Politiniai Lietuvos pašonėje sparčiai dygstančios Astravo atominės elektrinės (AE) užkeikinėjimai pasirodė esą beverčiai. Tačiau mūsų politiniai astrologai vis dar nenori pripažinti tikrovės – kad visi gyvensime po Astravo ženklu. O tai jau šarlatanų požymis.

3 valandos

Beveik prieš du mėnesius Astravo AE pirmajame bloke buvo įtvirtintas daugiau nei 330 t svorio, 11 m ilgio ir 4,5 m skersmens reaktoriaus korpusas. Kol mūsų politinio elito atstovai įrodinėja kaimynams, kad nėra jokios prasmės statyti AE, nes ji bus nuostolinga, nesidomintiesiems lietuviška politine astrologija vertėtų susitaikyti su mintimi, kad po pusantrų metų ar vėliau šis reaktorius pradės veikti. Sakoma, kad išmintingi žmonės prašo Dievo suteikti ramybės susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Kitaip tariant, mums jau reikėtų pradėti mokytis gyventi po Astravo AE ženklu.

Astravo AE pirmajame bloke jau įleistas pirmojo reaktoriaus korpusas. Scanpix nuotr.

Kad reikėtų susigyventi su mintimi, jog už 50 km nuo Vilniaus netrukus atsiras gamybinis objektas, nuo kurio patikimumo priklausys fizinis Lietuvos išlikimas, mano ir kai kurie „Valstiečių laikraščio“ kalbinti specialistai. Jų teigimu, svarbiausia – negąsdinti žmonių, jau dabar pradėti kalbėtis su jais ir aiškinti, kokių atsargumo priemonių reikės imtis mažesnės ar didesnės Astravo AE avarijos atveju. Jei apie tai nekalba valdžia, ne bėda: anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai ir ji bus priversta pripažinti tikrovę. O ji tokia: maždaug po pusantrų metų pirmasis Astravo AE reaktorius bus pripildytas branduolinio kuro. Teoriškai tai reiškia, kad stambios avarijos atveju, jei didelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų būtų išmestas į atmosferą, o vėjas vidutiniu greičiu jas neštų Lietuvos pusėn, Vilniaus gyventojai turės maždaug 3 valandas, kad spėtų evakuotis. Tai svarbus atskaitos taškas, nuo kurio ir turėtų prasidėti mūsų susigyvenimas su pasikeitusia realybe.

Gerokai saugesnis

Kodėl baimės akys didelės, suprasti nesunku, tačiau branduolinės energetikos specialistas habilituotas technologijos mokslų daktaras Algirdas Kaliatka, Lietuvos energetikos instituto Branduolinių įrenginių saugos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas, siūlo prisimerkti. Juk dar visai neseniai gyvenome gerokai didesnio branduolinio pavojaus šešėlyje. „Trumpai tariant, Astravo atominėje elektrinėje naudojamas branduolinis reaktorius iš tikrųjų yra gerokai pažangesnis už veikusius Ignalinos elektrinėje. Suslėgto vandens reaktorius už RBMK tipo reaktorių yra saugesnis ir fizikiniu požiūriu, jau vien dėl to, kad jis yra dviejų kontūrų: per reaktorių cirkuliuos vienas vanduo, šis kontūras apsaugotas hermetiniu gaubtu, o turbinas pasieks jau antrasis kontūras“, – sakė mokslininkas. Be to, pasak jo, Astravo AE reaktorius yra naujesnės kartos, turi daugiau saugos sistemų, tarp jų ir priemonę, kurią naudoja ir europietiškas suslėgto vandens reaktorius. Tai vadinamoji lydalo gaudyklė, sunkios avarijos atveju išsilydžiusios aktyviosios zonos surinkimo priemonė.

„Fizikiniu požiūriu Astravo AE suslėgto vandens reaktorius yra gerokai pažangesnis už Ignalinos AE veikusius RBMK tipo reaktorius“, – sakė A.Kaliatka.

„Moksliškai sakant, tikimybė, kad vanduo iš pirmojo reaktoriaus kontūro patektų į aplinką, yra nykstamai maža. Tačiau, kaip žinome, branduolinės avarijos vis dėlto vyksta, visą laiką atsiranda kas nors, apie ką nebuvo pagalvota. Naujos atominės elektrinės yra iš tiesų apsaugotos, taip pat ir nuo tokių avarijų, kaip Fukušimoje. Išsamios informacijos apie Astravo atominę elektrinę mums nepateikta, bet pagal savo konstrukciją ji yra tikrai saugesnė, nei buvusios elektrinės su RBMK tipo reaktoriais“, – pabrėžė A.Kaliatka.

Neverta abejoti, kad netrukus Lietuvoje smarkiai išaugs Geigerio skatiklių ir dozimetrų paklausa. Scanpix nuotr.

Per didelė prabanga

Mokslininkas neslėpė skeptiškai vertinantis Austrijos ekologijos instituto specialistų tyrimo dėl galimos didelės avarijos Astravo AE poveikio Lietuvai išvadas. Austrijos mokslininkų manymu, gyventojus tektų evakuoti net 300 km spinduliu nuo AE. „Parinkus įvairius vertinimus, galima gauti įvairiausių rezultatų. Žinoma, geriau būtų, kad Astravo atominė elektrinė nebūtų pastatyta, nes, kad ir kokia saugi ji būtų, vis tiek kokios nors avarijos tikimybė išlieka. Negaliu pasakyti, koks galėtų būti išmetimo mastas, bet tikrai nemanau, kad toks didelis, kaip buvo pateikta minėtame įvertinime“, – sakė A.Kaliatka. Jo teigimu, didžiosios avarijos paprastai įvyksta ne dėl technologinių problemų, o dėl žmogaus veiksmų. „Padaro kokių klaidų ar panašiai, todėl naujosios atominės elektrinės turi vadinamąsias pasyviąsias saugos sistemas, kurios leidžia apsaugoti elektrinę net ir įvykus kokiai nors avarijai“, – aiškino mokslininkas.

Kai kurie lietuviai emigrantai, rizikos valdymo specialistai, atvirais laiškais ragina Lietuvos politikus keisti požiūrį į Astravo AE problemą. Tačiau nuosaikiai optimistinės nuotaikos, regis, dar neišsisklaidžiusios. „Aš nebūčiau visiškai tikras dėl to, kad Astravo atominė elektrinė iš tikrųjų veiks. Sprendžiant iš to, ką mes šiuo metu apie ją žinome,tikrai dar negalima pasakyti, kad ten jau finišas. Vadinamieji cemento darbai jau pabaigti maždaug 70 proc., o technologinių darbų viso labo atlikta tik 20 proc. Be to, jei pavyks įgyvendinti Lietuvos sumanymą fiziškai atskirti kelius Baltarusijoje pagamintai elektros energijai patekti į Lietuvą, būti toliau eksportuojamai, naudotis Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumais ir taip toliau, Astravo atominės elektrinės projektas gali būti atitolintas neapibrėžtam laikui“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė gamtininkas Andrejus Gaidamavičius, Europos Parlamento nario Bronio Ropės padėjėjas aplinkosaugos klausimais.

A.Gaidamavičus dar abejoja, ar Astravo AE pradės veikti.

Anot jo, ši AE kada nors gali būti pastatyta, bet mums svarbu, kad tai įvyktų kuo vėliau. „Mums daugiausia reikia kalbėtis su kaimynais latviais, estais, jie dar svarsto, priešingai nei lenkai, kurie jau tvirtai pasakė neleisiantys eksportuoti baltarusiškos elektros per savo valstybę. Nors Baltarusijos vadžia planuoja 2019 m. paleisti pirmąjį Astravo atominės elektrinės reaktorių, bet mes tuo netikime, nes, nepaisant Rusijos politinių motyvų pastatyti atominę elektrinę šalia Lietuvos sienos, komerciniai tikrai nėra paskutinėje vietoje. Jei paaiškės, kad elektra pabrangs kelis kartus, palyginti su dabartine kaina rinkoje, jiems skubėti paleisti elektrinę taps labai didele prabanga“, – sakė A.Gaidamavičius.

Reikia kalbėtis

„Branduolinė energetika radiacinės saugos požiūriu yra vienas iš saugiausių dalykų, bet tik tol, kol neįvyksta avarija“, – teigia Radiacinės saugos centro direktorius Albinas Mastauskas. „Iš tikrųjų jau šiandien jaučiamas psichologinis diskomfortas dėl Astravo atominės statybos. Gyventojai, ypač tie, kurie patenka į vadinamąsias rizikos zonas už 30 ar 100 kilometrų nuo elektrinės, tą gerai supranta. Bet iš esmės, remiantis Tarptautinės atominės energijos agentūros rekomendacijomis, visa Lietuva patenka į 300 kilometrų spindulio zoną, kurioje galimai bus jaučiamas poveikis įvykus avarijai Astravo atominėje elektrinėje. Tai tikrai didžiulis psichologinis krūvis mums ir našta valstybei, taip pat ir finansinė. Ji turbūt sieks dešimtis milijonų eurų, nes tokių investicijų reikės norint tinkamai pasirengti galimai branduolinei avarijai Baltarusijoje“, – sakė A.Mastauskas.

Avarijos atveju radionuklidų debesis iš Astravo AE Vilnių pasiektų po maždaug 3 valandų.

Anot jo, klausimas labai rimtas: baltarusiai planuoja kitų metų pabaigoje atlikti pirmuosius Astravo AE reaktoriaus bandymus. „Vadinasi, ne 2019 metais, o jau kitų metų pabaigoje mes visi turime būti pasirengę – ir valstybės tarnybos, ir savivaldybės, ir gyventojai. Buvome sukvietę diskusijai visų 14 savivaldybių, kurios patenka į 100 kilometrų zoną nuo Astravo elektrinės, atstovus. Išdėstėme, ką vietos valdžia tokiu atveju turėtų daryti, paaiškinome, kodėl nereikėtų laukti, kad kas nors viskuo pasirūpins. Reikia pradėti intensyviai dirbti, pirmiausia – pradėti kalbėti su gyventojais, aiškinti apie galimą grėsmę. Antras etapas – realus pasiruošimas: jodo profilaktikos organizavimas, konkretus planavimas, kur žmonėms reikėtų slėptis. Čia turi dalyvauti ne tik savivaldos, bet ir valstybės institucijos,“ – pabrėžė pašnekovas.

A.Mastauskas: siūlysime centralizuotai nupirkti jodo preparatų.

A.Mastausko teigimu, įvertinus radionuklidų išmetimo į orą lygį, evakavimo zona gali būti padidinta iki 30 km nuo reaktoriaus. Į šį spindulį patenka dalis Vilniaus, Šalčininkų ir Švenčionių rajonų. Remiantis Tarptautinės atominės energijos agentūros rekomendacijomis ir atsižvelgiant į realias Fukušimos AE avarijos pasekmes, Vilniaus miestas į evakavimo zoną teoriškai nepatenka. Tačiau esą reikėtų jau dabar numatyti, kur nuo radiaktyviojo debesies galėtų pasislėpti gyventojai, ką reikėtų daryti, kad užteršto oro nepatektų į patalpas, reikėtų pasirūpinti, kad kiekvienas žinotų, ką turi tokiu atveju daryti, kur slėptis. „Mūsų siūlymu jodo preparatus valstybė turėtų centralizuotai nupirkti ir organizuoti jų dalijimą gyventojams. Vieni tas tabletes turėtų iš anksto, kiti žinotų, iš kur prireikus per 1–2 valandas galėtų pasiimti. Gąsdinti žmonių nereikia, norėčiau tą pabrėžti. Bet reikia su jais kalbėtis“, – sakė A.Mastauskas.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje veikia ankstyvojo stebėjimo sistema, galinti nustatyti, ar nebuvo išmesta radionuklidų mūsų šalyje ar valstybėse kaimynėse – ir į orą, ir į vandenį. Aplinkos apsaugos agentūra esą išplėtė tokių kontrolinių stebėjimo stočių tinklą, ypač regione ties Baltarusija. Ruošiamos stebėjimo stotys taršai Neryje kontroliuoti. „Jei būtų koks nors išmetimas, detektoriai mūsų stotyse tai užfiksuotų, nustatytų, kokių radionuklidų ir kiek pateko į aplinką. Tai leistų mums įvertinti riziką, prognozuoti situacijos raidą ir teikti rekomendacijas, ką daryti“, – sakė Radiacinės saugos centro vadovas.

Pakaks dviejų valandų

Edgaras Geda, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Civilinės saugos valdybos viršininkas

Valstybinis gyventojų apsaugos planas branduolinės avarijos atveju patvirtintas 2012 m., šiuo metu jis tobulinamas. Dirba Vidaus reikalų ministerijos sudaryta darbo grupė, jau parengtas plano projektas, vyksta derinamas. Tačiau prieš tai turi būti priimtos šiuo metu rengiamos radiacinę ir branduolinę saugą reglamentuojančių įstatymų pataisos.

Duomenys dėl poreikio evakuoti gyventojus 300 km spinduliu nėra tikslūs. Vadovaujantis galiojančia higienos norma HN 99:2011 „Gyventojų apsauga įvykus radiologinei ar branduolinei avarijai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. V-1040, gyventojus reikėtų evakuoti 30 km spinduliu nuo Astravo atominės elektrinės, į šią teritoriją pakliūna apie 22 tūkst. šalies gyventojų. Tačiau tai ne vienintelės apsaugos priemonės, taip pat gali būti taikomas slėpimasis, maisto produktų vartojimo apribojimai ar jodo profilaktika.

Veiksmai ekstremalių situacijų atvejais yra numatyti tiek valstybiniuose, tiek savivaldybių ekstremalių situacijų valdymo planuose. Kokių veiksmų imtis konkrečioje situacijoje, sprendžia specialistai. Dviejų valandų ar valandos laikotarpis yra pakankamas siekiant pritaikyti vienas ar kitas apsaugos priemones, taip pat ir prireikus pasitraukti į saugią teritoriją. Daugiau informacijos, kaip gyventojai turi elgtis įvykus avarijai atominėje elektrinėje, yra pateikta internetiniuose portaluose www.vpgt.lt, www.lt72.lt, www.rsc.lt ir kt.