Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pernelyg puoselėjamos sodybos neišvengia kičo

Kičas mūsų gyvenime jau tapo kasdienybe. Dauguma kraštovaizdžio specialistų bei architektų tvirtina, kad Lietuvoje vis dažniau prasilenkiama su skoniu puoselėjant sodybas. Pernelyg didelis noras išsiskirti puošiant jas neįprastais mūsų klimatui ir tradicijoms augalais ar meną imituojančiais mažosios architektūros statiniais kiša koją natūraliai sodybų stilistikai.

Nereiklūs augalai

Kraštovaizdžio specialistė agronomė dr. Regina Sereikienė pripažįsta – pakeliavę po pasaulį lietuviai parsiveža įvairių aplinkos puoselėjimo idėjų, kurios ne visada tinka Lietuvai. „Anksčiau lietuviai tikrai nevargo su vienmečiais augalais, sodindavo daugiametes gėles, sodybos buvo tvarkingos, bet ne iščiustytos kaip dabar, – sakė agronomė. – Alpinariumai, nupjautos vejos, gausus vienmečių gėlių, išsodintų į batus, ratus, vežimus ar vazonėlius, margumynas gal ir suteikia akiai malonumą, tačiau ar jie turi tą naudą ir simbolinę reikšmę, kurią augalui suteikdavo mūsų močiutės?“

Pasak kraštovaiždžio specialistės, gėlynai buvo kuriami iš nereiklių augalų, daugiamečių arba savaime pasisėjančių, parenkamų pagal dirvožemį, apšviestumą, drėgmės režimą. Svarbiausia jų savybė –  nereiklūs, jų priežiūrai nereikia daug laiko, be to, daug artimesni pasaulinėms natūralistinio sodo dizaino tendencijoms. Rudbekijos, bijūnai, gludai, geltonos viendienės, tradicinės rūtos suteiktų nuostabų potėpį bet kuriai aplinkai, kartu neįpareigodamos aukoti laiko priežiūrai. „Gal vertėtų vietoje tujų gyvavorės pasirinkti lanksvas, sedulas, hortenzijas, nepamirštant simbolinę prasmę lietuviams turinčių putinų, šermukšnių, diemedžių, alyvų, – retoriškai klausė agronomė.– Nereikia toli ieškoti – mūsų protėviai mums paliko daug laiko nereikalaujančių sprendimų. Argi verta lepiomis petunijomis ar surfinijomis, pasodintomis vazonuose, apkabinėti sodybą? Pagaliau gal paprasčiau vietoje rožių pasirinkti erškėtrožes.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Ir vis dėlto kiekvienas kieme gali elgtis kaip tinkamas – bonsai, alpinariumai, mažosios architektūros elementai sveikintini, jei jie priimtini žmogui. Tačiau R.Sereikienė neslepia, jog atėjus kraštovaizdžio architektūros bangai į Lietuvą, ginčų tarp specialistų kyla vis daugiau. „Žinoma, įrengiant aplinką vertėtų kreiptis į patyrusį žmogų, kad padėtų sukurti sodybos viziją ir dermę. O dabar kai pamatai vienoje erdvėje keletą skirtingų pastatų, lipdytų, prilipdytų, plastikinį vandens baseinėlį su alpinariumu, angeliukų, žvėrelių, paukštelių ar varlių skulptūrėles, supranti, kad tokioje aplinkoje vyraus chaosas, o apie visumą nėra ką kalbėti.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Kur glūdi grožis?

Graži sodyba yra ir menas, ir mokslas, o autentiška sodyba reikalaja autentiškos aplinkos. Kaip bebūtų, Lietuvos architektai taip pat nėra vieningi šiuo klausimu – kai kurie mano, kad dabartiniai laikai reikalauja savo korekcijų, kiti siūlo nūdienos architektūrą jungti su tradicija. Architektas Romualdas Bartaševičius pripažino pats nerandantis vieningo atsakymo, kaip suderinti modernumą ir tradicijas. „Žinoma, visuomet patariu įsirengiant sodybą kreiptis į specialistus, nes nusipirkę ją gražioje vietoje, šeimininkai imasi darbų iš peties, nepagalvoję, kad grožio paslaptis glūdi būtent tradicinėje, etnografinėje, stilistikoje“, – sakė jis.

Architektui apmaudu, kad nauji senųjų sodybų šeimininkai nesupranta jų sakrališkumo ir imasi keisti viską, siekdami pritaikyti komfortui ir patogumui. Keičiami stogai į šiuolaikinius – pouliariausia čerpių imitacija (kuo ryškesnė – tuo geriau), kertami medžiai, griaunami nereikalingi statiniai. „O tradiciškumą bando kurti iš klojimų ir pakampių surinktais senais ratais, vežėčiomis, akėčiomis, grėbliais, senais loviais, viską kraudami sodybos teritorijoje, įsivaizduodami, kad taip puošia kiemą, – ironizavo architektas. – Nusprendę, kad grožio trūksta, turguje nusiperka išdrožtą gandrą, gulbę ar antį ir pastato prie įėjimo, ant namo prikala ratų, pasagų...“

Čia iš tiesų kyla klausimas – argi vežimo ratas gali būti kičas? Tačiau architektas pripažino, kad kiču šį buitinį daiktą pavertėme patys. Joks anų laikų lietuvis vežimo ratų ant sienų nekabino ir juose gėlių neaugino.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dar graudesnis vaizdas, jo teigimu, – šimtamečių rąstų apkalimas medį imituojančiomis plastikinėmis dailylentėmis, ryškus, akį rėžiantis stogas, o kieme – vežėčių, akėčių, grėblių, lovių, puodų, padargų, gandrų, ratų, alpinariumų, tujų, brangių olandiškų augalų, dirbtinai suverstų akmenų krūva. Saulės baterijomis mintantys šviestuvai, kurie apšviečia ne augalus, skulptūras ar takus, o tik patys save, irgi grožio nesukuria. „Tai yra pseudosenovė, tikrų tikriausias kičas, – patikino architektas. – Beje, jei pastatų architektūra dar derinama su profesionalais, aplinkos sutvarkymas dažnai tampa visiška beskonybe. Suprantu, kad ne iš blogos valios, tiesiog žmogus taip suvokia.“

Pozityvioji pusė

Tačiau R.Bartaševišius nenusiteikęs kalbėti vien apie negatyviąją kičo pusę, juk, pasak jo,  svarbiausia – mūsų pačių santykis su tuo reiškiniu. „Jei daiktas pateikiamas su ironija, egzistuoja ironiškas santykis su įsigytu daiktu, – teigė jis. – Saikingas jo naudojimas kur nors interjere juk suteikia žaismingumo ir kažkokio atsipalaidavimo. Viena iš kičo funkcijų – padėti atsipalaiduoti, suteikti jaukumo, saugumo. Tai nėra taip blogai. Tik pas mus kažkaip priimta, kad kičas savaime yra blogis.“

Tarkim, žmogus pasistato naują namą, kurį tvarkingai suprojektavo architektai. Jei už kampo netikėtoje vietoje šioje dermėje rasi kokį nors seną arklą, varstotą ar ratą, tai tikrai nebus baisu. Tai buities rakandai, kurie virsta kičiniais puošybos elementais, kurie griežtai tvarkai tiesiog suteikia smagumo, žaismės, ironijos.

Kičas – sąvoka, vartojama menui, kuris yra prastesnė jau egzistuojančio stiliaus kopija, apibrėžti. Šis terminas taikomas kalbant apie bet kokią meno rūšį, kuri yra tokia pretenzinga, kad net galima pavadinti blogo skonio požymiu. Sakoma, kad šis žodis atsiradęs XIX a. 7–8-ajame dešimtmečiais ir buvo vartojamas kalbant apie Miuncheno meno prekyvietėse parduodamus pigius, labai perkamus paveikslus ar eskizus. Kiču buvo apibūdinama naujai praturtėjusios Miuncheno buržuazijos beskonybė – kaip ir dauguma naujųjų turtuolių, šie galvojo, kad lengvai gali pasiekti trokštamo elito klasės statusą, nemokšiškai kopijuodami matomiausias jų kultūros, buities detales. Taigi kičas imtas apibrėžti kaip estetiškai skurdus, menkos vertės objektas, nesužadinantis estetinio jausmo. Architekto teigimu, kaip reiškinys, kičas užgimė mieste, o ne kaime, bet jis plinta į provinciją, į įvairiausias sritis.

file

Pamirštos tradicijos

Tai ką daryti turintiems sodybą? R.Sereikienė šypsodamasi patarė tiesiog jas tvarkyti paprastai, laikantis lietuviškų aplinkos kūrimo tradicijų, kurias jau esame primiršę ir kuriose būta tam tikros logikos, kurią galime panaudoti ir dabar.

Tradicinėje sodyboje gėlyno vieta buvo reprezentacinėje zonoje, padargų vieta – ūkinėje zonoje, o sulūžusių medinių padargų – krosnyje. Lietuviškoje sodyboje vyravo laisvai vingiuojančios aptakios linijos, todėl vietoje griežtų gyvatvorių geriausia formuoti laisvai sugrupuotas medžių ir krūmų kompozicijas. Tvenkiniui galioja tie patys principai – jis turi atrodyti tarsi natūraliai susiformavęs per tam tikrą laiką. Gėlynai sodinti priešais sodybą, kad matytų praeiviai. Tokiame gėlyne turi tilpti visais mėnesiais žydinčios gėlės, kad žydėjimas nenutrūktų. Mūsų močiutės mėgo nereiklias rūšis – sodino vilnotąją notrą, rūtas, karpažoles, rasakilas, gludus, rudbekijas, šalavijus, rusmenes, piliarožes, baltagalves, kiečius, žieminius astras. Pavasarį akį džiugino narcizai, tulpės, krokai, snieguolės, žydrės, scylės, eleborai, šilagėlės, raktažolės. Vietos atrasdavo šaltmėtėms, nasturtėms, šalavijams, laiškiniams česnakams. Žmonės mokėjo sugyventi su gamta, naudojo vietines medžiagas, todėl ir dabar sodyboje tiktų medinė sukalta arba iš vytelių išpinta tvora, savo rankomis sukonstruotos supynės, laipynės ar kiti elementai. „Jei norime sukurti dvasią, kuria pasižymi tikra tradicinė sodyba, aplinka turėtų būti ne tiek išpuoselėta ir sterili, kiek laisva ir gamtiška, – pasakojo kratovaizdžio specialistė. – Mūsų tradicijos ir kultūra moko neišsišokti, sugyventi su gamta, todėl kam išradinėti dviratį?..“

 

Rekomenduojami video