Seimo posėdžių salę dažniausiai matome apytuštę. Bet ar galime parlamentarams priekaištauti? Galbūt tuo metu jie dar ilsisi po itin aktyvios vadinamosios popamokinės veiklos.
Šios kadencijos Seimo nariai įkūrė net 67 tarpparlamentinių ryšių ir 36 parlamentines grupes, kurių veikla prasideda Seime ir neretai pasiekia tolimiausius žemynus.
Kodėl salė apytuštė?
Simboliška, kad parlamentinėje grupėje „Už Lietuvos futbolo ateitį“ darbuojasi vienuolika Seimo narių – kaip tik tiek ir reikia futbolo komandai. Bet Lietuvos futbolo reikalai kažkodėl tik blogėja, tikėkimės, ne todėl, kad šioje grupėje dalyvauja buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša.
O gal parlamentarai į posėdžius vėluoja dėl veiklos Metro idėjos paramos parlamentinėje grupėje? Menki juokai – šioje grupėje, tikėtina, ne be lobistų pastangų, dalyvauja net 76 Seimo nariai. Turint tokią daugumą galima bet kokį įstatymą priimti.
Deja, gausiausios parlamentinės grupės veiklos rezultatai apgailėtini. Seimas buvo parengęs įstatymo projektą statyti metro Vilniuje, bet prezidentė tą projektą atmetė net nepateikdama jokių komentarų. Metro grupė pasiryžo taisyti skylėtą įstatymą, tačiau anonimu panorėjęs likti vienas jų kolega tikino, kad ši grupė daugiau naudos duotų, jeigu kiekvienas jos narys kasdien iškastų nors po kubinį metrą būsimo metro tunelio ir kuo mažiau apie tai kalbėtų.
O gal į Seimo posėdį vėluoja Maldos parlamentinės grupės nariai? Klausimas tiesiai šviesiai: „Ar esate tikintis?“ „Taip!“ – abejoti neleidžiančiu balsu iššovė socialdemokratas Gintautas Mikolaitis. „O kodėl ignoruojate Maldos grupės kolegas? Šios grupės pirmininkas Egidijus Vareikis senokai jus matė meldžiantis“, – paklausė „Valstiečių laikraštis“. „Tai, kad aš ten gal ne visai „įsirašiau“, man labiau patinka melstis bažnyčioje, o jie ten organizuotai meldžiasi. Aš aktyviau dalyvauju grupės su Šv. Sostu veikloje. Man ten įdomiau, pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį susitinkame su dvasininkais“, – teisinosi G.Mikolaitis.
Bet pikti liežuviai plaka, kad Maldos grupę sudarantys itin religingi konservatoriai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nariai G.Mikolaitį nuolat traukdavo per dantį, esą cicilikai socialdemokratai jį specialiai atsiuntę šnipinėti.
„Išprievartavo“ valdžią
Seimo narys G.Mikolaitis pareiškė norą darbuotis net 29 tarpparlamentinių ryšių ir parlamentinėse grupėse, tačiau ar kiekybė neatsilieka nuo kokybės? Paaiškėjo, kad G.Mikolaitį senokai matė ir grupės su Uzbekistanu posėdžiuose, nors jis yra šios grupės pirmininko pavaduotojas.
„Nedalyvavau, nes man skauda koją, be to, ši grupė yra pati neaktyviausia, nieko gero jie ten nenuveikė, tai ko man ten dalyvauti?“ – atsikirto kolegoms G.Mikolaitis.
„Jis šitaip pasakė? – piktinosi Uzbekistano grupės pirmininkas Valerijus Simulikas, beje, įsirašęs net į 48 grupes. – Jeigu norite žinoti, tai būtent mūsų grupės pastangomis buvo atgaivinti diplomatiniai santykiai su Uzbekistanu. „Išprievartavome“ Vyriausybę, kad Uzbekistanui atstovautų ne Lietuvos ambasada Azerbaidžane, tuo uzbekai buvo pasipiktinę, o ambasada Maskvoje.“
Uzbekistano grupę gyrė ir tarpparlamentinių grupių rekordininkas Kęstutis Masiulis. Jo sąraše – 54 grupės. „Uzbekistanas orientuojasi į santykius su Vakarų šalimis, turi kelis vakarietiškus universitetus, todėl kalbamės apie galimybę mainytis studentais“, – bandė pagrįsti grupės naudą K.Masiulis, bet taip ir nepaaiškino, kodėl universitetai bendradarbiauti negalėtų be parlamentarų tarpininkavimo. Pavyzdžiui, „Valstiečių laikraščio“ žiniomis, taip su Kazachstano universitetais bendradarbiauja Aleksandro Stulginskio universitetas.
Puikus būdas pailsėti
Ne visi Seimo nariai taip aktyviai dalyvauja tarpparlamentinių ryšių grupių veikloje. Pavyzdžiui, šeštą kadenciją Seime dirbantis Algimantas Salamakinas ignoruoja „popamokinę“ Seimo narių veiklą. Kodėl?
„Į kelias grupes įsirašiau, nes to labai prašė jų iniciatoriai, mano seni pažįstami kolegos. Ko nepadarysi dėl kompanijos... Tačiau grupių veikloje nedalyvauju, nesugaišau nė vienos savo minutės. O jeigu atvirai, tai tarpparlamentinių grupių, ypač su egzotiškomis šalimis, veikla yra ne tiek politinė, kiek turistinė. Kažkada Seime veikė grupės su Burkina Faso bei Trinidadu ir Tobagu, Burundžiu ir net Zinzibaru, bet ryškių veiklos pėdsakų nepaliko“, – rėžė A.Salamakinas.
Tik keliose grupėse dalyvaujantis Seimo narys Naglis Puteikis irgi kolegų nesigailėjo: „Šių grupių veikloje nedalyvauju, tačiau iš kolegų pasakojimų žinau, kad tokia veikla tik sudaro sąlygas kai kuriems Seimo nariams piktnaudžiauti. Vykstama į komandiruotes, kurios dažniausiai neduoda jokios naudos valstybei. Vieša paslaptis, kad tai yra vienas iš būdų papildomai pailsėti, nes niekas iš tikro nekontroliuoja, kaip parlamentarai komandiruotėse dirba, o ataskaitą parašyti nesunku – popierius viską ištveria.“
Gal N.Puteikis pyksta ant kolegų, kad šie jam nesiūlė pakeliauti? „Siūlė, pavyzdžiui, su delegacija nuvykti į Gruziją. Jiems patariau vykti į Odesą, kur šiuo metu dirba Gruzijoje reformas padaręs prezidentas Michailas Saakašvilis. Mano patarimą delegacija ignoravo ir iš Gruzijos grįžo tuščiomis“, – aiškino N.Puteikis.
Parlamento paieškos
Kritikuojančių kolegų kaltinimus kategoriškai atmetė tarpparlamentinių ryšių su Omano Sultonatu grupės pirmininkas Aleksandras Zeltinis. Kodėl biržiečiui kilo mintis įkurti šią grupę?„Pamaniau, kad ši šalis gali būti įdomi Lietuvai eksporto prasme. Įkūrėme grupę, nusiuntėme jiems pranešimą, tačiau kol kas atsakymo negavome“, – guodėsi A.Zeltinis.
Turime nuliūdinti parlamentarą, nes labai tikėtina, kad atsakymo iš Omano Sultonato jis ir nesulauks. O priežastis labai paprasta – Omano Sultonatas yra absoliutinė monarchija. Sultonas Kabus ben Saidas yra ir valstybės, ir Vyriausybės vadovas – jis skiria ministrus, o parlamento šioje šalyje kol kas nėra. Taigi negali būti ir tarpparlamentinių ryšių.
A.Zeltinis skundėsi, kad jo vadovaujamai grupei nepavyksta pabendrauti su Omano Sultonato garbės konsule Lietuvoje. Kas nepavyksta parlamentarams, tas pavyksta žurnalistams. Kaip teigė jau nuo 2013 m. pabaigos Omano Sultonato garbės konsule Lietuvoje dirbanti Boleta Senkienė, verslo kontaktai su šia palyginti turtinga šalimi jau užmegzti, oficialiomis delegacijomis apsikeista, Lietuva kol kas eksportuoja sultis, šokoladą, paukštieną, maistą kūdikiams ir kitus produktus, o iš Omano galės importuoti suskystintųjų gamtinių dujų ir naftos. Taigi Seimo tarpparlamentinių ryšių grupei neliko kas veikti, metas skirstytis.
Pamiršo ir paliko
Mums liko sužinoti, kodėl Seimo nariai taip aktyviai steigia tarpparlamentinių ryšių grupes. Kur čia šuo pakastas? Kokie motyvai gena Seimo narius? Aktyviausias tarpparlamentinių ryšių grupių dalyvis K.Masiulis net priekaištavo Seimo valdybai, kad ši nepakankamai noriai finansuoja tarptautines parlamentarų iniciatyvas.
Jo kolega V.Simulikas irgi liejo apmaudą: „Aš vadovauju grupei su Pietų Korėja. Mes tikrai daug nuveikėme, tačiau kai buvo formuojamos tiek prezidentės, tiek Seimo pirmininkės delegacijos į šią šalį, mūsų grupės niekas neprisiminė.“ Apmaudu, nes kelionės „nuplaukė“. Gal yra ir finansinių interesų?
„Šiuo metu tokių grupių pirmininkams papildomai prie atlyginimo nepriduriama, taigi jiems lieka tik viltis, kad, užmezgus glaudesnius ryšius, pavyks apsilankyti tose tolimose šalyse“, – aiškino A.Salamakinas.
Parlamentarų keliones Seimas, žinoma, finansuoja. Tačiau Seimo valdybos narys Gediminas Kirkilas tikino, kad tokių grupių finansavimo čiaupas prisuktas priėmus specialų įstatymą. „Seimo valdyba reikalauja, kad tarpparlamentinės grupės pateiktų metinį biudžetą ir jį pagrįstų svariais argumentais. Tiesa, jeigu nutinka koks netikėtumas, pavyzdžiui, atvyksta delegacijos iš kitų šalių, tai tokiais atvejais finansuojama iš Nenumatytų lėšų fondo“, – sakė jis.
Be kita ko, Seimo Užsienio reikalų komitetui suteikta daugiau galių spręsti, ar tikrai reikia įkurti kokią nors tarpparlamentinių ryšių grupę. Tačiau atkakliausiems parlamentarams pavyko įkurti grupes ne tik su jau paminėtomis šalimis, bet ir su Malaizija, Zambija, Saudo Arabija, Kirgizija, Tadžikija, Kuba, Maroku ir kitomis.
Mirusios sielos
Neretai dėl įvairių priežasčių grupės sunyksta. Taip nutiko parlamentinei grupei „Už latvių ir lietuvių vienybę“, „Už lygybę“ ir dar keliolikai keistokais pavadinimais. Vegetuoja parlamentinė grupė „Už ištikimybę priesaikai“. „Frakcijų vadovai neleido savo nariams dalyvauti grupės „Už ištikimybę priesaikai“ veikloje, nes įtarė, kad šioje grupėje gali gimti nauja frakcija“, – aiškino N.Puteikis.
Komiškai atrodo net trys iš esmės miegančios grupės, susijusios su kaimynine Baltarusija. Tai tarpparlamentinių ryšių su Baltarusija grupė, parlamentinė grupė „Už demokratiją Baltarusijoje“ ir parlamentinių ryšių su Baltarusijos XIII šaukimo AT ir demokratinėmis jėgomis grupė. Kai kurie Seimo nariai įsigudrino dalyvauti dviejose ar trijose tokiose neaktyviose grupėse. Kodėl? „Pasikeitė mūsų ambasadorius, todėl darbas užgeso“, – paaiškino G.Mikolaitis.
Komplikuota padėtis ir dėl Kinijos, Taivano ir Tibeto grupių veiklos. Šiuo atveju tris veidus turi tik parlamentaras E.Vareikis – sugeba žiūrėti į akis visų trijų šalių atstovams. Gal klystame, bet susidarė įspūdis, kad iš tikrųjų valstybei naudos duoda tik ryšių su Vokietija, Indija, Kinija ir gal dar kelios grupės. Visų kitų veikla trumpalaikė arba formali.
Nesitiki kažko nuveikti
15min. nuotr.
Antanas Kulakauskas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas
Daugelio parlamentarų gausus dalyvavimas tarpparlamentinių ryšių su egzotiškomis šalimis grupėse yra labiau susijęs su žmogiškomis silpnybėmis, o ne su norais atlikti valstybei svarbių darbų. Mano žiniomis, daugelio tokių grupių veikla merdi, tačiau kartais nutinka, kad su kuria nors tolima šalimi nusprendžiama užmegzti diplomatinius santykius ar netikėtai atsiranda kokios nors bendradarbiavimo priežastys. Štai tada tarpparlamentinių ryšių grupės nariai ir patenka į valstybinių delegacijų sudėtį.
Visų Seimo narių nemaunu ant vieno kurpalio – tarp jų yra ir politikų, kurie specializuojasi į tam tikras kryptis ir atlieka valstybei naudingus darbus. Tačiau to negalėčiau pasakyti apie Seimo narius, kurie dalyvauja 50 ar daugiau tarpparlamentinių grupių veikloje. Atvirumo valandėlę parlamentarai juk prisipažįsta, kad į egzotines šalis vykstama nesitikint kažko ypatingo nuveikti.