Aly­taus tur­gūs pir­kė­jus pa­si­tin­ka bi­jū­nų žie­dais. Jų par­da­vė­ja Vi­li­ja sa­ko, kad kai pra­žys­ta bi­jū­nai – net ir ne gė­li­nin­kai skaid­riau šyp­so­si, nuo­šir­džiau juo­kia­si. Kaž­ką sa­vy­je ne­ša ši gra­žuo­lė dau­gia­me­tė iš mū­sų mo­čiu­čių dar­že­lių at­ėju­si gė­lė. Vie­nas žie­das – 80 eu­ro cen­tų.

Pre­kys­ta­liai kve­pia braš­kė­mis, jau ne grai­kų, kai­my­nų len­kų lys­vė­se au­gin­to­mis. Jų ki­log­ra­mas – nuo 3 eu­rų. Pa­si­ro­dė anks­ty­viau­sių at­vež­ti­nių ši­lau­o­gių, treš­nių. Ko­le­ga Jur­gis apie jų kai­ną pa­sa­ky­tų – tik li­go­niui pa­ma­lo­nin­ti. Po­mi­do­rų ir agur­kų dai­gai – po 50 eu­ro cen­tų, vė­ly­vų ko­pūs­tų dai­gas – apie 10 eu­ro cen­tų, agur­kų ki­log­ra­mas – 2,30 eu­ro.

Kai­mo žmo­nės už svies­to pus­ki­lį pra­šo 3,50 eu­ro, už vi­du­ti­nį sū­riu­ką – per 2 eu­rus. Gė­lių dai­gų ir ke­re­lių – aps­tu, kai­nos taip pat įvai­rios. Ga­li ir už cen­tus kaž­ką nu­si­pirk­ti, ga­li už ieš­ko­mą rū­šį ir de­šim­ti­nę pa­klo­ti.

Ge­gu­žė ei­na į pa­bai­gą, tu­rin­tie­ji že­mės tur­guo­se il­gai ne­už­si­bū­na, le­kia na­mo, jau pra­si­dė­jo dar­žų ra­vė­ji­mo me­tas.

„Jei­gu žmo­gus ne­su­ge­ba ir ne­mo­ka il­sė­tis, kaip dar­bi­nin­kas jis – pras­tas“

Sek­ma­die­nio pa­va­ka­re pa­go­jaus ta­ke­liu žil­vi­čio šluo­te­le siur­buo­lius vai­ky­da­ma at­sku­bė­jo ma­no bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na. Kaip tik tuo me­tu, kai dar­že ieš­ko­jau vie­tos už­si­li­ku­siems pas­ku­ti­niams jau žy­din­tiems to­ma­ti­lų dai­gams.

„Jau­čiu, kad py­los ne­iš­veng­siu, ži­nau, kad šian­dien Šven­to­sios Dva­sios at­siun­ti­mo, Sek­mi­nių, iš­kil­mės, ku­rios už­bai­gia Ve­ly­kų lai­ką“, – dar prieš pa­si­svei­ki­ni­mą iš­rė­žiu ne­ti­kė­tai vieš­niai.

Ir net pa­čiai pa­si­da­rė keis­ta: Ma­ri­jo­na, pri­si­deng­da­ma del­nu akis, žvilg­te­li į prie ho­ri­zon­to ar­tė­jan­čią sau­lę ir be pik­tu­mo bal­se sa­ko: „Kad jau pa­va­ka­rys. Ma­tau, kad rei­kia so­din­ti, au­ga­lų ko­tai me­dė­ti pra­de­da, grei­čiau kiš­ki juos į že­mę, o aš tau pa­pa­sa­ko­siu, kol so­din­si, ko­kio­je pek­lo­je va­kar bu­vau.“ Ir pa­ten­kin­ta šyp­so­si.

Ži­nau, apie ką ji kal­bės, pa­ti ten bu­vau, ma­čiau Ma­ri­jo­ną su anū­kė­mis pa­aug­liš­kai šė­lio­jan­čią. „Vai­ke­li, tai­gi ma­ne mer­gai­tės šeš­ta­die­nį į tą vie­ny­bės die­ną nu­si­ve­dė. Tu pa­ma­ty­tum, kiek ten tų hau­bi­cų, pri­si­žiū­rė­jau vi­so­kiau­sių. O ka­ri­nin­kai vi­sus tik kvie­čia, tik šyp­so­si vi­siems. Žiū­riu, Sei­mo pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis vie­no­je jau sė­di šal­mą už­si­dė­jęs, tik­riau­siai su anū­ku. Mer­gai­tės, sa­kau anū­kėms, li­pa­me ir mes į ša­li­mais sto­vin­čią. Na, ir ką, įli­po­me“, – re­tai ten­ka ma­ty­ti bi­čiu­lę taip džiaugs­mu spin­du­liuo­jan­čią. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad ma­lo­nu­mai yra nu­si­per­ka­mi, o džiaugs­mas – su­tei­kia­mas.

Iš­lie­ju­si jį Ma­ri­jo­na pa­si­len­kė ir prie ma­no dai­gų: „Tai ką čia to­kio so­di­ni? Žie­dai tai ne­ma­ty­ti. Gra­žūs. Vėl kaž­ko­kia eg­zo­ti­ka?“

Da­bar jau aš pra­de­du: „Ko­le­gė Ri­ta man da­vė du vai­siu­kus – gel­to­ną ir vio­le­ti­nį – iš­si­džio­vi­nau, pa­si­sė­jau, jau kad pri­dy­go, tai da­bar vi­sur kai­šio­ju. Tai to­ma­ti­lai, jų uo­gos tu­ri rūgš­te­lės, sal­du­mo. Ra­šo, kad de­ra gau­siai iki šal­nų. Ži­nių apie šį au­ga­lą net ir vis­ką ži­nan­čia­me in­ter­ne­te la­bai skur­du.“

Dar per­sa­kau, ką man yra sa­kiu­si eg­zo­ti­nių au­ga­lų ži­no­vė aly­tiš­kė Lo­re­ta Ažu­kie­nė: „O to­ma­ti­lai, tik pa­va­di­ni­mas eg­zo­tiš­kai skam­ba, au­ga­las – dum­plū­nė fi­la­del­fi­nė ar­ba ža­lio­ji (Phy­sa­lis phi­la­delp­hi­ca, Gre­en to­ma­til­los). Tai ne­sal­dų vai­sių tu­rin­ti dar­žo­vė. Že­mei nė­ra reik­li. Jei la­bai ne­tiks – vai­siai bus ma­žes­ni, au­ga­las skur­des­nis. Kaip ir ki­ti dum­plū­nių at­sto­vai, ap­link uo­gą tu­ri ap­val­ka­lė­lį, ku­rį prieš nau­do­ji­mą rei­kia pa­ša­lin­ti. Sko­nis lyg į ne­su­no­ku­sio po­mi­do­ro pa­na­šus, bet po­mi­do­ras kur kas ska­nes­nis. Nė­ra sul­tin­gas, tu­ri prie­sko­nį, ku­ris bet ko­kiu pa­vi­da­lu iš­lie­ka. Ir dėl to man ne­pa­ti­ko.“

Ati­džiai klau­siu­si Ma­ri­jo­na tuoj pat su­me­ta: „Tai­gi čia tos gel­to­nos uo­gos, ku­rios ant ma­xi­mi­nių tor­tų bū­na. Ne­pa­tin­ka ir man jos.“ Ban­dau įti­kin­ti, nors ir abe­jo­ju, kad bus ska­nes­nės nei nuo tor­to, nes dar­že nu­si­skin­ta bus švie­žia, kvap­ni. Jei už­de­rės, pa­ža­du ne tik ją, bet ir vi­sus no­rin­čiuo­sius pa­vai­šin­ti.

Ką be­da­riu­sią vis min­tis kir­bė­jo, ko­kią rūs­ty­bę mes už­si­trau­kia­me sek­ma­die­niais dirb­da­mi? Trum­pą ko­men­ta­rą pa­pra­šy­tas pa­tei­kė Mi­ros­la­vo Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čios kle­bo­nas dr. Mi­ros­la­vas Dov­da: „Tė­ve mū­sų“ mal­do­je sa­ko­me: „Te­esie Ta­vo va­lia“, o kaip ži­no­me, Die­vo va­lia – švęsk sek­ma­die­nį ir da­ly­vauk šven­to­se Mi­šio­se. Tai­gi, kaip pa­sa­kė po­pie­žius Pran­ciš­kus, žmo­gus, ku­ris ne­šven­čia sek­ma­die­nio, o sa­ve va­di­na ka­ta­li­ku, yra tie­siog mie­la­gis. Tai ge­riau­siai pa­aiš­ki­na mums, ko­kią svar­bą tu­ri sek­ma­die­nio šven­ti­mas ir da­ly­va­vi­mas Mi­šio­se. Taip, yra dar­bų, ku­rie pri­va­lo­mi, ypač ūky­je: pa­vyz­džiui, pa­šer­ti gy­vu­lius, pa­melž­ti kar­ves, gre­siant, kad der­lius bus su­nai­kin­tas, jį su­rink­ti. Ta­čiau yra vie­na są­ly­ga: jei­gu tai tik­rai ne­ga­lė­jo­me pa­da­ry­ti ki­tu lai­ku. Jei­gu žmo­gus šeš­ta­die­nį šven­čia ir links­mi­na­si, o sek­ma­die­nį jau mal­kas pjau­na ar va­žiuo­ja že­mės ar­ti, tai jis tie­siog pa­nie­ki­na Die­vo įsa­ky­mus ir sa­vo kaip Die­vo vai­ko oru­mą. Ki­tas da­ly­kas, ku­ris yra svar­bus, jei­gu žmo­gus ne­su­ge­ba ir ne­mo­ka il­sė­tis, kaip dar­bi­nin­kas jis – pras­tas, nes pa­var­gęs pras­tai daž­niau­siai ir dir­ba. Die­vas ne­ga­lės lai­min­ti jo dar­bų, jei­gu šis pa­nie­ki­na Jį. Tad sek­ma­die­nis yra die­na, ku­ri mums pa­tiems svar­bi, jog pa­jus­tu­me, kad esa­me žmo­nės, kad ben­drys­tė, ypač ar­ti­mų­jų ra­te, ga­lė­tų mus pri­ar­tin­ti prie ben­drys­tės su Vieš­pa­čiu.“

Ge­riau van­dens iš­lie­ti ir au­ga­lą pa­lais­ty­ti ma­žiau nei per­lais­ty­ti

Dzū­ki­jos kal­ve­les pli­ki­na saus­ra. Si­nop­ti­kai prog­no­zuo­ja, kad sau­ses­nis nei įpras­tai bus ir bir­že­lis, ir lie­pa. Ne vie­nas, ne­su­lau­kęs lie­taus, ma­ty­da­mas sen­kan­čius šu­li­nius, jau svars­to, ar ne per di­de­lį že­mės plo­tą dar­žais už­lei­do. Kai nei šil­ta, nei šal­ta, kai drėg­mės pa­kan­ka, dar­žas mis­tiš­ku­mu pri­lygs­ta vie­nuo­ly­nui. Ir ne­svar­bu, kas tu – vi­rė­ja, par­da­vė­ja, moks­li­nin­kė ar di­rek­to­rė. Dar­žo erd­vė­se už­si­mirš­ti, su­jun­gi dva­si­nį pa­sau­lį su prak­ti­niais ge­bė­ji­mais, ir lie­ja­si toks kū­ry­biš­ku­mas, net pa­čiam kar­tais ne­su­vo­kiant.

Bet kai ma­tai nuo kait­ros leips­tan­čius au­ga­lė­lius, ra­mu­mas dings­ta.

„Tiur­mos, ter­bos ir uba­go laz­dos ne­iš­si­ža­dėk“, – lė­tai dės­to se­ną pa­tar­lę Ma­ri­jo­na. Ir pri­du­ria, kad da­bar vis­kas ki­taip, ša­lis ša­liai pa­dė­tų, jei bad­me­tis sto­tų, ne taip kaip pro­se­ne­lių lai­kais.

Šis bi­čiu­lės sam­pro­ta­vi­mas man pri­mi­nė ne­se­niai už­tik­tą ži­nu­tę apie 1867–1869 me­tų Dzū­ki­ją nu­a­li­nu­sį bad­me­tį. Apie tai 1932 me­tais stu­den­tui, bū­si­mam ra­šy­to­jui Ju­liui Bū­tė­nui pa­pa­sa­ko­jo Kat­rė Mo­ce­lie­nė-Ga­ve­liū­tė, gy­ve­nu­si Ne­mu­nai­ty­je. Jos pri­si­mi­ni­mai bu­vo spaus­din­ti 1932 me­tų „Lie­tu­vos ži­nio­se“. Tą ži­nu­tę už­ti­ko smal­sio­ji is­to­ri­kė Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė, ir prieš ke­le­rius me­tus pa­gar­si­no „Aly­taus nau­jie­no­se“. Tai­gi Kat­rė pa­sa­ko­ju­si, kad „ta­da ru­giai bu­vo ma­žiu­kai, var­pu­kės kaip mu­siu­kės, bul­bu­kės taip­gi“. Blo­gi me­tai už­ėjo. Vie­nus me­tus bai­siai li­jo, ki­tus bu­vo di­de­li karš­čiai. Nie­kas ne­de­rė­jo. Žmo­nės val­gė kas pa­kliu­vo. Pri­pjau­na sa­ma­nų, pie­toj su­grū­da, pri­de­da ko­kį gor­čių ja­vo – ir mil­tai. Už­snių la­pie­nę val­gė. Ir pa­par­čius try­nė, dė­jo duo­noj. Net su­džiū­vu­sio mėš­lo ne­ži­nant da­vė val­gy­ti.

„Ne­gąs­din­ki žmo­nių, tie lai­kai ne­be­pa­si­kar­tos. Pri­rei­kus hau­bi­com por­tu­ga­lai su vo­kie­čiais vis­ko pri­veš“, – šeš­ta­die­nio po­ty­riais dar gy­ve­na Ma­ri­jo­na.

Kaip pa­gel­bė­ti au­ga­lams saus­ros me­tu, su­ti­ko pa­tar­ti VšĮ „Aly­taus in­fra­struk­tū­ra“ Gė­li­nin­kys­tės ir ap­lin­kos tvar­ky­mo pa­da­li­nio va­do­vė Ra­sa Pa­lio­nie­nė: „Per saus­ras lais­ty­ti gė­ly­nus re­ko­men­duo­ja­ma anks­ti ry­te (iki 9 val.) ar­ba va­ka­re (nuo 18 val.). Die­ną ne­lais­ty­ti, nes di­de­lis tem­pe­ra­tū­rų skir­tu­mas ga­li su­kel­ti au­ga­lui fi­zio­lo­gi­nį šo­ką. Pa­pras­čiau­sia lais­ty­ti lais­ty­tu­vu, nu­ė­mus gal­vu­tę. Lie­ti re­ko­men­duo­ja­ma ne krū­mo cen­trą, o že­mę ap­link jį. Lais­ty­mui la­biau­siai tin­ka lie­taus ar na­tū­ra­lių tel­ki­nių van­duo. Nau­do­jant van­den­tie­kio van­de­nį rei­kia jo įpil­ti į tu­ri­mą in­dą ir pa­lauk­ti ne trum­piau kaip 30 min., kol nu­ga­ruos chlo­ras ir van­duo šiek tiek su­šils. Ge­riau van­dens iš­lie­ti ir au­ga­lą pa­lais­ty­ti ma­žiau nei per­lais­ty­ti. Jei pa­ka­sus že­mę ap­link au­ga­lą 8–10 cm gy­liu dir­va yra sau­sa – me­tas lais­ty­ti.

Per saus­ras au­ga­lų ne­re­ko­men­duo­ja­ma so­din­ti, tin­ka­miau­sias lai­kas – ne sau­lė­ta, o ap­niu­ku­si die­na, ide­a­lu – lie­tin­ga die­na. Sėk­los taip pat ga­li pra­ras­ti dai­gu­mą su­so­din­tos per saus­ras, to­dėl re­ko­men­duo­ja­ma so­din­ti vė­ses­nė­mis die­no­mis. Pa­so­di­nus au­ga­lą, ne­pa­mirš­ti jo ge­rai pa­lie­ti.“

„Aly­taus in­fra­struk­tū­ros“ Gė­li­nin­kys­tės ir ap­lin­kos tvar­ky­mo pa­da­li­nio va­do­vė dar pa­kal­bė­jo ir apie au­ga­lų prie­žiū­rą lie­tin­gu pe­ri­odu: „O dėl lie­tin­gų die­nų, tai dau­gu­ma au­ga­lų ne­pa­ken­čia už­mir­ki­mo. Daž­nai šak­nims pra­de­da trūk­ti oro, jos pra­de­da pū­ti, ma­žė­ja der­lius, gels­ta la­pai, au­ga­las pra­ran­da sa­vo de­ko­ra­ty­vu­mą, žū­va. Siū­ly­čiau at­kreip­ti dė­me­sį į tai, ko­kio­je vie­to­je au­ga­lai pa­so­din­ti. Jei­gu van­duo kau­pia­si ir il­gai už­si­sto­vi, juos rei­kė­tų iš­kel­ti ir per­so­din­ti ki­tur. Ga­li­ma įsi­reng­ti ir mi­ni dre­na­žą ar pa­kel­tas lys­ves. Jei­gu dir­vo­že­mis mo­lin­gas ir van­duo lin­kęs už­si­sto­vė­ti, pa­kel­tos lys­vės yra pui­kus spren­di­mas. Taip leng­viau kon­tro­liuo­ti drėg­mę.“

Ant­ra­die­nio ry­tą ba­sa pra­šliau­žiau pa­pie­viu. Ko­jų pė­dos sau­sos, ra­sos nė la­šo, va­di­na­si, ar­ti­miau­siu me­tu dan­gus pra­plyš. Bent taip se­ni žmo­nės spė­ja. Tai pa­tvir­ti­no ir ke­li ma­no ste­bė­ji­mai.

Drą­sus gai­dys prie viš­tų va­na­go ne­pri­lei­džia

Vis dau­giau žmo­nių ran­da ga­li­my­bių mė­si­nių viš­tų už­si­au­gin­ti, žval­go­si tur­guo­se ir de­dek­lių. Šiuo me­tu pa­klau­sūs viš­čiu­kai, vie­na­die­niai. Pri­min­si­me, kad Jot­vin­gių tur­gu­je ant­ra­die­niais ir penk­ta­die­niais gau­sią vie­na­die­nių viš­čiu­kų pa­klau­są siū­lo Kai­šia­do­rių ir Vil­niaus paukš­ty­nai. Viš­čiu­kais pre­kiau­jan­ti Dan­guo­lė Pet­ro­šie­nė ne­tin­gi kal­bė­ti, vis­ką taip iš­aiš­ki­na, kad ne­ži­no­mu­mų ne­lie­ka. Net pa­mo­ko, kaip kiau­ši­nius at­rink­ti, no­rint pa­tiems viš­čiu­kų iš­si­pe­rin­ti, ke­lių die­nų kiau­ši­nis pats tin­ka­miau­sias pe­rė­ti ir ki­tus klau­si­mus.

Bū­si­ma de­dek­lė kai­nuo­ja pus­an­tro eu­ro, dau­giau per­kant gai­džiu­ką ga­li­ma gau­ti ir do­va­nų. An­čiu­kai nuo 1,30 eu­ro, pri­klau­so nuo jau tu­ri­mų, jo iš­gy­ven­tų die­nų skai­čiaus. Tur­gu­je mė­si­niai vie­na­die­niai viš­čiu­kai kai­nuo­ja iki eu­ro. Sa­ko­ma, kad paukš­ty­nuo­se įgu­dę spe­cia­lis­tai vie­na­die­nes viš­te­les nuo gai­džiu­kų at­ski­ria pa­gal spar­niu­kus. Ko­le­gė As­ta tei­gia, kad ga­li­ma spręs­ti, kas už­augs, ir iš uo­de­gė­lių: viš­tai­tėms jos pa­si­ro­do anks­čiau ne­gu gai­džiu­kams.

Ma­žiems viš­čiu­kams skir­tais le­sa­lais pre­kiau­ja­ma ir ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė­se, ki­log­ra­mas – iki eu­ro. Bet ma­no bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na pa­ta­ria juos mai­tin­ti se­no­viš­kai: vir­tu kiau­ši­niu, rūg­pie­niu, tre­čią die­ną duo­ti varš­kės, po sa­vai­tės – avi­ži­nių ar kvie­ti­nių kruo­pų. Vė­liau tin­ka kvie­čiai, ypač su vi­kiais, įvai­rios žo­lės, kiaul­pie­nės, do­bi­liu­kai, jau­nų garš­vų la­pai. Bū­ti­na, kad ga­lė­tų už­si­no­rė­ję pa­les­ti smė­lio, ak­me­nė­lių.

Ka­niū­kų tur­gu­je ja­vų kai­nos sto­vi vie­to­je, kvie­čių, ku­rie iš vi­sų ja­vų tin­ka­miau­si viš­toms, mai­šas – 8 eu­rai.

Pa­bai­gai no­ri­si pa­gar­sin­ti ke­lias iš Aly­taus ki­lu­sio kny­gų apie žem­dir­bys­tę au­to­riaus Sau­liaus Ja­sio­nio min­tis apie mū­sų ste­re­o­ti­piš­ką po­žiū­rį į gai­džius, jų cha­rak­te­rį. „La­bai gai­la, kad liau­dy­je vyk­do­ma at­virkš­ti­nė se­lek­ci­ja – vi­si pik­ti ir stip­rūs gai­džiai iš kar­to ki­ša­mi į puo­dą. O bū­tent to­kie gai­džiai ga­li ap­gin­ti viš­tas ir viš­čiu­kus nuo šuns ar ki­to smul­kaus plėš­rū­no. Kar­tais drą­sus gai­dys net už­puo­la viš­tą pa­grie­bu­sį va­na­gą. Drą­sa, at­kak­lu­mas, nu­ož­mu­mas, sa­vo te­ri­to­ri­jos sau­go­ji­mas – pri­gim­ti­nės gai­džio sa­vy­bės, to­dėl tu­ri­me tai su­pras­ti ir steng­tis iš­sau­go­ti bū­tent pa­čius vy­riš­kiau­sius gai­džius. Na, su­ti­ki­te, keis­ta, kai žmo­nės pa­pjau­na gai­dį vien dėl to, kad jo bi­jo“, – svars­to au­to­rius.

Aldona KUDZIENĖ