Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pieno kainų grandinė vienus suriša, kitus išlaisvina

Vadinamasis Pieno įstatymas toliau kelia nesutarimų bangas. Vieni pieno rinkos dalyviai ragina jį apskritai panaikinti, kiti atvirkščiai – jokiais būdais jo neatsisakyti, tobulinti, kad maisto grandinėje pieno gamintojai taptų lygiaverčiais perdirbėjų ir prekybininkų partneriais.

Prekybininkai „iškrito“

Sunkiai pagimdytas Pieno įstatymas (Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas) kaitina tik pieno perdirbėjų ir gamintojų emocijas, o prekybininkai lieka nuošalyje. Įstatyme apie juos nieko nekalbama, nors iš jo pavadinimo reikėtų spręsti, kad nesąžiningų veiksmų draudimas turėtų apimti ir prekybos sritį. Įstatymo projekto nuostatos, turėjusios drausminti prekybininkus, Seime išgaravo it dūmas.

Pieno perdirbėjai ir žemdirbiai sutaria, kad pernai priimtas ir skandalingai taisytas Pieno įstatymas yra šleivas ir kreivas, tačiau jų nuomonės dėl tolesnės jo ateities skiriasi. Pramonininkai, taip pat kai kurių žemdirbių savivaldos organizacijų atstovai mato vienintelę išeitį – įstatymą atšaukti. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA), Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija (LŽŪKA) „Kooperacijos kelias“ yra kardinaliai priešingos nuomonės.

„Dabar turėtume pasistengti, kad šis įstatymas užtikrintų, jog bus teisingai paskirstyta sukurta pridėtinė vertė tarp visų pieno rinkos dalyvių. Jeigu mes jį panaikinsime, neturėsime net ką taisyti ir neteksime galimybės reguliuoti pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų santykių“, – perspėjo LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

Nepateisino lūkesčių

Joniškio rajono bendrovės „Drąsutaičiai“ direktorius Jonas Pidkova veikiančiu Pieno įstatymu nesižavėjo, tačiau siūlymą jį naikinti vadina pražūtingu. „Lengviausias kelias – atsisakyti, kai kas to siekia, todėl labai apsidžiaugtų, jei nesąžiningų veiksmų draudimo nuostatų neliktų. Mes sunkiai kovojome, kad įstatymas atsirastų ir būtų patvirtintas. O dabar naikinsime? Vadinasi, buvo veltui visos mūsų pastangos“, – už teisės aktą mūru stojo mišraus ūkio vadovas.

J.Pidkova pripažino, kad dabartinis Pieno įstatymas mažai atstovauja pieno gamintojų interesams, bet vylėsi, jog jis anksčiau ar vėliau bus deramai patobulintas. Žemdirbiams pikta, kad pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų santykių reglamentavimas nepateisino jų lūkesčių.

„Blogiausia, kad įstatyme neliko nuostatų, kurių mes tikėjomės. Pieno rinkos dalyvių santykiai turėjo būti sureguliuoti taip, kad pieno gamintojai, perdirbėjai ir prekybininkai taptų lygiaverčiai partneriai. Deja, taip neatsitiko. Bet įstatymas turi likti, nepaisant to, kad jis prastas“, – pabrėžė bendrovės „Drąsutaičiai“ direktorius.

Lobistai pasidarbavo

LŽŪBA šiemet rugsėjo pabaigoje kreipėsi į minėto įstatymo iniciatorę žemės ūkio ministrę Virginiją Baltraitienę ir išdėstė siūlymus, kaip reikėtų jį lopyti. Žemės ūkio ministerija yra pateikusi Pieno įstatymo pataisas, iš kurių viena svarbiausių – siūlymas įteisinti 10 proc. antkainio lubas Lietuvoje parduodamiems būtiniausiems lietuviškiems pieno produktams.

LŽŪBA sutiko, kad prekybininkus reikia tramdyti. Juolab kad tai – galingiausia maisto grandinės dalis. Apie problemas, atsirandančias dėl nevaldomai stiprėjančios prekybininkų galios ir įtakos, dažnai kalba ir Europos Komisija bei Europos Parlamentas. ES biurokratai ir politikai ragina valstybes nares imtis neatidėliotinų priemonių jiems pažaboti, tiesa, realių receptų nepasiūlo.

Anot J.Sviderskio, Pieno įstatymo projekte buvusios nuostatos dėl prekybininkų esą lobistinėmis pastangomis buvo neutralizuotos. „Vargu ar reikia įrodinėti, kad dėl prekybininkų lobistinių veiksmų santykių reguliavimas maisto tiekimo grandinėje yra sudėtingas ir komplikuotas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES“, – teigiama LŽŪBA žemės ūkio ministrei adresuotame rašte.

Pieno gamintojams apmaudu, kad politikai neturi stuburo ir pasiduoda laisvosios rinkos šaukliams, kurių išsakomos idėjos dažniausiai būna nutolusios nuo realybės, ypač žemės ūkio sektoriuje.

„Seimas nieko nepadarė, kad į ilgalaikę krizę patekę žemdirbiai lengviau išgyventų. Tie patys seimūnai vieną dieną balsavo už Pieno įstatymą, o netrukus jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą, siekdami išsiaiškinti, ar šis įstatymas nėra antikonstitucinis. Nesusipratimas, ir tiek“, – nusivylimo neslėpė pašnekovas.

Pieno fondo idėja

LŽŪBA siūlo įteisinti Pieno fondą, į kurį patektų tam tikra parduotų pieno produktų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) dalis ir prekybininkų indėlis. „Į šį fondą mažmeninės prekybos įmonės turėtų pervesti tam tikrą išparduotų pieno produktų – tiek lietuviškų, tiek importinių – sumos procentą, o valstybė – dalį pridėtinės vertės mokesčio. Pinigai turėtų patekti į kokią nors žemdirbiams skirtą paramą administruojančią agentūrą ar tarnybą, kuri lėšas paskirstytų pieno gamintojams pagal laikomą karvių skaičių pieno kokybei gerinti ir galvijų gerovei didinti“, – aiškino J.Sviderskis.

Jis pridūrė, kad LŽŪBA neįvardijo konkrečios dalies, kuri patektų į Pieno fondą, tegu ją skaičiuoja ir nurodo informaciją valdančios valstybinės tarnybos.

Tokio krizinio fondo steigimo idėja nėra nauja. Pastaraisiais metais apie tai ne kartą buvo kalbėta žemdirbių auditorijose, tačiau pagrindinė problema – kieno ir kokios lėšos tekės į jį. „Jį formuoti iš tiesioginių išmokų būtų nesąmonė. Mūsų žemdirbių gaunamos išmokos yra kelis kartus mažesnės nei ES senbuvėse valstybėse, o išlaidos energetikai, trąšoms, cheminėms priemonėms ir kitoms reikmėms – panašios“, – samprotavo LŽŪBA vadovas.

Bendrovės „Drąsutaičiai“ direktoriui J.Pidkovai sumanymas iš prekybininkų uždarbio ir PVM dalies suformuoti Pieno fondą atrodo patrauklus, bet netikroviškas.

„Kažin ar tai pavyktų tai įgyvendinti. Geriausia išeitis – žemdirbių kooperacija. Tik suvieniję jėgas galime sustiprinti žemdirbių derybinę galią ir gauti daugiau už žaliavą. Pradėjus veikti kooperatinei pieno gamyklai, perdirbėjų tonas pasikeitė. Anksčiau jie nustatydavo pieno supirkimo kainą, o dabar jau sako, kad kainą veikia rinka“, – teigė jis.

Pritaria ženklinimui

LŽŪBA atstovai palankiai vertina tai, kad pieno perdirbėjai verčiami ant pieno produktų nurodyti žaliavos kilmę.

„Jei norime, kad mūsų žmonės pirktų ir vertintų lietuvišką produkciją, informuokime juos apie produkto kilmę. Nepeikiu kitų šalių gamintojų produktų, bet jų galiojimo terminas paprastai yra ilgesnis. Vadinasi, į tokį iš toliau atvežtą maistą greičiausiai bus įdėta atitinkamų medžiagų. Kita vertus, pirkdami vietinius produktus remiame savo gamintojus, taigi, ir savo biudžetą“, – kalbėjo J.Sviderskis.

Žemės ūkio bendrovių interesus ginančios asociacijos vadovas mano, kad Pieno įstatyme galėtų atsirasti nuostatų, kurios padėtų lietuviškiems pieno produktams lengviau patekti į mokyklas, darželius, ligonines ir kitas viešąsias įstaigas.

„Daug kalbama, kad mūsų vaikai, ligoniai, kareiviai turėtų valgyti daugiau lietuviškų produktų, tačiau mažai padaroma, kad taip iš tikrųjų būtų. Gal iš dalies šis įstatymas padėtų įteisinti tam tikras paskatas, kad mūsų gamintojai tiesiai tiektų produkciją viešosioms įstaigoms“, – svarstė J.Sviderskis.

ES grūmoja

dovydeniene

Juratė Dovydėnienė, LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkė

Mes palaikėme ir dabar palaikome įstatymą, kuris turi drausti nesąžiningus veiksmus pieno kainų grandinėje. Jeigu visi šios grandinės partneriai būtų sąžiningi ir garbingi, tokio įstatymo nereikėtų. Kadangi sąžiningos partnerystės nebuvo, prireikė santykius reglamentuoti. Įstatyme nekalbama apie kainas ir jų dydį, o būtent apie santykių reguliavimą.

Sutinkame, kad įstatymas yra netobulas. Jį taisyti reikia jau vien todėl, kad iš jo „iškrito“ prekybininkai. Apie tai, kad prekybininkus sunku suvaldyti, pastaraisiais metais kalbama visose ES valstybėse.  Europos žemdirbiams ir kooperatyvams atstovaujančios organizacijos „COPA–COGECA“ renginiuose vis dažniau ir garsiau įvardijama, kad kainų grandinėje stinga skaidrumo ir sąžiningumo.

Taigi, iššūkis susitvarkyti su prekybininkų galia – ne vien Lietuvos problema. Viliuosi, kad bendromis ES pastangomis bus rasti sprendimai šiems kainų grandinės santykiams išgryninti taip, jog žemdirbiai nebūti silpnoji grandis.

Įstatyme taip pat reikia aiškiau apibrėžti ir reglamentuoti už žaliavinį pieną mokamus priedus, priemokas ir nuoskaitas. Juk žemdirbio gaunamą kainą už pieną sudaro ne tik kaina už bazinius  rodiklius, bet ir priedai, priemokos ir nuoskaitos. Jos taip pat įstatyme turi būti aiškiai aprašytos, nes jeigu viena kainos dalis reglamentuota, o kita – ne, sunku susitarti.

Rekomenduojami video