Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Politiniu buldozeriu – per miškus

Pasikeitus valdžiai, tarp keistų idėjų ir auklėjamųjų akcijų pasitaiko ir nenaujų – vėl taikomasi į miškų urėdijas ir miškus. Visa tai labai panašu į cinišką verslo interesų aptarnavimą.

Prisidengiama iškabomis

„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?“ – kitados rašė „Anykščių šilelio“ autorius poetas Antanas Baranauskas, apraudodamas tuometinį miškų naikinimą. Nežinia, kokiais žodžiais jis išreikštų šiandieninį šio proceso mastą.

Viso pasaulio ekologai perspėja apie grėsmę, kurią kelia masinis miškų kirtimas. Žemė be miškų – kaip žmogus be plaučių. Lietuvoje, kad ir kaip būtų paradoksalu, prisidengdami „efektyvaus valdymo“ iškabomis, netiesiogiai miškus privatizuoti ir paversti juos pelno medžioklių plotais siekia tie, kurie turėtų jį saugoti. Iniciatyva šįkart priklauso aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui.

Prieš kurį laiką politikas ministerijai pavaldžioms ir jos reguliavimo sričiai priskirtoms įstaigoms ir įmonėms, įtrauktoms į planuojamą miškų reformą, išsiuntinėjo raštą. „Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę“, – aiškino K.Navickas.

Pasak jo, tiesiogiai miške dirbančių specialistų darbo užmokestis Lietuvoje yra nekonkurencingas, palyginti su kaimyninėmis ES valstybėmis: pavyzdžiui, beveik perpus mažesnis nei Latvijoje ar Lenkijoje. Tą patį darbą atliekančių miškininkų atlyginimai atskirose urėdijose irgi skiriasi – iki 2 kartų. K.Navicko nuomone, reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo, nes tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų skaičius iš esmės nesumažėtų, o iš sutaupytų lėšų būtų galima gerokai padidinti darbuotojų atlyginimus.

Nepavykęs bandymas

Idėja ne nauja. Centralizuoti miškų priežiūrą norėta ir valdant konservatoriams – tuometinis ūkio ministras Dainius Kreivys mėgino įbrukti skandinavišką jų priežiūros modelį. Nepavyko. Praėjusios kadencijos pabaigoje bandyta tyliai įgyvendinti kitą sumanymą – sumažinti urėdijų skaičių ir paversti jas akcinėmis bendrovėmis, o Generalinę miškų urėdiją apskritai panaikinti. Iniciatorius ir politinis idėjos lokomotyvas buvo socialdemokratas Andrius Palionis.

Argumentai pateikiami visada tie patys: iš miško reikia „išlaužti“ daugiau pelno, mišką prižiūri per daug žmonių, per brangu išlaikyti šios srities institucijas. Buvo prikergtas dar ir tarptautinis akcentas. Mat Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) pateikė valstybės valdomų įmonių sektoriaus atitikties EBPO valstybės valdomų įmonių valdymo gairėms vertinimą ir tarp kitų reformuotinų sričių nurodė miškų valdymo sektorių. Tiesa, buvo pateiktos tik rekomendacijos, bet jos tapo dar viena vėliava, kuria mojuojant vėl norima šią sritį centralizuoti.

Oponentų abejonės

Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojas konservatorius Kazys Starkevičius pasisako prieš urėdijų naikinimą. „Atėjo nauja valdžia ir – „trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių“. Jau per praėjusią kadenciją kai kurie Seimo nariai buvo iškėlę tokią idėją. Dabar dar gražiau – aplinkos ministras. Svarbiausia – pelnas. Suprantu, galbūt reikia dar padidinti ir taip pelningai veikiančių urėdijų darbo efektyvumą, bet kartu raginu „žaliuosius“ nepamiršti, kad beatodairiškai kirsti vaikantis vien pelno – ekologinis nusikaltimas. Be to, padaroma landa miškams išparduoti. Jei urėdijos taps akcinėmis bendrovėmis, kaip anksčiau siūlyta, ar bus įsteigta viena bendrovė, vadovaujantis europine teise, užsienio kompanijos galės įsigyti jų akcijų. Teoriškai miškai liks valstybės nuosavybe, bet bus valdomi per akcijas. Bus lygiai tas pat, kaip ir su skandinavų bankais. Viską valdys iš kažkur kompiuteriu, o jei ir gaus didesnį pelną, tai dar klausimas, ar mokesčiai liks Lietuvoje“, – grėsmę nurodė parlamentaras.

Nepritarė sumanytai reformai ir Seimo valdančiajai daugumai priklausančios Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Algimantas Salamakinas: „Nepritariau tokiems radikaliems siūlymams praėjusios kadencijos metu, nepritariu ir dabar – niekas nepasikeitė. Praėjusios kadencijos pabaigoje buvo sudaryta darbo grupė, kurioje dirbo Generalinės urėdijos atstovai, miškininkai. Jie parengė nuosaikios reformos apmatus. Pasiūlyta, urėdijų skaičių truputį sumažinti – smulkesnes sujungti. Galėtų likti jų apie 30 ar 32. Šalia Generalinės urėdijos būtų įsteigta taryba. Šis sumanymas normalus, nes tobulinti visada yra ką. Tačiau su siūlymu, kad išvis reikia panaikinti urėdijas ir įsteigti vieną „uabą“, aš niekada nesutiksiu.“

Miškininkystės specialistai pripažįsta, kad permainos būtinos. Dalis smulkių urėdijų pačios negali įdiegti naujų technologijų, į jas investuoti. Nepajėgs jos ir padidinti atlyginimų. Norint normaliai išsilaikyti ir tobulėti, kiekvienai urėdijai reikėtų atlikti bent 100 tūkst. kietmetrių kirtimų. Tuo remdamasi dar pernai sudaryta Darbo grupė ir sutarė, kad reikėtų palikti 32 urėdijas, tačiau tokį sprendimą turi priimti Seimas, nes jis yra nustatęs fiksuotą jų skaičių – 42.

Pasigenda efektyvumo

navickas

Kęstutis Navickas, aplinkos ministras

Planuojama valstybinius miškus administruojančių 42 miškų urėdijų struktūrinė pertvarka, kurios vizija – vienas juridinis asmuo. Miškų urėdijas ir valstybės įmonę Valstybinį miškotvarkos institutą ketinama sujungti į vieną valstybės įmonę, o Generalinę miškų urėdiją panaikinti. Vykdant reformą bus suformuoti valstybinių miškų valdymo įmonės padaliniai regionuose, tačiau kokios apimties – šiandien anksti atsakyti.

Rengiama valstybinių miškų ūkio valdymo pertvarka naudinga ir valstybei, ir patiems miškininkams. Dabartinė miškų urėdijų veikla nėra pakankamai efektyvi. 42 urėdijų rengiami medienos pardavimo aukcionai – nei racionalu, nei skaidru. Finansinė grąža valstybei būtų didesnė, jeigu urėdijos būtų valdomos taikant šiuolaikiškos vadybos ir skaidrumo principus. Miškų ūkio pertvarka ne tik leistų efektyviau jį valdyti, bet ir prisidėtų prie šalies regionų plėtros, padėtų mažinti socialinę atskirtį.

42 miškų urėdijų administracijose dubliuojamos bendrosios funkcijos neleidžia optimizuoti veiklos sąnaudų, todėl kenčia ne tik miškų ūkio veiklos efektyvumas, bet ir pačios investicijos į miškus bei jų auginimą. Taigi miškų urėdijų pertvarkai argumentų daugiau nei pakankamai.

ES šalių patirtis aiškiai rodo, kad racionaliausias valstybinių miškų valdymo modelis – viena įmonė arba jos atitikmuo pagal tų šalių nacionalinę teisę su teritoriniais ir/ar funkciniais padaliniais.

Ši reforma niekaip nepakeis esminės nuostatos, kad valstybiniai miškai ir toliau išliks valstybės rankose. Pertvarka norima padidinti miškų valdymo efektyvumą, sumažinti 42 urėdijų išsipūtusį administracinį aparatą. O sutaupytos lėšos bus skirtos tiesiogiai miške dirbančių specialistų (girininkų, eigulių) darbo užmokesčiui didinti. Girininkų ir eigulių skaičius nebus mažinamas.

Negirdėti argumentų

ruginiene

Inga Ruginienė, Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė

Aplinkos ministerija diskusijas ir vėl pradeda ne nuo to galo. Gerai yra pasakiusi prezidentė apie universitetų jungimą: reikia kalbėti ne apie universitetų skaičių, o apie studijų kokybę. Tas pat galioja ir miško tvarkymui, tačiau šiuo atveju apie tai nekalbama. Tiesiog pasakyta, kad turi būti viena įmonė ir nepateikiami jokie argumentai – kodėl ir kuo tai gerai. Jokių skaičių nenurodoma.

Juokingai skamba ir ministro argumentai, kad reforma reikalinga tam, jog didėtų miškininkų atlyginimai, kurie, anot jo, nekonkurencingi ES. Kai nori padaryti reformą ir neturi argumentų, griebiesi bet ko: tai EBPO rekomendacijų, tai susirūpini per mažomis miškininkų algomis. Kas bus su tais 3 tūkst. žmonių ir jų šeimų nariais? Jie turės tris kelius – emigruoti, būti bedarbiais ir prašyti pašalpų arba įsidarbinti privačiose įmonėse, kurios perims miško priežiūros darbus.

Dabar jie dirba legaliai, turi visas socialines ir darbo saugos garantijas, moka mokesčius. Iš esmės beveik visos urėdijos įstengtų dar padidinti atlyginimus, nes visos baigė metus pelningai. Perėję į privatų sektorių darbuotojai – kas galėtų tai paneigti – „sės ant minimumo“ ir galbūt gaus vokelį. O tie 25 proc. laimingųjų, kurių tūkstančiui hektarų liks po vieną, bus tik biurokratai, kartais pakylantys nuo rašomojo stalo. Šiandieninė urėdijų sistema, kuri turi visą infrastruktūrą kasdieniam miško ūkininkavimui, bus sujaukta. Funkcijas perims privatininkai, kurių darbų kaina neprognozuojama.

Mes atskirų urėdijų optimizavimui, valdymo efektyvinimui tikrai nesipriešiname – kartais pakanka pakeisti urėdijos vadovą, ir rezultatai pasitaiso.

FAKTAI

Nepaisant mažėjančių apvaliosios medienos pardavimo kainų (nuo 38,6 euro už kub.m 2015 m. iki 38,1 euro už kub. m 2016 m.), brangstančių rangos paslaugų ir nuosekliai didinamo darbuotojų darbo užmokesčio, Generalinei miškų urėdijai ir miškų urėdijoms pernai pavyko pagerinti veiklos efektyvumą ir pasiekti geresnių nei 2015 m. veiklos rezultatų: 0,5 euro už kub. m sumažinta medienos ruošos savikaina (nuo 14,5 euro už kub. m 2015 m. iki 14,0 euro už kub. m 2016 m.);

1 proc. padidinta pelno prieš apmokestinimą marža (nuo 4,6 proc. 2015 m. iki 5,6 proc. 2016 m.),

1,1 mln. eurų padidintas grynasis pelnas (nuo 6,2 mln. eurų 2015 m. iki 7,3 mln. eurų 2016 m.).

Be bendrųjų visoms įmonėms mokesčių, miškų urėdijos nuo pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, vien tiesioginių atskaitymų į šalies biudžetą sumokėjo 21,6 mln. eurų. Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. eurų, arba beveik 41 proc. visų gautų pajamų.

Valdymo koordinavimo centro duomenimis, miškininkystės sektoriaus normalizuotojo grynojo pelno marža 2014 m. siekė 19,3 proc. (energetikos sektoriaus – 11,1 proc., susisiekimo sektoriaus – 6,8 proc.), 2015 m. – 16,7 proc. (atitinkamai energetikos sektoriaus – 11,1 proc., susisiekimo sektoriaus – 4,6 proc.), o 2016 m. normalizuoto grynojo pelno marža (taikant ankstesnių metų metodiką) siekia 17,7 proc.

Rekomenduojami video