Niūrių žinių apie pandemiją sraute metų pabaigą Alytuje pagyvino Pijus Šematulskis ir jo spalvinamos mūsų miesto pastatų sienos, o jų tiek, kad dabar mažiau judantys alytiškiai dar nė apžiūrėti nesuskubo. Autorius yra laimėjęs Alytaus miesto savivaldybės jaunųjų menininkų stipendiją, tačiau sumanymai gimtajame mieste vien šiuo projektu neapsiriboja. Pijaus, be kita ko, paprašėme prisiminti tuos laikus, kai grafičiai buvo tik nelegalus užsiėmimas, ir paklausėme, koks nerašytas garbės kodeksas, saugantis piešinius ant sienų nuo nelegalių užtaginimų, galioja šiandien. Pasirodo, toks tikrai yra.
– Pijau, ar pačiam yra svarbu, kad galimybė piešti ant pastatų atsirado gimtajame Alytuje?
– Mano Alytus man visą laiką buvo labai svarbus, žinoma, teko piešti ir kituose miestuose. Labai smagu, kai pakviečia, bet aš gal net labiau norėčiau į savo miestą pasikviesti kitus kolegas, nes pats, atrodo, nupiešti dar visada spėsi. Taip jau sutapo, kad šiemet mano piešinių Alytuje atsirado tikrai nemažai, tai susiję ir su stipendija, ir su Lietuvos kultūros tarybos finansuotu projektu.

– Ar sunku buvo rasti sienas piešiniams?
– Pastato parinkimas dažnai būna dar įdomesnis procesas nei pats piešimas. Pasitaiko įvairiausių situacijų, savininkas kaip ir norėtų, bet piešinys nepatinka, arba nori autorius, bet neleidžia savivaldybė, kuriai priklauso pastatas, ir panašiai. Tas suderinimas ir būna pati sunkioji dalis. Dabar, kai Alytuje vien šiemet atsirado jau apie 10 mano piešinių, atrodytų, kad norinčiųjų pasiūlyti savo sienas vis gausėja. Elektroniniu paštu gaunu nemažai laiškų iš daugiabučių namų bendrijų, klausia: kada ateis mūsų eilė? Atsakau, kad kaip ir nėra nei tokios eilės, nei galimybės į ją atsistoti, bet alytiškiams spalvingos sienos, panašu, patiko, o man tai smagu žinoti.
– Kaip yra derinami būsimų piešinių eskizai, ar šiuo metu yra tam tikra sienų „cenzūra“?
– Kaip ir ne, bet kaip ir yra – tam tikra prasme. Kai piešiau ant elektros skydinės sienos Putinuose, reikėjo derinti su ESO, Vidzgirio progimnazija ir Jotvingių gimnazija pačios paprašė įtraukti ir jas. Stipendinių piešinių eskizus galų gale reikėjo teikti savivaldybei, taigi laisvė laisve, o buvo ir taip, kad kažkas nepatiko. Mano toks požiūris, kad piešiniais turiu augti – šiais metais Alytuje atsirado tiek sieninių neofreskų kiekybės, kad norisi ir kokybės. Žinoma, labai gaila, kad karantinas pakišo koją sumanymui pasikviesti labai stiprius grafičio meistrus iš Lenkijos ir Latvijos, su autoriais jau buvo sutarta.

– Ar jautiesi, kad tavo darbai pagyvino Alytų ir jo pilkas sienas?
– Gal pats tiek ir nepastebėčiau, bet sulaukiu atsiliepimų iš kolegų, jų akimis, permaina labai matoma, tada apsižvalgai ir supranti, kad jie teisūs. Beje, metų gale grafitininkų puslapyje įdėjome tokį balsavimą, žiūriu, kad iš pusės šimto naujų piešinių dešimtadalis šiemet atsiradusių Alytuje.
– Ar piešiant ant sienų tenka sulaukti kokių netikėtų reakcijų?
– Tikrai taip. Nebūna, kad kažkas nepakalbintų, kartais net ant pastolių aukščiau palipame, kad šiek tiek atsiribotume. Žmonės labai įsitraukia į procesą, šią vasarą kas antras praeivis buvo įsitikinęs, kad mes su kolega esame „broliai Gataveckai“. Visko yra buvę, ir namo kviečia, ir už rankovės alaus išgerti bando tempti, ir su anūke susipažinti siūlo. Buvo, jog piktai šaukė ir net automobiliais „pypino“, kai teko uždažyti „Paramos“ tvorą, kad ant senųjų piešinių atsirastų nauji. Labai aiškiai patyriau, kaip žmonės su jais susigyveno. Dar Vidzgiryje tokia istorija yra nutikusi, kad močiutė atbėgo ir sako: „Ką tu padarei? Dabar čia per tave avarijos įvyks!“ Net pasimečiau, galvoju, ką čia ne taip padariau..?
– Ar Alytus sienų prasme yra palankus miestas ir kodėl?
– Manyčiau, kad palankus, kaip ir kiti panašūs miestai, kuriuose neturime įspūdingos architektūros, bet yra daug pramonės. Europoje ne vienas toks miestas pavertė daugiabučių sienas parodų erdvėmis. Alytuje taip pat matau tokią galimybę, dairausi į tipinius penkiaaukščius, tai yra mano siekiamybė, o gal net svajonė. Bet lygiai taip pat sienų tapyba gali atsirasti ir senamiestyje. Sienas visada galima perdažyti, taigi nereikia prisirišti, kad tai sprendimas visam miesto gyvenimui. Manau, kad patys tikrieji vandalai yra tie, kurie darko istorinius pastatus, įstatydami juose plastikines vitrinas vietoj senųjų langų.
– Kurią Alytaus sieną pasirinktų Pijus, jei būtų tokia galimybė, ir ką ant jos nupieštų be derinimų?
– Esu nusižiūrėjęs keletą sienų, žmonės gal net nustebtų, kodėl būtent jas. Prie „Norfos“ yra toks devynaukštis, jo galinės sienos puikiai matomos iš visų pusių. O dėl paties piešinio pasirinkimo, tai čia istorijos irgi būna įvairios. Visada labai gerai, kai rinktis gali pats, nes, pavydžiui, piešiniui ant „Nemuno“ pastato turėjau keletą eskizų. Ir aš būčiau pasirinkęs tą, kuriame vaizduojama istorinė senoji Turgaus aikštė. Norėtųsi kiek didesnės drąsos piešiniuose, bet gal viskas per greitai, tempai dideli, ir aš pats suprantu, kad nereikia taip skubėti.

– O rotušės nesinorėtų nuspalvinti?
– Nežinau, kažkaip nesvarsčiau. Prisimenu: kadaise menininkas Redas Diržys vienoje diskusijoje tuometiniam merui, aršiai kovojusiam prieš grafičius, siūlė atiduoti grafitininkams bokštą ir taip išspręsti net keletą problemų: demokratijos – visi parašys, ką galvoja apie valdžią, turizmo – visi atvažiuos pažiūrėti, nes ar daug pasaulyje savivaldybių pastatų, ant kurių gali piešti, kas panorėjęs?
– Ar tenka prisiminti tuos laikus, kai Alytuje nebuvo legalių grafičių, o nelegalus gaudydavo policija?
– Tikrai tenka, kolegoms apie juos pasakoju, net toks straipsnis buvo „Alytuje atpirkimo ožiais tapo legalūs grafitininkai“, nuskambėjęs plačiai. Istorija tokia, kad mus pakvietė į Alytaus miesto savivaldybę, dalyvauti diskusijoje, kaip reikėtų spręsti nelegalių grafičių problemą. O po renginio mus susėmė policija, rado krepšyje dažų, kurie buvo nupirkti „Paramos“ tvorai piešti. Ta akcija buvo viena pirmųjų legalių. Šita istorija vyko 2008 metais.
– Alytuje dabar nelegalių grafičių, vadinamųjų tagų, gerokai sumažėjo, tiesa?
– Atsiranda jų, bet aš matau gerąją pusę, kad jaunimas neina į pagrindines gatves, apleistuose pastatuose daugiau pasibando, ant kokios tvoros. Nežinau, ar jie kažkaip blaiviau į viską žiūri, ar mieste daugiau stebėjimo kamerų atsirado? Kitas dalykas, ką pastebiu ir Alytuje (aš apskritai pastebiu visus užrašus ant sienų, net jei trečiokas užrašo „Rūtą myliu“), tai socialiai aštrios tematikos įvairūs užrašai. Pas mus nėra dailės akademijos ar kažko panašaus, taigi Alytuje autorystė labai greitai galėtų būti atskleista, o Vilniuje akademija išprovokuoja daugiau tokių dalykų, matosi ir street arto. Sostinėje kovojama su grafičiais kitu būdu – jie labai greitai valomi ir perdažomi.

– Kiek kainuoja legali sienų tapyba, vadinamosios užsakomosios neofreskos?
– Labai įvairiai. Kartais apskritai tas honoraras nelabai ir svarbu, jei yra gera idėja ir tuo metu turi pinigų. Į kainą įeina viskas: darbas, dažai, keltuvo nuoma. Pavyzdžiui, tokiam piešiniui kaip ant Jaunimo centro vien dažai kainuoja apie 1,5–2 tūkst. eurų. Yra nemažai ir privačių užsakymų, nuo autoservisų iki vaikų kambarių sienų piešinių, net keista, kiek žmonės visko prisigalvoja. Sakyčiau, kad iš sienų tapybos įmanoma pragyventi, o aš iš tų, kurie pakankamai greitai dirba.
– Kalbamės naujų metų išvakarėse. Kokie ateities planai?
– Jie susiję su Alytumi. Labai norėčiau kuriam laikui grįžti prie tapybos, ieškau išsinuomoti dirbtuvę. Norisi didelių drobių ir saviraiškos laisvės. Padariau daug šiemet, nors ne viskuo pats esu patenkintas, bet turbūt ir nebūna kitaip. Labai smagu būtų išvažiuoti į kitą miestą ar šalį ir padaryti piešinį ant sienos drąsiai, taip, kaip pačiam norisi, kaip įsivaizduoju. O čia yra toks momentas, kad darau savo miestui, kad gali manęs ir nesuprasti, reikia užsiauginti žiūrovą ir pats turi prisitaikyti. Darai ne tik sau, tai suprantama, bet ir tam praeiviui, kuris turėtų džiaugtis ar kitaip reaguoti.
– Tai kur turėtume tikėtis naujų piešinių? Ant kurių sienų?
– Norisi nesustoti, o man labai patinka apleistos elektros skydinės, ant kurių galiu piešti laisviau ir po truputį užsiauginti publiką. Dažniausiai jos yra tokios baisios, kad piešti gali ką nori. Suskaičiavau tokių Alytuje daugiau kaip 60! Beje, ant elektros skydinių jau yra du piešiniai pagal Zenono Bulgakovo nuotraukas.
– Kaip fotomenininkas Zenonas Bulgakovas reagavo į sumanymą sienų tapybai ir dar ant elektros skydinės panaudoti jo nuotraukas?
– Tik teigiamai, jo nereikėjo įkalbinėti, gal todėl, kad... tarpininkavo Giedrė Bulgakovienė, nes aš kažkaip išsakiau šitą idėją ir jai patiko. Turėjau tokių minčių, kad būtų smagu išdidinti mūsų alytiškių tapytojų darbus. Kauniečiai padarė Kazio Varnelio abstrakciją, piešinys įspūdingas, kraštinės ilgis siekia net 11 metrų. Manau, kad Beno Jenčiaus akvarelė labai gerai žiūrėtųsi ant didelės sienos. Man atrodo, kad Alytus ateityje galėtų rinktis tokį kelią, kai per metus atsiranda vienas naujas piešinys ant sienos viešoje erdvėje, bet labai kokybiškas, kviestis rimtus autorius.
– O kalbant apie svajones?
– Turiu svajonę pastatyti Alytuje legalią grafičių sieną, kad visi norintys galėtų ant jos mokytis piešti. Noriu pasitelkti skulptorius, architektus, kad sienelė įsikomponuotų aplinkoje, būtų išskirtinė, matytųsi, kad Alytuje jinai pastatyta. Tokių sienelių yra pakankamai nedaug, žinau, jog piešėjai net važinėja po Europą, kad jas išbandytų. Lenkijoje panašaus dydžio kaip Alytus miestai turi po dešimt tokių sienelių, galima įsiamžinti prie jų su savo piešiniu, ant kurio čia pat užtapys kitas. Lietuvoje grafičių sienelių kol kas nėra nė vienos. Tos, kurios naudojamos Vilniuje tam tikslui, yra skirtos savivaldybės, bet čia jau atsiranda kitų niuansų. Užsibrėžiau sau, kad surasiu finansavimą grafičių sienelei Alytuje. Galiu pats ir sumūryti, tereikės surasti mieste jai vietą. Galbūt Jaunimo parke?.. Apie tai dar reikės svarstyti.
Saulė Pinkevičienė