Kovo pabaigoje vykęs šalies pienininkų piketas dar nesibaigia. Savo tikslų nepasiekę šalies ūkininkai protesto akciją tęsia, pakaitomis budėdami prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM).

Nežino, kiek dar temps

Naktis be miego, sumuštiniai, karšta arbata, dujinės krosnelės šiluma – taip Molėtų krašto ūkininkai praleido parą prie ŽŪM pastatytoje pieno spalvą primenančioje baltoje palapinėje. Po valandos jų pamaina baigsis – juos pakeis Naujosios Akmenės rajono pienininkai.

Nors naktis be miego šaltą pavasario naktį vėjo perpučiamoje palapinėje palapinėje, nebuvo pati maloniausia, tačiau gero ūpo Molėtų ūkininkai neprarado, savo budėjimą praskaidrinę juokais ir anekdotais.

Algimantas Grigelevičius prisipažino vienu metu net susiruošęs prigulti į karstelį, simbolizuojantį pienininkystės Lietuvoje pabaigą. „Koks skirtumas, dabar ar vėliau, juk nežinome, kiek tempsime dėl tokios politikos“, – juokavo molėtiškis. Beje, nors aikštelėje už automobilių stovėjimą reikia mokėti, piketuotojai jau spėjo patirti, kad mokėti baudas yra pigau, nei už parą kišti eurus bankomatui.

Moka tik grašius

Ūkininkai linkę pasidalinti ne vien juokais, bet ir karčia tiesa. Mišraus ūkio savininkė Sigita Jasilionienė augina 70 melžiamų karvių. „Keliuosi šeštą, apeinu ūkį. Mano darbo diena kaip ir kiekvieno ūkininko tokia neapibrėžta, net nežinau, kada ji baigsis, – pasakojo ežerų krašto atstovė. – Laiko neskaičiuoju, kartais tenka ir naktimis keltis“.

370 ha ir 35 pieninių galvijų ūkio savininkas Gintas Butkevičius ant kojų jau penktą valandą. „Laukai, gyvuliai, jei prasidėjo sėja, tai ir per naktį „ari“, juk kol nepadarysi darbo, tol neisi ilsėtis. Toks jau gyvenimas kaime. Dabar iš mūsų pajuoką daro – supirkėjai iš „Žaliosios bangos“ už litrą pieno moka 12,5 centų. Kur tai matyta? Pieno riebumas būna apie keturis su puse procento, o kai pieno tyrimus atlieka perdirbėjai, jis jau siekia siekia vos tris“.

P. Lileikio nuotr.

Ar pavyks pasiekti užsibrėžtų tikslų? G.Butkevičius kraipė galvą.

„Štai vakar buvo atėjęs Ramūno Karbauskio partijos atstovas. Toks jaunas, vos per trisdešimt metų persiritęs, siūlė jį rinkti – esą pakeisiąs kažką. Ką gi jis pakeis? Taigi atsisės į seimūno kėdę ir valgys iš to paties lovio. Pirmiausia reikia su „sofos“ ūkininkais susitvarkyti, tuomet mums kainas už pieną gali pakelti. Pagaliau tegul parduotuvėse tos kainos už pieno produktus sumažėja. Jei prekybos centruose kainos už litrą pieno sumažėtų iki 20 centų, tai ir mes nepyktume, gal iš tiesų ta krizė visus prirėmė. Tačiau kai plėšia 80, o mums tik po 12 centų numeta, o kai kuriems ir 8, tai kas čia darosi?“ – stebėjosi G.Butkevičius..

Gelbėja tik išmokos

Pirmosiomis piketo dienomis ūkininkais buvo domimasi labiau – išgerti kavos į kabinetą piketuotojus kvietęs ir žemės ūkio viceministras Saulius Cironka.

Protestuotojus prieš porą savaičių aplankė ir premjeras Algirdas Butkevičius. Jis kreipėsi į ūkininkus, prašydamas nutraukti protesto akciją ir nešalti per naktis. Taip pat jis prižadėjo į Vyriausybę sukviesti žemdirbių savivaldos atstovus, perdirbėjus ir ŽŪM vadovus, kad būtų rasta išeitis dėl dabartinės situacijos pieno sektoriuje.

Dabar į piketuotojus nedaug kas kreipia dėmesį. Bent tokią nuomonę susidarė patys ūkininkai. Matyt iki tol, kol teks blokuoti kelius traktoriais.

„Gal uždarys į belangę, bet pasėdėsime ir laimėsime, vienybės prarasti negalime,“ – žadėjo molėtiškiai. Kol kas kiekvienas iš jų dar turi gelbėjimosi ratą – ūkiai mišrūs, todėl dar kvėpuoja, o pieninkystei – deda kryžių. „Tik iš išmokų išgyvename, o anksčiau jas investuodavome į techniką, ūkio gerinimą. Dabar viską pravalgome“, – pripažino Sigitas Bratkauskas iš Balininkų seniūnijos.

Nei pakartas, nei paleistas

Petro Žičkos ūkyje – 32 melžiamos karvės, ūkyje vyras darbuojasi su žmona. „Ir melžiame, ir pašarus gaminame, truputį pasėjame ir taip praktiškai dviese su žmona išgyvename, – aiškino P.Žička. – Už litrą pieno gaunu 13,5 centų. Dar kažkaip bandome išlikti, dirbame be atlyginimo, kad tik ištvertume. Labai sunkus laikas mūsų ūkiui. Išlaidos tenka ir pašarų gamybai, ir kurui, ir žemės ūkio technikos detalėms. Išparduoti labai gaila, nes savo gi banda užauginta, tiesiog gaila savo įdirbio“.

Ūkininkas jaučiasi nei pakartas, nei paleistas, nes turi įsipareigojimų bankams, Nacionalinei mokėjimo agentūrai. „Kaip paprastai nesustabdysi atominės elektrinės reaktoriaus, taip ir ūkio neuždarysi. Liks didelis šleifas. Pagaliau gal kas ir gali drastiškai gyvulius sunaikinti, jei ranka nesudrebės, tačiau yra ir žemės, kurios negali lengva ranka palikti dirvonuoti, ją reikia ir dirbti“.

P. Lileikio nuotr.

Išsigelbėjimo planai

Dauguma kitų ūkininkų taip pat turi kreditų, kurie kryžiumi gula ant jų pečių. „Dar ketverius penkerius metus esu surištomis rankomis, – pripažino S.Jasilionienė. – Kadangi bankas nelaukia, su juo atsiskaitome pirmiausia. Mano ūkyje dirba samdomi darbuotojai, kuriems privalu atlyginimus mokėti. Juk esame ne vien už save atsakingi, jų šeimoms taip pat reikia išgyventi. Balninkuose esame bene vieninteliai darbdaviai, kelias darbo vietas pasiūlo tik parduotuvė. Jau ir taip kaimuose miesteliai tuštauja, o kas bus, jei dar paskutinį ūkininką numelš. Bet matyt mūsų valstybės siekis toks ir yra – kad žmonės kuo daugiau gyventų iš pašalpų“.

Audrius Šarckus iš Inturkės seniūnijos neslepia aktyviai ieškantis išsigelbėjimo plano. Ji pamažu nuo pieninių galvijų pereina prie telyčių auginimo. „Kadangi už pieną nieko praktiškai nemoka, o darbo daug, orientuojuosi į mėsinius galvijus, tuomet ir laisvesnis galėsiu būti. Melžiamų turiu kelias dešimtis karvučių, tačiau tik 10 jų pieną nešu į pieninę“.

Jam antrino ir Vidas Kairys iš Joniškio seniūnijos. „Po truputį pereinu prie mėsinių galvijų auginimo. Kol kas dar turiu 16 melžiamų karvių. Anksčiau prieauglį parduodavome, dabar visą laikome, sėkliname visas karves, ruošiame kaip mėsines“, – pasakojo jis.

Ūkininkai mena geruosius 2011-uosius, kai už litrą mokėjo visą litą, o pieno ūkiai buvo skatinami plėstis. Dabar jie norėtų 30 centų už litrą pieno, nors prieš protesto akciją buvo kalbama apie 25,5 eurocentus.