Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Politinės vertybės ir partiniai bizūnai

Vasaros pradžia Seime žada būti karšta: balsuojant visuomenę audrinančiais klausimais skeldėja frakcijos, žaižaruoja nesutarimų kibirkštys, į miškus, prisiminę laisvės kovas, patylom traukia vidiniai rezistentai. Viešojoje erdvėje skamba plojimai ir prakeiksmai iššūkį savo vedliams metusiems atskalūnams. Ar pašlijusią drausmę Seime atstatytų sučiaukšėję partiniai bizūnai?

Sustabdė buldozerį

Atslūgusi pandemijos banga ir prasidėjusi vasara gal būtų visiškai atitraukusi visuomenės dėmesį nuo Seimo reikalų, tuo labiau, kad energingomis valdančiosios daugumos pastangomis jis labiau panėšėja ne į tautos atstovybę, o į didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio išgarsintos Seksualinių reformų lygos štabą. Tačiau neatidėliotinomis paverstos iniciatyvos dėl Partnerystės įstatymo, narkotikų dekriminalizavimo, rinkimų sistemos reformavimo ne juokais išjudino ir Seimo opoziciją, ir pačius valdančiuosius.

Kas būtų galėjęs pamanyti, kad būtinybė Seimo nariams apsispręsti pateiks tiek netikėtumų, atskleis tiek iki šiol savyje brandintų, nuo partijos bičiulių, o svarbiausia – nuo rinkėjų, slėptų vidinių vertybių, neišsakytų politinių ir moralinių nuostatų? Antai balsuojant dėl Partnerystės įstatymo projekto pateikimo socialdemokratų frakcija skilo kone per pusę: sprendimui paremti šį įstatymą, atliepiantį partijos programą, pritarė 6 frakcijos nariai, 5 balsavo prieš, o 2 nedalyvavo balsavime. Prieš balsavo ir ketvirtadalis valdančiajai koalicijai priklausančio Liberalų sąjūdžio frakcijos. Didžiausią siurprizą – kai kam malonų, o kai kam tikrai ne – pateikė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) stovykla: net 12 šios frakcijos narių balsavo prieš, 3 susilaikė. Partinių disidentų atsirado ir tarp „valstiečių“: 3 šios frakcijos nariai parėmė Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės, TS-LKD partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio, premjerės Ingridos Šimonytės, Seimo narių Algirdo Syso, Tomo Vytauto Raskevičiaus, Eugenijaus Gentvilo, Ievos Pakarklytės ir Andriaus Navicko pateiktą Partnerystės įstatymo projektą. Visiškai lojalūs savo frakcijos pozicijai išliko tik Laisvės partijos nariai: jie vieningai balsavo „už“.

Galima numanyti, kodėl balsuojant šiuo klausimu Seime atsirado tiek daug partinių disidentų, kad jų valios pakako sustabdyti prieštaraujančiųjų pozicijas be atodairos traiškantį Seimo daugumos buldozerį. Dalis metusių iššūkį savo partinei vadovybei kalbėjo apie asmenines nuostatas ir moralines vertybes, ir tai, žinoma, svarbus argumentas. Tik gaila, kad žmonės, kurių vidinės vertybės ir pažiūros prieštarauja savo partijos politinėms nuostatoms, kažkodėl atsidūrė šios partijos gretose, o kai kurie – ir partiniame rinkimų į Seimą sąraše. Ar rinkėjai būtų balsavę už juos, jei savo partijai svetimas vidines vertybes ir nuostatas būtų atskleidę dar iki rinkimų? Juk ar ne dėl pašlijusios partinės drausmės Seimas kartais tampa visiškai nenuspėjamas, nes partiniai disidentai ir valdančiojoje daugumoje, ir opozicijoje kartais pasprunka į priešingos pusės politinius apkasus?

Dezertyrai ar narsuoliai?

Konstitucijoje oriai įtvirtintas laisvas Seimo nario mandatas ne pačiais geriausiais kvapais išsiskiriančioje lietuviškos politikos virtuvėje kartais pridaro nemažų problemų, dėl kurių kenčia sprendimų priėmimo ir įsisavinimo virškinimas. Jeigu pusę Seimo sudaro pagal partinius sąrašus išrinkti parlamentarai, ar neturėtų būti ir formaliai įteisintos tam tikros partinės drausmės užtikrinimo priemonės Seimo frakcijose? Kas svarbiau: ar kad Seimo nariai prieš balsavimą nebūtų prievartaujami savo partijos ar frakcijos vadovų, ar kad lyg dezertyrai prieš mūšį nenusiplėštų savo partijos antpečių ir skiriamųjų ženklų? Kaip visuomenei sužinoti, kuris konservatorius yra tikras, o kuris – nelabai? Kaip atskirti partinį dezertyrą nuo neteisiam generolui pasipriešinti nepabūgusio ir valstybei žalingą savo partijos politinį sprendimą sabotavusio narsuolio? Gal partiniai bizūnai priverstų socialdemokratus balsuoti ne taip, kaip konservatoriai, ar „valstiečius“ – ne taip, kaip liberalai?

"Kas svarbiau: ar kad Seimo nariai prieš balsavimą nebūtų prievartaujami savo partijos ar frakcijos vadovų, ar kad lyg dezertyrai prieš mūšį nenusiplėštų savo partijos antpečių ir skiriamųjų ženklų? Kaip visuomenei sužinoti, kuris konservatorius yra tikras, o kuris – nelabai?"

Politologė Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto docentė, priminė, kad tokiose situacijose, kai išrinktiems politikams sunku apsispręsti, ar balsuoti taip, kaip liepia partija ir frakcija, ar laikytis savo pozicijos, yra gana paprasta išeitis.

„Jeigu mano nuomonė nesutampa su mano partijos ir frakcijos nuomone, aš tiesiog nedalyvauju balsavime, ir viskas. Ir tada mano vadovybė nieko negali padaryti. Kitaip sakant, paieškokim to trečiojo varianto. O šiaip jau manau, kad labai sudėtinga priversti Seimo narį balsuoti taip, kaip nori kažkas kitas, o ne jis pats. Taip, yra partinės nuostatos, bet ką daryti, jeigu jos visiškai kertasi su jo moraliniais įsitikinimais? Tokiu atveju vienintelis kelias yra vidinės diskusijos partijoje“, – sakė politologė.

Ar rinkėjai nelieka kvailio vietoje – jie daugiamandatėje apygardoje balsuoja už partijos sąrašą, jame įrašyti politikai patenka į Seimą, bet nesilaiko principinių partijos nuostatų? „Kokį mechanizmą turi rinkėjas, kad galėtų daugmaž kontroliuoti žmogų, už kurį balsavo ir kuris buvo išrinktas į Seimą? Nėra tokio mechanizmo. Dabar, tiesa, svarstoma Seimo nario atšaukimo galimybė, bet ji vis dėlto galėtų būti taikoma tik ypač rimtais atvejais. Kita vertus, jeigu rinkėjams nepatiktų, kaip Seimo narys balsavo už vieną ar kitą dalyką, ir jį būtų galima atšaukti, tai kiltų chaosas. Pasitaiko, manau, itin aktyvių rinkėjų, kurie savo atstovus Seime bombarduoja laiškais ir žinutėmis, bet ar tas bombardavimas padeda, čia jau kitas dalykas“, – svarstė L.Šabajevaitė.

Grėsmė – nepatenkinti rinkėjai

Ne vienoje demokratinėje Vakarų šalyje partinę kontrolę parlamente vykdo oficialiai įteisinti frakcijų prievaizdai, vadinamieji „partiniai bizūnai“. Jie stebi, kaip frakcijos nariai lanko posėdžius, kaip balsuoja, per juos frakcijų nariams perduodama partijos pozicija vienais ar kitais klausimais ir mandagiai – o kaipgi kitaip, juk laisvas parlamentaro mandatas Anglijoje ar Amerikoje gerbiamas tikrai ne mažiau nei Lietuvoje! – leidžiama suprasti, kaip derėtų balsuoti vienu ar kitu atveju. Jei vis darysi priešingai, žinoma, niekas tavęs posėdžių salėje bizūnu neišplaks, bet atėjus laikui skaudės ne mažiau: pasijusi nubaustas ir pažemintas partijai atsisakius paremti politiškai ar finansiškai. O tada politiškai nuplaktiems gali grėsti žaibiškas kritimas iš politikos orbitos...

„Tas partinis botagas bando įtikinti, kad visi balsuotų kaip norima, bet vis dėlto yra laisvas mandatas. Partijos JAV nėra taip centralizuotos, kaip Lietuvoje, ir jei žmogus kažkuo nepatenkintas, jis gali balsuoti, kaip nori“, – sakė politologas Kęstutis Girnius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, paprašytas apibūdinti partinės kontrolės Jungtinių Valstijų Kongrese mechanizmą.

Kęstutis Girnius

Pasak pašnekovo, pagrindinė priemonė, kuri drausmina JAV parlamentarus – nauji rinkimai. „Atstovų rūmai Kongrese renkami kas dvejus metus – tad jei žmogus nesilaiko partinės linijos, yra didelė tikimybė, kad prieš jį kandidatuos kažkas kitas, turintis didelį partijos palaikymą. Ir jis neteks mandato. Pavojus, kad rinkėjai bus nepatenkinti, jog nesilaikoma partinės drausmės, todėl per sekančius rinkimus jie balsuos prieš jį, yra pagrindinė drausminimo priemonė“, – sakė K.Girnius, pridūręs, kad Kongrese visgi yra pakankamai deputatų, kurie balsuoja savarankiškai.

Pasak jo, panašią praktiką Lietuvos Seime įdiegti būtų sunkiau, nes rinkimai į jį vyksta kas 4 metus, o ne kas 2, taigi, per retai, kad rinkėjai spėtų pastebėti, jog kažkas ne taip, ir greitai ištaisytų klaidą. Be to, pasak K.Girniaus, Amerikoje visi Atstovų rūmų nariai yra renkami individualiai, kaip mūsų vienmandatėse apygardose. „Jei esi nepatenkintas, jei balsuoji prieš partiją, ir partija prieš tave nusistato, tu kitą kartą nepateksi į Atstovų rūmus. O Lietuvoje nėra tokio mechanizmo“, – sakė politologas.

K.Girnius sakė nemanantis, kad frakcijos skilimas balsavimo metu, kai dalis narių nesilaiko partinės linijos, yra rimta problema. „Kai kuriais klausimais svarbu turėti partinę vienybę, bet yra daug klausimų, dėl kurių, pavyzdžiui, 60 proc. partijos ar frakcijos narių palaiko vieną poziciją, o 40 proc. – kitą. Labai sunku reikalauti, kad visi balsuotų taip, kaip nori dauguma. Ypač jei tai sąžinės dalykas, pavyzdžiui, jeigu manai, kad kokia nors partijos nuostata nedera su tavo principais ar sąžine. Neįsivaizduoju, kaip partijos drausmę galėtum laikyti svarbesniu dalyku už savo įsitikinimus. Tai ypač išryškėja svarstant vadinamuosius vertybinius klausimus“, – pridūrė pašnekovas.

Gyvybingumo ženklas

Dėl partinės drausmės kontroliavimo turi apsispręsti kiekviena partija ir frakcija, čia jų vidaus tvarkos reikalas, teigia politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Tačiau jis ragina nepamiršti, kad kiekvienas Seimo narys yra visiškai laisvas apsispręsti ir negali būti susaistytas nei partine, nei kažkokia kita priklausomybe.

„Tai yra, jo sprendimas turi būti asmeninis. Dažnai daromi ir partiniai, iš anksto sutarti sprendimai, nes frakcija dažniausiai atstovauja tam tikrai partijai. Akivaizdu, kad partinis interesas frakcijoje yra dominuojantis. Tad jeigu kas nors balsuoja prieš partijos sprendimą, jis elgiasi tarsi būtų už partijos ribų. Kartais tokių būna, tai opozicija partijoje“, – sakė pašnekovas.

L.Bielinis atkreipė dėmesį, kad jei sprendžiamas diskusijas keliantis klausimas, tai varžančios partinės drausmės normos gali kenkti politiniam procesui bei pačiai partijai ar frakcijai. „Juk kitaip manantys nėra kažkoks blogis, iš tikrųjų tai yra visų augimo ir pažangos sąlyga, partijos gyvybingumo ženklas. Todėl diskusija ir kitaip manančiųjų išsakytos mintys yra naudingas dalykas“, – pabrėžė politologas.

Partinės kontrolės Seime problema gali tapti dar didesnė: jame tęsiasi diskusijos dėl rinkimų sistemos reformos ir galimo vienmandačių rinkimų apygardų panaikinimo. Apklausos rodo, kad tam nepritaria absoliuti visuomenės dauguma, tačiau iki šiol valdančiajai koalicijai jos nuomonė mažai terūpėjo. Ar pagal partijų sąrašus išrinkti Seimo nariai turėtų mažesnę politinio manevro laisvę, nei išrinkti tiesiogiai? „Ne, įstatymas visiems vienodas. Visi Seimo nariai turi tas pačias teises ir vienodą valios raiškos galimybę, jie visiškai laisvi apsispręsti ir balsuoti taip, kaip jie patys mano. O tai, kad dalis Seimo narių išrenkami pagal sąrašus ir jų eilės vietą sąraše lemia partijos sprendimai, yra savotiškas susitarimas su partija bei signalas, kad partija pasitiki šiuo politiku ir tikisi bendradarbiavimo. Tai visai normalu“, – apibendrino L.Bielinis.

Rekomenduojami video