Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Petronių sūrininkės verkšlenti nemoka

Prieš daugiau kaip du dešimtmečius Petronių kaimo (Ukmergės r.) moterys pradėjo kartu spausti sūrius. Ir iki šiol jos kartu, nors sūrininkių nesieja jokia organizacija – kurti kooperatyvo jos nepanoro.

Neturėjo kitos išeities

Pirmoji į tuomet naują sritį žengė Emilija Zvicevičienė. Vėliau prisijungė ir kitos petroniškės. „Jei kas nors tuo metu man būtų pasakęs, kad aš dirbsiu šį darbą ir dar su vaikais, būčiau atkirtusi, kad tai – iš fantastikos srities“, – šypsodamasi pasakojo E.Zvicevičienė.

1993 m., kai pieno supirkimo kainos nukrito ir ėmė menkti uždarbis, E.Zvicevičienė nusprendė užsiimti pieno perdirbimu. Angelė Maskoliūnienė ir Alvyda Talalienė taip pat svarstė, ko griebtis, kad su šeima galėtų išgyventi sunkmetį ir uždirbti pragyvenimui. Bėgant laikui jos ryžosi ne tik melžti karves, bet ir gaminti pieno produktus.

„Mano mama darydavo varškę, grietinę, spausdavo sūrius, sukdavo sviestą. Patirties turėjau, todėl ir pati ėmiausi šios veiklos. Produkciją pradėjau pardavinėti Ukmergės turgavietėje. Pamačiusios pavyzdį, šia veikla panoro užsiimti ir kitos moterys iš Petronių kaimo“, – apie pirmuosius žingsnius pasakojo E.Zvicevičienė. Pieną perdirbti ėmėsi ir Audronė bei Gražina Kazlauskienės, Angelė Astikienė, Asta Račkauskienė. Pasak pašnekovių, pradžioje joms sunkiai sekėsi, visos jos laikė vos po kelias karves.

„Mes neverkšlenome, kad pieno supirkimo kainos žemos, bet dirbome – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, be jokių poilsio ir švenčių dienų“, – pasakojo Lietuvos kulinarinio paveldo sertifikatus savo gaminamai produkcijai gavusios  moterys, mūsų šalyje žinomos kaip Petronių sūrininkės.

Ėjo tikslo link

Kol moterys įgyvendino visus pieno gamybai keliamus reikalavimus, jos visą laiką viena kitą palaikė, kartu kovojo už savo teises. Petronių sūrininkėms ne kartą teko minti Seimo, Žemės ūkio ministerijos, Vyriausybės slenksčius sprendžiant įvairius rūpimus klausimus. Pašnekovės mena sudėtingus santykius su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kitų institucijų darbuotojais. Tačiau jos ryžtingai siekė savo tikslo.

„Dabar mes visos susirenkame kiekvieną pirmadienį, pasitariame, pasidalijame patirtimi, suplanuojame darbus. Esame tarsi kooperatyvo – tik neformalaus – narės. Pasiūlymų steigti kooperatyvą turėjome ne vieną ir ne du. Mus kalbino ir ministerijos atstovai, sakė, kad paramą gausime, – pasakojo A.Kazlauskienė.  – Tačiau mes nenorime registruoti kooperatyvo, nes reikia begalę popierių pildyti. O popierinio darbo nė viena nenorime dirbti. Jei samdytume darbuotojus, būtų papildomų išlaidų. O kam to reikia? Mes ir be popierių esame kartu.“

Ūkininkės sūrius laiko sūrmaišiuose, prieš pardavimą juos įvynioja į plėvelę. Autorės nuotr.

Sūrininkės savo lėšomis įsirengė cechelius, tik E.Zvicevičienė pastatą pasistatė pasinaudojusi ES paramos lėšomis. „Pirmuosius projektus ūkininkams buvo labai paprasta parengti. Atsimenu, aš jį parašiau nuvažiavusi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą. Ten reikėjo užpildyti tris lapus“, – senus laikus prisiminė  E.Zvicevičienė.

Moteris sakė dalyvavusi keliuose projektuose. Pasinaudodama gauta parama įsirengė cechą, šiek tiek paremontavo tvartą, išsikasė šulinį. O dabartiniai projektai, pasak ūkininkės, – pasityčiojimas iš žemdirbių: reikia labai daug popierių užpildyti ir už projektą pakloti nemenką sumą pinigų. Jai pritarė ir A.Kazlauskienė. Anot jos, projektų rašymas – tik pinigų mėtymas vėjais, nes neaišku, paramą gausi ar ne. „Kai paskaičiuojame, tai kartais ir pačios viską pasidarome pigiau ir be jokios paramos“, – pridūrė pašnekovės.

Naujos rinkos

Petronių sūrininkių karvių bandos nuo darbo pradžios išaugo. Daugiausia karvių laiko A.Kazlauskienė – net penkiolika. Todėl ir jų gaminamų produktų – sviesto, grietinės, varškės ir sūrių – kiekiai išaugo. Tik kelios moterys turguje parduoda pieną ir jogurtą. „Ukmergės turgavietėje mums visoms pasidarė ankšta. Todėl visai natūraliai, to neplanuodamos, kelios mūsų moterys rado naują rinką“,  – sakė E.Zvicevičienė.

Dabar A.Maskoliūnienė savo produktais lepina Kėdainių, o G.Kazlauskienė – Vilniaus miesto gyventojus.  Ūkininkės pasakojo, kad per dieną iš vienos karvės vidutiniškai primelžia apie 20 l pieno, iš šio kiekio jos pagamina 3 kg sūrio. Ūkininkės parduoda ne tik produkciją.

„Kiekvieną savaitę parduodu 60 l pieno. Vieno litro kaina – 0,60 euro. Pieno kiekvieną dieną į turgų nevežu, nes neliktų laiko sūriams gaminti. Už sūrius uždirbu daugiau. Be to, norint kiekvieną dieną išvežti 8 ar 15 karvių pieną, reikėtų pienvežio“, – teigė didesnį verslą kurti planuojanti A.Maskoliūnienė. Pasak E.Zvicevičienės, perdirbant pieną, iš produkcijos uždirbama dvigubai daugiau pinigų. Pašnekovės tikino, kad lengviausia pieną išvežti ir parduoti, tačiau pirkėjai mieliau perka pieno produktus.

Dalijasi sūriais

Ūkininkės gyrėsi gaminančios net 24 rūšių sūrį: keptą, džiovintą, rūkytą, su razinomis, česnakais, peletrūnais, kmynais ir kt. Sūriai laikomi sūrmaišiuose, tik prieš pardavimą įvyniojami į plėvelę. „Didelį sūrių asortimentą pateikiame mugių metu. Pastebėjome, kad kuo daugiau ir įvairesnių rūšių sūrių turime, tuo lengviau juos parduodame. Kai lieka vos kelios rūšys, prekyba sustoja“, – pardavimo paslaptimis dalijosi A.Talalienė. Sūrininkės prieš mugę norėdamos praplėsti asortimentą pasidalija viena kitos sūriais, o vėliau – uždarbiu. Moterys teigė, kad prieš muges ir šventes joms būna pats didžiausias darbymetis. Petronių sūrininkėms patinka dalyvauti mugėse, tačiau pastaraisiais metais smarkiai išaugo dalyvių mokestis. Pavyzdžiui, norint 3 dienas prekiauti Jūros šventėje, tenka pakloti 260 eurų (vieta su elektra, 2 m x 2 m), už dalyvavimą Panevėžio mugėse – 200 eurų (vieta su elektra), aukštos kainos už vietą sostinės dienos mugėse bei kt.

Moterys norėtų, kad tautinio paveldo produktų gamintojams būtų suteikiamos palankios prekybai vietos, jog į tai atsižvelgtų rajonų merai. Jos išdėstė šį savo pageidavimą ir žemės ūkio ministrei. Į šį prašymą atsiliepiama rengiant Vilniuje Kaziuko mugę, Molėtuose.

„Manome, kad tautinio paveldo produktai mugėje – didelis privalumas. Juk tai – ne eilinis gaminys. Tačiau dauguma mugių organizatorių dėmesį skiria ne autentiškumui, jiems svarbiausia – pinigai už vietą“, – kalbėjo moterys. Petroniškės  savo gaminius išveža ir į užsienį. Paklaustos apie produktų kainas, ūkininkės atsakė, kad jos yra vidutinės, tokios pat, kokios buvo prieš euro įvedimą. Ateityje gaminamų pieno produktų kainų jos neketina kelti. Garsiosios Petronių sūrininkės apgailestavo, kad jų verslo kol kas neplanuoja perimti vaikai. Tik E.Zvicevičienei talkina sūnus Andrius su žmona Edita.

Įžvelgia daugiau rizikos

Egidijus Vaišvilas, „Executive advisors“ verslo pokyčių valdymo konsultantas

Bendras darbas verslo pradžioje – operatyvi ir lanksti forma. Ši forma yra patogi bendravimui, patirties pasidalijimui. Ji suteikia daugiau galimybių ir derybinių galių su pirkėjais. Ir, be abejo, būna mažesnės administracinės išlaidos, negu kuriant įmonę. Tačiau ilgainiui šią darbo formą reikėtų įteisinti, nes yra nemažai rizikų: dėl atsakomybių pasidalijimo, iškilusių problemų sprendimo ir kt. Visi juridiniai dalykai būtini neigiamiems atvejams spręsti.

Faktai

Ūkininkės per dieną iš vienos karvės vidutiniškai primelžia apie 20 l pieno. Vieno litro kaina – 0,60 euro.

Iš 10 l pieno pagaminama apie 1,5 kg sūrio.

Perdirbant pieną, iš produkcijos uždirbama dvigubai daugiau, nei realizavus žaliavą.

Ūkininkės gamina 24 rūšių sūrius, kuriems suteiktas Lietuvos kulinarinio paveldo sertifikatas.

Rekomenduojami video