Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pienininkams į nugarą alsuoja lenkai

Pieno perdirbėjai žemdirbiams siunčia žinią, kad reikia didinti gamybą, nes produktų paklausa eksporto rinkose auga, tačiau daugiau mokėti už žaliavą nežada. Nuo kovo 1-osios jie jau paskelbė ganiavos pradžią – įspėjo ūkininkus, kad mažins kainas (paprastai kainos sumažėdavo, kai gyvuliai būdavo išgenami į ganyklas). Vartotojams tikėtis, kad produktai pigs, neverta, jie jau įprato prie pieno produktų lentynų rikiuotis, kai būna vykdomos akcijos, nes pieno gaminiai daug kam darosi neįkandami.

Vėl muša kainas

Prieš dvi savaites stambius pieno perdirbėjus vienijanti asociacija „Pieno centras“ pranešė, kad dėl išaugusios paklausos eksporto rinkose šiemet perdirbimo įmonės planuoja padidinti sviesto ir šviežių sūrių gamybą bei pardavimą. Vadinasi, ketina supirkti daugiau pieno žaliavos. Pernai jos perdirbo 1 649 tūkst. tonų pieno – 1,3 proc. mažiau nei 2015 m.

Kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktoriui Vytautui Lekešiui perdirbėjų planai optimizmo neįkvėpė: „Jie tikisi didesnės gamybos, bet žaliavos kainos jau rieda žemyn. Kovo 1 dieną pieno gamintojams skambino vadybininkas ir pranešė, kad įmonė už pieno kilogramą mažina kainą nuo 24–25 iki 21 cento. Ganiava dar neprasidėjo, karvės šeriamos žiemos pašarais, bet kainos mušamos. Dar suprasčiau, jeigu būtų sumažinama vienu centu, o dabar 3–4. Ko tada vertas vadinamasis Pieno įstatymas, jeigu dėl kainos mažėjimo įspėjama tą pačią dieną?“

Tokia pieno perdirbėjų elgsena kooperatyvo vadovo nestebina. „Nuo neatmenamų laikų  perdirbėjai niurzgia, kad jie per daug moka žemdirbiams. Gal, sakau, kokią savaitę už dyką galėtume tiekti pieną, kad jie pataisytų savo finansinę padėtį ir išsimokėtų padorius dividendus“, – apibūdindamas ilgamečius santykius su perdirbėjais ironiją pasitelkė V.Lekešys.

Reikia daugiau žaliavos

„Pieno centro“ direktorius Egidijus Simonis žaliavos kainų mažėjimą grindė pokyčiais pasaulio rinkose. „Kai pieno produktų paklausa mažėja, krinta žaliavos kainos. Be to, pavasarį padidėjus jos kiekiui, ypač Rytų Europoje, pieno produktų kainos gali dar mažėti, taigi reikės piginti ir žaliavą. Beje, Lietuvoje sezoniškumas didžiausias“, – kalbėjo pieno perdirbimo įmonių asociacijos vadovas.

E.Simonis sakė, kad stambūs ūkiai, kurie parduoda apie 50 proc. visos žaliavos, neturėtų skųstis – sausį už pieno kilogramą perdirbėjai jiems mokėjo didesnę nei vidutinę ES (33 centai) kainą – 37 centus. Mažiems ūkiams, žinoma, mokama mažiau.

„Jei kainos svyruos keliais procentais, didelės įtakos nepajusime. Bijome, kad kainos stipriau nekristų eksporto rinkose. Vis dėlto pieno produktų paklausos ir eksporto augimo tendencija išlieka, ji dabar šiek tiek sulėtėjo, bet žaliavos tikrai reikės daugiau. Tad sakome, kad dabar palankus laikas didinti pieno gamybą“, – pabrėžė „Pieno centro“ vadovas.

„Pieno centro“ direktorius Egidijus Simonis

Gamyba toliau mažėja

Pieno perdirbėjams iš tikrųjų yra dėl ko susirūpinti. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, pernai melžiamų karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 300 618 iki 285 392, o pieno kiekis smuko nuo 1 475,3 iki 1 409,5 tūkst. tonų – 66 tūkst. tonų.

Pieno gamyba ir toliau traukiasi. Per 2017-ųjų sausį buvo supirkta 102,01 tūkst. tonų pieno – 2,6 proc. mažiau negu pernai tuo pačiu metu, nors kainos buvo palankios. Vidutinė natūralaus pieno tonos supirkimo kaina šių metų sausį buvo 34,4 proc. didesnė nei pernai ir sudarė 303,2 euro.

„Logiška atomazga. Kiek galima dirbti už dyką ir remti perdirbimo įmones? Daug kas pasitraukė iš gamybos, jos greitai neatkursi“, – sakė V.Lekešys ir pridūrė, kad tam ir galimybių mažai, nes perdirbėjai per kelerius metus iš žemdirbių išspaudė ką galėjo. Tai jis pagrindė skaičiais: 2014-aisiais vidutinė pieno tonos kaina buvo 232,5 euro, 2015 m. – 177,6 euro, o 2016 m. – tik 173,6 euro.

Anot kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktoriaus, įspūdingai atrodo bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininko Daliaus Trumpos diskusijoje su bankininkais pateiktas faktas, kad žemdirbiai šiuo metu už litrą superkamo pieno gauna net 78 proc. daugiau nei pernai birželį.

„Jeigu būtų dykai ėmę, supirkimo kainos būtų augusios dar įspūdingiau – net 100 proc. Kaip sakoma, apsiauk batus, būsi aukštesnis, bet ūgis dėl to nepasikeis“, – perdirbėjų pateiktus duomenis taršė V.Lekešys.

Pigumas nešė pelną

Gal žemdirbiai per daug įtarinėja perdirbėjus? Juk perdirbimo įmonės patyrė eksporto sunkumų ir galbūt negalėjo daugiau mokėti už žaliavą. Pieno gamintojai turi argumentų, kad perdirbėjų uždarbis nebuvo toks prastas, kaip jie nori parodyti.

„Štai Vilkyškių pieninė pranešė, kad šiemet sausį pajamos buvo net 83 proc. didesnės nei tą patį mėnesį pernai. Apyvartos padidėjimą lėmė parduotų pieno produktų kiekio ir kainų padidėjimas eksporto rinkose. Sviestas ir grietinėlė eksporto rinkose pabrango 50 proc., tiesa, liesų pieno produktų kainos kilo mažiau, bet daug kompensuoja riebieji gaminiai. Ar tai atsilieps žaliavos kainai?“ – retoriškai klausė V.Lekešys.

Pieno gamintojai skaičiuoja, kad pernai ES vidaus rinkoje sviestui pabrangus 51 proc., o sūriams – 24 proc., apie 60 proc. pieno gaminių eksportuojančios įmonės turėjo gerai uždirbti, nes sandėliuose buvo nemažai sukaupusios iš pigios žaliavos pagamintų produktų. ŽŪIKVC duomenimis, pernai perdirbėjai sviesto gamybą padidino net 22,2 proc. (iki 16,63 tūkst. tonų).

„Perdirbėjai juk nesidalija informacija, kiek už pigią žaliavą pagamintų produktų pardavė dabar, kai stipriai išaugo kainos. Jie mėgsta apibendrintus skaičius, daug ką apvelka komercine paslaptimi, o derėdamiesi su gamintojais meta argumentą, kad neturi kur dėti produkcijos“,– kalbėjo pašnekovas.

Eksportas augo kartais

Perdirbėjai teigė, kad padėtis pieno rinkoje pastebimai pasikeitė antrąjį 2016-ąjį pusmetį, kai gerokai išaugo ES produktų paklausa pagrindinėse eksporto rinkose ir pradėjo sparčiai kilti visų pagrindinių pieno produktų kainos.

Europos Komisijos duomenimis, pernai sausio–lapkričio mėnesiais ES valstybės į trečiąsias šalis eksportavo 1 006,70 tūkst. tonų nekoncentruoto pieno ir grietinėlės – 28,0 proc. daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Lietuva šių gaminių eksportavo 3 kartus daugiau – 1,50 tūkst. tonų.

Sviesto ES valstybės minėtu laikotarpiu eksportavo154,23 tūkst. tonų – 26,0 proc. daugiau. Daugiausia jo buvo eksportuota į Saudo Arabiją (18,24 tūkst. tonų) ir JAV (17,80 tūkst. tonų). Lietuva į trečiąsias šalis eksportavo 8,46 tūkst. tonų sviesto – 2,2 karto daugiau nei 2015 m.

Padidėjo ir ES šalyse pagamintų sūrių eksportas į trečiąsias šalis. Minėtu laikotarpiu buvo eksportuota 737,17 tūkst. tonų sūrių – 13,0 proc. daugiau nei 2015 m. Pagrindinės eksporto šalys buvo JAV (131,94 tūkst. tonų), Japonija (71,80 tūkst. tonų) ir Šveicarija (51,94 tūkst. tonų). Lietuva eksportavo 13,24 tūkst. tonų sūrių, iš jų 4,93 tūkst. tonų į JAV ir 2,05 tūkst. tonų į Pietų Korėją.

Taigi, eksportas ant sparnų turėjo kelti pieno perdirbėjų pajamas. Pieno gamintojai juokauja, kad perdirbimo įmonės kaupia lašinius kovai dėl žaliavos vietos rinkoje. Kooperatyvas „Pienas LT“ paskelbė, kad pradėjo bandyti visus gamybos pajėgumus, siekiančius iki 650 tonų per parą.

Anot pieno gamintojų, jau dabar per parą perdirbėjai įsiveža apie trečdalį – 1200–1500 tonų – žaliavos iš Latvijos ir Estijos. Perdirbėjai teigia, kad pernai įsivežė per 20 proc. žaliavos. E.Simonis tikino, kad perdirbimo įmonės iš stambių šalių kaimynių ūkių atsiveža 10–15 proc. pigesnio kokybiško pieno.

Sūriai italams

D.Trumpa diskusijose su bankininkais prasitarė apie sėkmingą sūrių eksportą į Italiją. Jis teigė, kad tikėtina, jog vienoje iš trijų šios šalies kavinių galima rasti rokiškėnų sūrio. Italai lietuvišką sūrį ragauja jau daugiau kaip dešimtmetį. Bendrovės vadovas „Valstiečių laikraščiui“ patvirtino, kad į Italiją bendrovė eksportuoja apie pusė pagamintų sūrių.

„Šioje rinkoje laikomės gana ilgai, ji būna ir pelninga, ir nuostolinga. Tai priklauso nuo situacijos pasaulinėje rinkoje. Kai būna sunkiau, nebėgame iš jos, bet laukiame geresnių laikų“, – sakė pašnekovas.

D.Trumpa, kalbėdamas apie pakilimą eksporto rinkose, teigė, kad džiūgavimai dėl pelningų eksporto rinkų būtų ne visai adekvatūs. „Nereikėtų taip manyti, nes ilgą laiką šios rinkos buvo nuostolingos. Atsigauti jos pradėjo praėjusių metų antroje pusėje. Be to, ne visų produktų kainos pakilo. Pavyzdžiui, palyginti su žemiausiomis kainomis vasarą, lieso pieno miltelių kaina pakilo tik 35 proc. Dabar tas atsigavimas šiek tiek sustojo ar net krito. Tikimės, kad tokios duobės kaip pernai nebebus“, – samprotavo pašnekovas ir pridūrė, kad vis dėlto dar anksti kalbėti, kokie šiemet vėjai pūs pieno rinkose.

Žaliavinio pieno perteklius buvo suvaldytas intervenciniu pirkimu ir parama, skirta už pieno gamybos mažinimą. Anot D.Trumpos, nežinia, kaip rinka į tai sureaguos.

Pabranginus neįperka

Į akis krinta aukštumas pasiekusios sviesto kainos. Kaip nurodoma „Pieno centro“ pranešime spaudai, per 2016 m. ES vidaus rinkoje sviesto kaina padidėjo net 51 proc., o Lietuvoje – tik 12 proc. „Mes orientuojamės į eksporto rinkas, o viduje kainos lieka stabilesnės. Nors Lietuvoje pardavinėjome nuostolingai, atsigavome iš eksporto“, – sakė E.Simonis.

Anot rinkos ekspertų, Lietuvoje dar labiau pabranginus sviestą, jo neįpirks ne tik daugiau pajamų turintys tautiečiai, bet ir ne vienos kitos ES šalies vartotojai. Apskritai lietuviškos pieno produktų kainos neatsilieka nuo, pavyzdžiui, vokiškų ir net jas lenkia, nors per pieno krizę pieno žaliavos kainos buvo mažiausios ES. Todėl nenuostabu, kad pirkėjai lūkuriuoja akcinių kainų ir šluoja lentynas. Panaši padėtis susiklosčiusi ir Latvijoje, kur, kaip rodo prekybos tinklų atstovų apklausos rezultatai, sumažėjo pabrangusių pieno produktų paklausa.

Lietuviškų pieno produktų kainoms dar labiau įsibėgėti neleidžia pastaraisiais metais į šalį plūstantys importiniai pieno gaminiai. Vietos perdirbėjai ignoruoja arba dangsto faktą, kad lietuviškų pieno produktų lentynose mažėja, o atvežtinių daugėja.

„Tik laiko klausimas, kada lenkų pieno gaminiai užkariaus mūsų rinką. Kaimynai dabar atlieka žvalgybinį darbą, šaltiniai rodo, kad jie jau užima 8–10 proc. rinkos. Jie paims mūsų žaliavą, kurios ne tiek daug ir turime, ją perdirbs ir produktų“, – savo nuomonę išsakė V.Lekešys.

Išgyveno ūkininkų sąskaita

Gapsys1

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Po pustrečių metų trukusios pieno krizės, kurios metu perdirbėjai gręžė žemdirbius, daug gamintojų pasitraukė iš rinkos. Tad tikėtis augimo nevertėtų. Perdirbimo sektorius turėtų rūpintis žaliavos baze, o jis tą rūpestį numeta valstybei ir mažomis kainomis smaugia gamintojus. Tai žalingas požiūris.

Atsigavus eksporto rinkoms, perdirbėjai ėmė kelti žaliavos kainas. Jos nuo žemiausios pakilo per 70 proc., o ES šalyse – tik 25–27 proc. Tokios kainų žirklės dar kartą patvirtina, kad mūsų perdirbėjai nepagrįstai labai mažai mokėjo žemdirbiams ir jų sąskaita išgyveno krizę. Kaip rodo skelbiami duomenys, pernykščiai metai jiems buvo pelningi.

Tiesa, pieno krizė dar nepasibaigė, eksporto rinkose ne visų produktų kainos pasiekė prieš krizę buvusį lygį. Lieso pieno miltelių ir kitų produktų sandėliuose dar nemažai. Kaip manoma, kainos susibalansuos 2018 m. Atsižvelgiant į 2009-ųjų pieno krizę, dabartinis lipimas iš duobės gali būti panašus. Tada 3–4 mėnesius kilo žaliavos kainos, vėliau jos ėmė mažėti ir maždaug pusmetį nekilo. O rudeniop vėl šoktelėjo.

 

 

 

 

Rekomenduojami video