis. Kaip ir ki­ti dum­plū­nių at­sto­vai, ap­link uo­gą tu­ri ap­val­ka­lė­lį, ku­rį prieš nau­do­ji­mą rei­kia pa­ša­lin­ti. Sko­nis lyg į ne­su­no­ku­sio po­mi­do­ro pa­na­šus, bet po­mi­do­ras kur kas ska­nes­nis. Nė­ra sul­tin­gas, tu­ri prie­sko­nį, ku­ris bet ko­kiu pa­vi­da­lu iš­lie­ka. Ir dėl to man ne­pa­ti­ko.“

Ati­džiai klau­siu­si Ma­ri­jo­na tuoj pat su­me­ta: „Tai­gi čia tos gel­to­nos uo­gos, ku­rios ant ma­xi­mi­nių tor­tų bū­na. Ne­pa­tin­ka ir man jos.“ Ban­dau įti­kin­ti, nors ir abe­jo­ju, kad bus ska­nes­nės nei nuo tor­to, nes dar­že nu­si­skin­ta bus švie­žia, kvap­ni. Jei už­de­rės, pa­ža­du ne tik ją, bet ir vi­sus no­rin­čiuo­sius pa­vai­šin­ti.

Ką be­da­riu­sią vis min­tis kir­bė­jo, ko­kią rūs­ty­bę mes už­si­trau­kia­me sek­ma­die­niais dirb­da­mi? Trum­pą ko­men­ta­rą pa­pra­šy­tas pa­tei­kė Mi­ros­la­vo Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čios kle­bo­nas dr. Mi­ros­la­vas Dov­da: „Tė­ve mū­sų“ mal­do­je sa­ko­me: „Te­esie Ta­vo va­lia“, o kaip ži­no­me, Die­vo va­lia – švęsk sek­ma­die­nį ir da­ly­vauk šven­to­se Mi­šio­se. Tai­gi, kaip pa­sa­kė po­pie­žius Pran­ciš­kus, žmo­gus, ku­ris ne­šven­čia sek­ma­die­nio, o sa­ve va­di­na ka­ta­li­ku, yra tie­siog mie­la­gis. Tai ge­riau­siai pa­aiš­ki­na mums, ko­kią svar­bą tu­ri sek­ma­die­nio šven­ti­mas ir da­ly­va­vi­mas Mi­šio­se. Taip, yra dar­bų, ku­rie pri­va­lo­mi, ypač ūky­je: pa­vyz­džiui, pa­šer­ti gy­vu­lius, pa­melž­ti kar­ves, gre­siant, kad der­lius bus su­nai­kin­tas, jį su­rink­ti. Ta­čiau yra vie­na są­ly­ga: jei­gu tai tik­rai ne­ga­lė­jo­me pa­da­ry­ti ki­tu lai­ku. Jei­gu žmo­gus šeš­ta­die­nį šven­čia ir links­mi­na­si, o sek­ma­die­nį jau mal­kas pjau­na ar va­žiuo­ja že­mės ar­ti, tai jis tie­siog pa­nie­ki­na Die­vo įsa­ky­mus ir sa­vo kaip Die­vo vai­ko oru­mą. Ki­tas da­ly­kas, ku­ris yra svar­bus, jei­gu žmo­gus ne­su­ge­ba ir ne­mo­ka il­sė­tis, kaip dar­bi­nin­kas jis – pras­tas, nes pa­var­gęs pras­tai daž­niau­siai ir dir­ba. Die­vas ne­ga­lės lai­min­ti jo dar­bų, jei­gu šis pa­nie­ki­na Jį. Tad sek­ma­die­nis yra die­na, ku­ri mums pa­tiems svar­bi, jog pa­jus­tu­me, kad esa­me žmo­nės, kad ben­drys­tė, ypač ar­ti­mų­jų ra­te, ga­lė­tų mus pri­ar­tin­ti prie ben­drys­tės su Vieš­pa­čiu.“

Ge­riau van­dens iš­lie­ti ir au­ga­lą pa­lais­ty­ti ma­žiau nei per­lais­ty­ti

Dzū­ki­jos kal­ve­les pli­ki­na saus­ra. Si­nop­ti­kai prog­no­zuo­ja, kad sau­ses­nis nei įpras­tai bus ir bir­že­lis, ir lie­pa. Ne vie­nas, ne­su­lau­kęs lie­taus, ma­ty­da­mas sen­kan­čius šu­li­nius, jau svars­to, ar ne per di­de­lį že­mės plo­tą dar­žais už­lei­do. Kai nei šil­ta, nei šal­ta, kai drėg­mės pa­kan­ka, dar­žas mis­tiš­ku­mu pri­lygs­ta vie­nuo­ly­nui. Ir ne­svar­bu, kas tu – vi­rė­ja, par­da­vė­ja, moks­li­nin­kė ar di­rek­to­rė. Dar­žo erd­vė­se už­si­mirš­ti, su­jun­gi dva­si­nį pa­sau­lį su prak­ti­niais ge­bė­ji­mais, ir lie­ja­si toks kū­ry­biš­ku­mas, net pa­čiam kar­tais ne­su­vo­kiant.

Bet kai ma­tai nuo kait­ros leips­tan­čius au­ga­lė­lius, ra­mu­mas dings­ta.

„Tiur­mos, ter­bos ir uba­go laz­dos ne­iš­si­ža­dėk“, – lė­tai dės­to se­ną pa­tar­lę Ma­ri­jo­na. Ir pri­du­ria, kad da­bar vis­kas ki­taip, ša­lis ša­liai pa­dė­tų, jei bad­me­tis sto­tų, ne taip kaip pro­se­ne­lių lai­kais.

Šis bi­čiu­lės sam­pro­ta­vi­mas man pri­mi­nė ne­se­niai už­tik­tą ži­nu­tę apie 1867–1869 me­tų Dzū­ki­ją nu­a­li­nu­sį bad­me­tį. Apie tai 1932 me­tais stu­den­tui, bū­si­mam ra­šy­to­jui Ju­liui Bū­tė­nui pa­pa­sa­ko­jo Kat­rė Mo­ce­lie­nė-Ga­ve­liū­tė, gy­ve­nu­si Ne­mu­nai­ty­je. Jos pri­si­mi­ni­mai bu­vo spaus­din­ti 1932 me­tų „Lie­tu­vos ži­nio­se“. Tą ži­nu­tę už­ti­ko smal­sio­ji is­to­ri­kė Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė, ir prieš ke­le­rius me­tus pa­gar­si­no „Aly­taus nau­jie­no­se“. Tai­gi Kat­rė pa­sa­ko­ju­si, kad „ta­da ru­giai bu­vo ma­žiu­kai, var­pu­kės kaip mu­siu­kės, bul­bu­kės taip­gi“. Blo­gi me­tai už­ėjo. Vie­nus me­tus bai­siai li­jo, ki­tus bu­vo di­de­li karš­čiai. Nie­kas ne­de­rė­jo. Žmo­nės val­gė kas pa­kliu­vo. Pri­pjau­na sa­ma­nų, pie­toj su­grū­da, pri­de­da ko­kį gor­čių ja­vo – ir mil­tai. Už­snių la­pie­nę val­gė. Ir pa­par­čius try­nė, dė­jo duo­noj. Net su­džiū­vu­sio mėš­lo ne­ži­nant da­vė val­gy­ti.

„Ne­gąs­din­ki žmo­nių, tie lai­kai ne­be­pa­si­kar­tos. Pri­rei­kus hau­bi­com por­tu­ga­lai su vo­kie­čiais vis­ko pri­veš“, – šeš­ta­die­nio po­ty­riais dar gy­ve­na Ma­ri­jo­na.

Kaip pa­gel­bė­ti au­ga­lams saus­ros me­tu, su­ti­ko pa­tar­ti VšĮ „Aly­taus in­fra­struk­tū­ra“ Gė­li­nin­kys­tės ir ap­lin­kos tvar­ky­mo pa­da­li­nio va­do­vė Ra­sa Pa­lio­nie­nė: „Per saus­ras lais­ty­ti gė­ly­nus re­ko­men­duo­ja­ma anks­ti ry­te (iki 9 val.) ar­ba va­ka­re (nuo 18 val.). Die­ną ne­lais­ty­ti, nes di­de­lis tem­pe­ra­tū­rų skir­tu­mas ga­li su­kel­ti au­ga­lui fi­zio­lo­gi­nį šo­ką. Pa­pras­čiau­sia lais­ty­ti lais­ty­tu­vu, nu­ė­mus gal­vu­tę. Lie­ti re­ko­men­duo­ja­ma ne krū­mo cen­trą, o že­mę ap­link jį. Lais­ty­mui la­biau­siai tin­ka lie­taus ar na­tū­ra­lių tel­ki­nių van­duo. Nau­do­jant van­den­tie­kio van­de­nį rei­kia jo įpil­ti į tu­ri­mą in­dą ir pa­lauk­ti ne trum­piau kaip 30 min., kol nu­ga­ruos chlo­ras ir van­duo šiek tiek su­šils. Ge­riau van­dens iš­lie­ti ir au­ga­lą pa­lais­ty­ti ma­žiau nei per­lais­ty­ti. Jei pa­ka­sus že­mę ap­link au­ga­lą 8–10 cm gy­liu dir­va yra sau­sa – me­tas lais­ty­ti.

Per saus­ras au­ga­lų ne­re­ko­men­duo­ja­ma so­din­ti, tin­ka­miau­sias lai­kas – ne sau­lė­ta, o ap­niu­ku­si die­na, ide­a­lu – lie­tin­ga die­na. Sėk­los taip pat ga­li pra­ras­ti dai­gu­mą su­so­din­tos per saus­ras, to­dėl re­ko­men­duo­ja­ma so­din­ti vė­ses­nė­mis die­no­mis. Pa­so­di­nus au­ga­lą, ne­pa­mirš­ti jo ge­rai pa­lie­ti.“

„Aly­taus in­fra­struk­tū­ros“ Gė­li­nin­kys­tės ir ap­lin­kos tvar­ky­mo pa­da­li­nio va­do­vė dar pa­kal­bė­jo ir apie au­ga­lų prie­žiū­rą lie­tin­gu pe­ri­odu: „O dėl lie­tin­gų die­nų, tai dau­gu­ma au­ga­lų ne­pa­ken­čia už­mir­ki­mo. Daž­nai šak­nims pra­de­da trūk­ti oro, jos pra­de­da pū­ti, ma­žė­ja der­lius, gels­ta la­pai, au­ga­las pra­ran­da sa­vo de­ko­ra­ty­vu­mą, žū­va. Siū­ly­čiau at­kreip­ti dė­me­sį į tai, ko­kio­je vie­to­je au­ga­lai pa­so­din­ti. Jei­gu van­duo kau­pia­si ir il­gai už­si­sto­vi, juos rei­kė­tų iš­kel­ti ir per­so­din­ti ki­tur. Ga­li­ma įsi­reng­ti ir mi­ni dre­na­žą ar pa­kel­tas lys­ves. Jei­gu dir­vo­že­mis mo­lin­gas ir van­duo lin­kęs už­si­sto­vė­ti, pa­kel­tos lys­vės yra pui­kus spren­di­mas. Taip leng­viau kon­tro­liuo­ti drėg­mę.“

Ant­ra­die­nio ry­tą ba­sa pra­šliau­žiau pa­pie­viu. Ko­jų pė­dos sau­sos, ra­sos nė la­šo, va­di­na­si, ar­ti­miau­siu me­tu dan­gus pra­plyš. Bent taip se­ni žmo­nės spė­ja. Tai pa­tvir­ti­no ir ke­li ma­no ste­bė­ji­mai.

Drą­sus gai­dys prie viš­tų va­na­go ne­pri­lei­džia

Vis dau­giau žmo­nių ran­da ga­li­my­bių mė­si­nių viš­tų už­si­au­gin­ti, žval­go­si tur­guo­se ir de­dek­lių. Šiuo me­tu pa­klau­sūs viš­čiu­kai, vie­na­die­niai. Pri­min­si­me, kad Jot­vin­gių tur­gu­je ant­ra­die­niais ir penk­ta­die­niais gau­sią vie­na­die­nių viš­čiu­kų pa­klau­są siū­lo Kai­šia­do­rių ir Vil­niaus paukš­ty­nai. Viš­čiu­kais pre­kiau­jan­ti Dan­guo­lė Pet­ro­šie­nė ne­tin­gi kal­bė­ti, vis­ką taip iš­aiš­ki­na, kad ne­ži­no­mu­mų ne­lie­ka. Net pa­mo­ko, kaip kiau­ši­nius at­rink­ti, no­rint pa­tiems viš­čiu­kų iš­si­pe­rin­ti, ke­lių die­nų kiau­ši­nis pats tin­ka­miau­sias pe­rė­ti ir ki­tus klau­si­mus.

Bū­si­ma de­dek­lė kai­nuo­ja pus­an­tro eu­ro, dau­giau per­kant gai­džiu­ką ga­li­ma gau­ti ir do­va­nų. An­čiu­kai nuo 1,30 eu­ro, pri­klau­so nuo jau tu­ri­mų, jo iš­gy­ven­tų die­nų skai­čiaus. Tur­gu­je mė­si­niai vie­na­die­niai viš­čiu­kai kai­nuo­ja iki eu­ro. Sa­ko­ma, kad paukš­ty­nuo­se įgu­dę spe­cia­lis­tai vie­na­die­nes viš­te­les nuo gai­džiu­kų at­ski­ria pa­gal spar­niu­kus. Ko­le­gė As­ta tei­gia, kad ga­li­ma spręs­ti, kas už­augs, ir iš uo­de­gė­lių: viš­tai­tėms jos pa­si­ro­do anks­čiau ne­gu gai­džiu­kams.

Ma­žiems viš­čiu­kams skir­tais le­sa­lais pre­kiau­ja­ma ir ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė­se, ki­log­ra­mas – iki eu­ro. Bet ma­no bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na pa­ta­ria juos mai­tin­ti se­no­viš­kai: vir­tu kiau­ši­niu, rūg­pie­niu, tre­čią die­ną duo­ti varš­kės, po sa­vai­tės – avi­ži­nių ar kvie­ti­nių kruo­pų. Vė­liau tin­ka kvie­čiai, ypač su vi­kiais, įvai­rios žo­lės, kiaul­pie­nės, do­bi­liu­kai, jau­nų garš­vų la­pai. Bū­ti­na, kad ga­lė­tų už­si­no­rė­ję pa­les­ti smė­lio, ak­me­nė­lių.

Ka­niū­kų tur­gu­je ja­vų kai­nos sto­vi vie­to­je, kvie­čių, ku­rie iš vi­sų ja­vų tin­ka­miau­si viš­toms, mai­šas – 8 eu­rai.

Pa­bai­gai no­ri­si pa­gar­sin­ti ke­lias iš Aly­taus ki­lu­sio kny­gų apie žem­dir­bys­tę au­to­riaus Sau­liaus Ja­sio­nio min­tis apie mū­sų ste­re­o­ti­piš­ką po­žiū­rį į gai­džius, jų cha­rak­te­rį. „La­bai gai­la, kad liau­dy­je vyk­do­ma at­virkš­ti­nė se­lek­ci­ja – vi­si pik­ti ir stip­rūs gai­džiai iš kar­to ki­ša­mi į puo­dą. O bū­tent to­kie gai­džiai ga­li ap­gin­ti viš­tas ir viš­čiu­kus nuo šuns ar ki­to smul­kaus plėš­rū­no. Kar­tais drą­sus gai­dys net už­puo­la viš­tą pa­grie­bu­sį va­na­gą. Drą­sa, at­kak­lu­mas, nu­ož­mu­mas, sa­vo te­ri­to­ri­jos sau­go­ji­mas – pri­gim­ti­nės gai­džio sa­vy­bės, to­dėl tu­ri­me tai su­pras­ti ir steng­tis iš­sau­go­ti bū­tent pa­čius vy­riš­kiau­sius gai­džius. Na, su­ti­ki­te, keis­ta, kai žmo­nės pa­pjau­na gai­dį vien dėl to, kad jo bi­jo“, – svars­to au­to­rius.

 

Aldona KUDZIENĖ

Rekomenduojami video