„Po Lietuvą sukrėtusių įvykių visi kalba apie patėvio auka tapusį mažametį. O man įdomu, kas lemia tokį nežmonišką suaugusiųjų elgesį? Kodėl jie šitaip elgiasi?“ – klausia Laimonas iš Pasvalio.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Skirtingos apraiškos

Psichologinių agresyvumo apibrėžimų yra gana daug, todėl ir atsiranda problemų su įstatymais. Psichologiniai apibrėžimai pabrėžia pranašumo demonstravimą, nepalankumą kito atžvilgiu, norą pažeminti, įžeisti ir pan. Be to, dažnai apibrėžiant agresyvumą nurodomi ne tik veiksmai, bet ir ketinimai, kurių esmė – noras pakenkti, pasielgti priešingai nei norėtų auka. Nustatant, ar veiksmas buvo agresyvus, taip pat svarbu žinoti užpuoliko tikslus. Visa tai padeda skirti dvi priešiškumo apraiškas: emocinį reagavimą ir „instrumentinę agresiją“. Pavyzdžiui, iš anksto suplanuotas apiplėšimas yra „instrumentinė agresija“, o vadinamosios buitinės žmogžudystės paprastai būna priešiškų emocijų išraiška.

Kadangi agresyvumo visada buvo ir yra daug, egzistuoja ne viena jo kilmę, priežastis aiškinanti teorija. Visų neapžvelgsiu, paminėsiu tik pagrindines jų grupes. Viena iš jų – biologinė agresyvumo teorija, kuri tvirtina, kad žmogaus agresyvumas yra įgimtas. Tačiau žmogus nėra vien biologinė būtybė, jam nesvetima ir kultūra, todėl jo agresyvumas reiškiasi kitaip negu gyvūnų. Pasak biologinės agresyvumo teorijos, agresyvumas yra instinktyvių įgimtų veiksmų padarinys, todėl ir nebelieka galimybės agresijos pašalinti iš visuomenės gyvenimo. Ją galima tik kontroliuoti ir sumažinti jos intensyvumą. Gali kilti klausimas, o kodėl agresyvumas laikomas įgimtu dalyku. Tolimoje žmonijos priešistorėje pirmykščiam žmogui agresyvumas padėjo apsirūpinti ištekliais, apsiginti, įbauginti ir įveikti seksualinius konkurentus. Atitinkamai agresyvesni vyrai galėjo turėti daugiau palikuonių ir geriau juos aprūpinti. Šitaip agresyvumas tapo tarsi vyriška savybe. Ir šiais laikais negalime tokio požiūrio visai atmesti, nes pastebime, kad daugeliu atveju agresyviai elgiasi būtent vyrai.

Kitas psichologijoje paplitęs požiūris teigia, kad agresyvumo išmokstama. Kokiu būdu? Yra keli. Pirmas – jei agresija žmogui padeda pasiekti savo tikslą, kitą kartą jis tai kartos ir elgsis vis agresyviau. Antras būdas išmokti agresijos – stebėti kitų agresyvumą ir gauti informacijos apie ją.

Kelia susirūpinimą

Kalbant apie agresijos mokymąsi, liūdnas reiškinys stebimas ir Lietuvoje. Visuomenės nuomonės ir rinkų tyrimo centras „Vilmorus“ Lietuvoje atliko tyrimą apie tai, kiek žmonės yra patyrę smurto vaikystėje, kaip jie jaučiasi suaugę ir kaip jie vertina į smurtą. Paaiškėjo vienas didelį susirūpinimą keliantis faktas – apie 15 proc. apklaustųjų, kurie patys fiziškai vaikystėje nebuvo bausti, vienaip ar kitaip toleravo vaikų fizinį baudimą. Tai rodo, kiek daug smurto yra mūsų visuomenėje, nes tie 15 proc. žmonių palankų požiūrį į smurtą išsiugdė tik jį stebėdami.

Dar vienas psichologinis požiūris į agresyvumą yra vadinamoji frustracinė teorija, kurios kūrėjai teigia, kad bet koks įvykis, neleidžiantis patenkinti norų, sukelia frustraciją, kuri savo ruožtu sukuria agresijos energiją. Kuo labiau žmogaus poreikiai ribojami, tuo labiau stiprėja noras agresyviai įveikti kliūtis. O įveikus tas kliūtis, sumažinama nemaloni įtampa ir atsiranda noras kartoti tas situacijas. Šią teoriją galima iliustruoti labai paprastu pavyzdžiu. Užgesus automobilio varikliui, vairuotojas jaučia frustraciją, todėl išlipęs apspardo automobilio padangas ir tik tada pradeda jį remontuoti. Tačiau jei žmogus susiduria su šeimynine problema ir elgiasi taip, kaip tas vairuotojas, rezultatas nebus sėkmingas. Todėl ne viskas, kas tiko pirmykščiam žmogui, vienareikšmiškai gali būti perkelta į šiuolaikinius žmonių tarpusavio santykius.

Vieniši narcizai

Nemenko psichologų dėmesio sulaukia ne tik smurtą patyrusios aukos, bet ir smurtautojai. Čia taip pat yra daugybė teorijų, tačiau dėmesį atkreipsiu į keletą esminių dalykų. Daugelis smurtaujančių žmonių tyrimų patvirtina tam tikrą jų psichinį neadekvatumą. Dėl kai kurių bruožų juos galima priskirti prie pažeistos psichikos asmenybių, ir tie pažeidimai atitinka psichiatrinius ligų kvalifikacijos kriterijus.

Visų pirma, smurtautojus galima apibūdinti kaip narcizus. Šis asmenybės apibūdinimas apibrėžia žmogų, kuriam būdingas empatijos kitiems trūkumas. Bet to neužtenka. Kartu dar turi būti pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, savęs išaukštinimas, šie bruožai ir pagimdo panieką kitiems, nepasitikėjimą kitų sprendimais.

Tokiems žmonėms kartais būdingi ir didybės kliedesiai, arogancija, nepagarba kitiems. Žinoma, negalima sakyti, kad kiekvienas, kuris yra piktai išbaręs vaiką, pasižymi šitomis savybėmis. Tačiau jų pradmenis jis veikiausiai turi.

Dažnai tokie žmonės yra vieniši, nes dėl minėtų savybių jų santykiai su kitais greitai komplikuojasi. Todėl kai kuriose srityse jiems labai norisi pademonstruoti savo galią ir tokiu būdu pagerinti sutrikusį savo įvaizdį. Kiekvienas iš mūsų turi nors kokią šių savybių užuominą, tačiau nebūtinai iš to kyla problemų. Problema matyti tada, kai žmogus negali sau pripažinti, kad jis turi trūkumų. Be to, smurtautojui būdingos ir tam tikros mąstymo klaidos. Pagrindinė jų – matyti pasaulį tik juodą ir baltą, skirti tik gėrį ir blogį. Jie įsitikinę, kad yra tik vienas veikimo būdas – prievartinis. Taigi, kartais smurtaujantis žmogus savo aukoms net nejaučia jokios neapykantos, jis galvoja, kad smurtaudamas siekia gėrio, siekia išauklėti ar pan. Jis priskiria auką prie tų, kurie yra „blogis“ ir nusipelno bausmės. Vadovaudamasis savo iškreiptomis nuostatomis jis labai gerai mano apie save, o visus kitus vertina blogai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad visos teorijos, bandančios paaiškinti smurtinį elgesį, pabrėžia, jog agresyvus elgesys dažnai yra susijęs su sava emocine patirtimi: ne tik su tiesioginiu smurtu, bet ir su pažeminimais, kurių mūsų visuomenėje netrūksta. Todėl kai sakoma, kad kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už smurtą, nereikėtų į šį posakį numoti ranka. Jei kasdien bendraudami nuolat žeminame kitus, vadinasi, kuriame tam tikras bangas, kurios kada nors ką nors gali pastūmėti smurto link. Todėl savo santykių problemas geriau spręskime nusišypsodami vienas kitam, o ne bandydami apginti savo nuomonę žemindami kitus.