Rubrika

Penkiakovė Odesoje

Kai nuvykstu į svetimą miestą, mane labiausiai domina žmonės. Vietiniai. Jei tai labai turistinis miestas, vietinį bandau atskirti nuo atklydėlio. Kai atvykstu į svetimą šalį, mane irgi labiausiai domina žmonės. Tada jau aiškiau skiriu vietos gyventoją nuo svetimšalio. Mano terapija – žmonių stebėjimas. Gatvėse, aikštėse, parduotuvėse, kavinėse, metro, autobusų stotelėse, pro langus, kiemuose – ten, kur vietinių gyventojų koncentracijos galimybė didesnė nei turistų. Pirmuosius Odesos gyventojus pamačiau vėlai naktį oro uoste. Kadangi Odesoje (ir Ukrainoje) lankiausi pirmą kartą, net ir oro uoste kontrolės punkto pasų tikrintoją stebėjau atidžiai. Iš smalsumo, nes žodis „Odesa“ man visuomet skambėjo saldžiai. Vaizduotė dėliojo tik gražių žmonių portretus. Su šeima vykdama į Odesą birželio pradžioje švęsti savo gimtadienio, internete prisiskaičiau, jog atostogausime daug kuo dar vis tarybinę santvarką primenančioje šalyje, bet užtat pigiai. Atostogas Ukrainos uoste su šeima rinkomės ne dėl pastarojo kriterijaus. Be abejo, ir ne dėl pirmojo, nors tą tarybinę santvarką pamenu – joje užaugau. Jau grįžusi namo, internete pamačiau nuotrauką vietovės, prie kurios buvome apsistoję. Meniškai nutapytą sieną fotografavau ir aš pati, tik internetinėje nuotraukoje, darytoje prieš porą metų, matosi didelis rusiškas užrašas „Šlovė darbui“. Maniškėje nuotraukoje to užrašo jau nebėra. Tai ir yra mažytis atsakymas apie laisvėjančią Ukrainą. Nors Odesa vargu ar yra ta tikroji Ukraina... Uostamiesčio gyventojai odesitai – margi kaip pasaulis. Kelių, gal net keliolikos tautybių žmonės, gyvenantys prie Juodosios jūros, kuria savo gyvenimus ir miesto – uosto veidą, kvapą, garsą, jausmą. Tai didelis, labai didelis miestas – milijoninis. Negyvenome viešbutyje (toks buvo mūsų specialus pasirinkimas), tad, apsistoję vienoje iš pagrindinių Troickaja gatvių esančiuose apartamentuose, vos tik pravėrę ne tik seno namo duris, bet ir vidinio kiemelio vartus, įsiliedavome į plaukiančią minią. Į dešinę – jūra, į kairę – centras. Apartamentų šeimininkas, mus pasitikęs oro uoste, paaiškino, kad pastatai Odesoje numeruojami nuo jūros – kuo arčiau vandens, tuo mažesnis namo numeris. Tai tikrai palengvina kelionę pėsčiomis po miestą ilgomis gatvėmis – jos sudaro ištisus kvartalus.

Pastatų (daugelis jų statyti XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje) didybę, paminklų galingumą, aikščių erdvumą, parkų platumą pamatėme centrinėse gatvėse – Puškinskaja, Rešiljevskaja, Ekaterinskaja. Toliau nuo centro pamatėme skurdesnę realybę – iki skausmo mums pažįstamus daugiabučius, apleistas arba pusiau veikiančias gamyklas, galbūt ir dirbančias visu pajėgumu – tokios vietos tvarkingumu nepasižymi, tad kartais sunku suvokti, ar koks nors gamybinis gyvenimas ten vyksta. Vaikų žaidimų aikštelės, daugiabučių kiemai, viešosios erdvės, esančios ne centre, susižavėjimo nekelia. Bet ir ten uosto pulsas varinėja kraują – įprastas gyvenimas teka sava vaga. Be abejo, jis visai kitoks pagrindine miesto arterija vadinamojoje Deribasovskaja gatvėje. Odesoje viešėjome 5 dienas, šioje gatvėje, nors ji buvo visai netoli nuo mūsų gyvenamos vietos, lankėmės tik porą kartų. Abu kartus užtrukome iki poros valandų. Pirmą kartą – pamatyti, kas tai yra ta gatvė, minima visose turistinėse brošiūrose, antrą kartą – atsisveikinant su miestu. Be abejo, tokių gyvybine arterija laikomų gatvių yra visuose miestuose, ypač kurortiniuose. Barai, restoranai, kavinės, garsi muzika, pėsčiųjų srautas, šiek tiek padidintos kainos, suvenyrų prekiautojai, parduotuvės, paslaugų siūlytojai – visko daug, tačiau nieko originalaus. Kaip ir kuriame kitame lankomame pasaulio mieste. Tokių vietų, kurios panašios viena su kita visuose kraštuose, Odesoje yra ir daugiau. Jos siūlo prabangą, tik – išorinę. Būdamas Odesoje, negali aplenkti Juodosios jūros paplūdimių, tačiau gali rinktis – arba renkiesi pliažą, kuriame ilsisi vietiniai, arba išsinuomoji gultą ir visas privilegijas vadinamose VIP zonose, įkurtose ant jūros kranto. Tokių VIP zonų yra kelios, tačiau jos vienodos – aukšta aptarnavimo kultūra, pasirinkimas visko, ko reikia tavo skrandžiui, muzika, privatūs gultai, švara, tvarka, baseinai, privatus paplūdimys. Į tokius pažiūrėjome iš tolo. Ne todėl, kad jie mokami. Tiesiog įdomesni pasirodė viešieji paplūdimiai, o kadangi gyvenome netoli Langerono pliažo, mums jis labai tiko. Jau rašiau, kad stebiu žmones – paplūdimy tai daryti itin patogu. Tada, kai akiraty atsiranda įdomių personažų, pamiršti apie ne itin švarų smėlį, žmonių griūtį kartais tiesiog kitam ant galvos, nuo kojų į akis beriamą smėlį. Iš tikro tai niekis, o nepatogumus galima pašalinti tiesiog apsilankius tuose VIP paplūdimiuose. Ragavome pliažo prekeivių siūlomos žuvies – ji skalsi, riebi, šviežia. Vaikas valgė paplūdimy siūlomas virtas kukurūzų gurguoles – saldžios. Daugelis pliaže ten geria alų – ir moterys. Apie kainas – vėliau. Jos negali būti nusakytos vienu sakiniu. Net ir tokiame garsiame (be Langerono) Arkadijos paplūdimyje, į kurį veda tokio pat pavadinimo alėja. Tik abu jie – alėja ir paplūdimys – tai jau europietiškai nusaldinti standartai. Mums labiau rūpėjo ukrainietiški.

Vienas tokių „standartų“ – Odesos kino studija. Laukiau jos lankymo kaip šventinio deserto. Man, augusiai tada, kai vasaros atostogų metu būtinai rodydavo „Kapitono Granto beieškant“, tas Odesos kino studijos ženklas – burinis laivas – iki šiol atrodo stebuklingas. Atvykome į buvusią kino studiją anksčiau, nei prasideda oficialus joje įkurto kino muziejaus lankymas – užtat didžiulio pastato viduje aptikome jaukią kavinukę „Kinas“. Ekskursija kino muziejuje galima tik su gido palyda, ji prasideda 15 valandą, trunka maždaug porą valandų. Solidi kasininkė, kai paklausiau, ar negalima muziejaus apžiūrėti šiaip, be gido, paaiškino, kad jokiu būdu, nes netgi gidui vedant ekskursiją yra pasitaikę atvejų, kai dingo eksponatai. Paimti ten kokį nors eksponatą tikrai rūpi. Ne iš blogos valios. Ranka nevalingai kyla jų glostyti. Beje, tai daryti galima. Jei kas nors yra susidūręs su kino industrija, supras lengviau, kas tai yra kino studija. Tiems, kurie įsivaizduoja mažą kambariuką, įsivaizdavimą skubu koreguoti – tai plati teritorija, kurioje yra didžiulis angaras, o jame įkurta daug mažų kambariukų, kiekvienas jis – iš skirtingo kino filmo. Ten labiausiai supranti, kad kinas – tai gyvenimo iliuzija, žiūrovo saldi apgaulė, bet abi jos – iliuzija ir apgaulė – į kiną atkeliauja būtent iš gyvenimo. Odesos kino studijoje buvo sukurta daug televizijos filmų bei serialų: „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ (su garsiuoju Vladimiru Visockiu, kurio skulptūra stovi prie įėjimo į kino studiją), „D’Artanjanas ir trys muškietininkai“, „Burtininkai“, „Žalias furgonas“, „Trestas, kuris žlugo“, „Elektroniko nuotykiai“, „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“, jau minėtas „Kapitono Granto beieškant“, „Dešimt negriukų“, „Vilties pavasaris“, „Dubravka“ ir daugelis kitų. Studijoje, nors gidas apie tai ir nekalbėjo, ieškojau lietuviškų ženklų, žinodama, kad lietuvių aktoriai šioje studijoje dirbo. Man labiausiai kažkodėl „įsivaizdavo“ maža mergaitė Lina Braknytė, kuri po sėkmingo debiuto Arūno Žebriūno kino juostoje „Paskutinė atostogų diena“ Odesos kino studijoje filmavosi „Dubravkoje“ ir „Mūsų vilčių jūroje“. Odesą pasaulio kino istorijoje išgarsino ne tik kino studija, bet ir Sergejaus Eizenšteino filmas „Šarvuotis „Potiomkinas“. Didingieji Potiomkino laiptai (192 pakopos), jungiantys miestą su uostu, įamžinti šiame filme. O šiandien jie, deja, po rekonstrukcijos atitinka europinius standartus. Aplankyti juos verta, bet jie... na, man tiesiog nesuvirpino širdies. Tai, kas kultūra besidominčiam žmogui virpintų širdį uoste prie Juodosios jūros, mačiau labai daug – pati sau 5 dienų viešnagę Odesoje pasivadinau penkiakove, nes kovoti reikėjo su norais ir laiku, deja, pastarojo naudai. Dėl laiko stokos neaplankėme kelių įdomiais pavadinimais muziejų (labiausiai rūpėjo literatūros), koncertų (miesto koncertų salę radome paskutinį išvykimo vakarą, joje jau koncertavo garsus rusų aktorius). Odesos filharmoniją irgi praėjome paskutinį vakarą – prie durų būriavosi gražios damos ir ponai, matyt, laukdami koncerto. Turistinėje literatūroje reklamuojami Odesos operos ir baleto rūmai. Taip, išore jie įspūdingi. Reikia manyti, kad ir vidumi.

Šiaip Odesoje daug turistinių agentūrų, jos siūlo ekskursijas po miestą, už miesto. Labiausiai intrigavo ekskursija po vidinius Odesos kiemelius. Senamiesčio dalyje jų itin daug, o juose visuomet sutiksi vietinių žmonių, kurių veiduose saulė yra įspaudusi uosto gyventojo žymę. Kai iš gatvės pusės prasiveria į kiemą sunkūs vartai, jei tuomet lauke ar prie praverto lango yra vietinė moteris, ji tarsi suklūsta – galbūt namo grįžo jūreivis vyras, sūnus ar anūkas... Iš dalies dėl to, kad keliavome su mažamečiu vaiku, kai kuriuos savo poreikius teko išmainyti į vaikiškus – Odesoje yra puikus delfinariumas, atrakcionų parkas (vienas šalia kito prie Langerono paplūdimio), du dideli vandens pramogų parkai (už miesto), daug ledų – skanių ir nebrangių, dar daugiau kavinukių su įvairiais pyragaičiais ir tortais... Visa tai aplankėme ir šitaip atsidėkojome sūnui už tai, kad kartu grįžom į vaikystę. O labiausiai už tai, kad jis savo išmintinga kantrybe mums padovanojo įspūdingą dieną Odesos kino studijoje. Beje, vaikui ten irgi labai patiko. Vaikštant po miestą (kaip po muziejų) labiausiai ilsėjosi galva. Ilsėjosi ir piniginė. Atvykdami šiek tiek skeptiškai vertinom komentarus internete, kad Odesoje gali jaustis milijonieriumi. Tokio jausmo nelabai geidėm, bet kainos tikrai maloniai stebino. Kadangi gyvenome apartamentuose su virtuve, pusryčius ir šiaip kokius nors lengvus užkandžius valgėme namie. Mieste gausu kepyklėlių, kavinukių (jos labai jaukios, šiuolaikiškos, kai kurios itin meniškos), siūlančių pusryčius, pietus, veikiančių iki vėlumos. Populiarios vadinamosios savitarnos valgyklos-bufetai. Apstu restoranų, tik jų gausybėje pasigedome siūlančio ukrainietišką virtuvę.

Mano gimtadienio vakarienei atsitiktiniu būdu pasirinkome Arkadijos paplūdimyje esantį laivo formos restoraną. Už trijų asmenų vakarienę (steikas, paelja su jūros gėrybėmis, vištienos kepsnys, šviežiai spaustos sultys, bokalas alaus ir taurė vyno) sumokėjome... 25 eurus. Odesos kino studijos kavinėje „Kinas“ už dviejų asmenų dienos pietus (ukrainietiški barščiai, kepsnys su garnyru, kompotas) ir ledų porciją palikome apie... 5 eurus. 15 eurų mokėjome paskutinį vakarą Deribasovskajos (turbūt supratot, kad tai – J. Basanavičiaus gatvės atitikmuo Palangoje) pramogų gatvės kavinėje (didelė pica, šviežiai spaustos sultys, taurė vyno, bokalas alaus). Mes, trys asmenys, kelis kartus valgę valgykloje – bufete (sriuba, trys karšti patiekalai, daržovės, desertas, vaisiai, gaivieji gėrimai) nesame mokėję daugiau nei 12 eurų. Milijonieriais gal ir nesijautėme. Mėgavomės gardžiu maistu – tokiu, kokio nusipelnėme dirbdami visus metus ir pajėgiame įsigyti neskaičiuodami papildomos vaiko užsakytos sulčių stiklinės. Įėjimai į visus lankytinus objektus (kino studija, delfinariumas, vandens pramogų parkas) 2 suaugusiems ir 1 vaikui kainavo iki 10 eurų kiekvienu atveju. Atrakcionų parke viena karusėlė kainuoja iki 2 eurų. Rusų aktoriaus koncertas, kurio paskutinį vakarą taip ir neaplankėme, kainavo 10 eurų vienam asmeniui. Kava mieste – iki euro, populiariose vietose – šiek tiek per eurą. Ukrainiečiams tai daug. Prie valgyklos – bufeto matėme skelbimą, kviečiantį į darbą padavėjus, barmenus, virėją. Didžiausias atlyginimas siūlomas pastarajam – šiek tiek daugiau nei 300 eurų, likusiems – per 200. Apsilankėme beveik centre esančiame „Privoz“ turguje. Patikusią marinistinio stiliaus trikotažinę ilgą suknelę siūlė pirkti už 10 eurų. Odesos pensininkai turguje pardavinėja daržoves, vaisius (ridikėlių ryšulėlis kainavo 30 euro centų), labai daug prekeivių žaislais, rūbais, galanterija, avalyne... Turgus didžiulis, triukšmingas, jame atskiri paviljonai mėsai ir žuviai, jūros gėrybėms. Už Odesos yra kitas didžiausias Ukrainoje turgus „7 kilometras“. Į jį net siūlomos atskiros ekskursijos. Tai miestas mieste, respublika respublikoje, pasaulis pasaulyje – nors šiame turguje nesilankėme (tik pravažiavome), taip apie jį mums papasakojo taksi vairuotojas. „7 kilometre“ dirba 3 tūkstančiai žmonių, ir, pasak taksisto, nėra tokios prekės, kurios negautumėte šioje vietoje. Net ir nelegalios. Labiausiai čia klesti kinai, o ukrainietės moterys, norėdamos papildomai užsidirbti, dirba auklėmis kinų šeimose. Mums pasisekė, kad trečią viešnagės dieną susiradome „savo“ taksistą. Šiaip taksi išėjus į gatvę Odesoje pagauti sunku, mes neradome, o ir vietiniai žmonės mums nenurodė tokios vietos, kur centre tie taksi tiesiog laukia klientų. Visi patarė skambinti nemokamu numeriu ir išsikviesti taksi. Kadangi apie ukrainietišką telefono numerį nebuvome pagalvoję, ėjome kelis kilometrus, kol pavykdavo rasti stovintį laisvą taksi.

42 metų Sergejus, gimęs ir augęs Odesoje, mus vežė į kino studiją, vandens pramogų parką, oro uostą. Jis žinojo, kas ir kur yra Lietuva – mokyklos metais netgi su klase svečiavosi Vilniuje. Jis kalbėjo apie tai, kad lankomės nuostabiame mieste, bet pavargusioje nuo karo šalyje. Perspėjo, kad žmonės visur yra žmonės, tad reikia saugotis gatvės vagių, o pastaruoju metu – nestabilios psichikos asmenų. Kai paklausėm, ką jis turi galvoje, paaiškino, kad Ukrainoje dabar nemažai vyrų, kurie tiesiog matė karą, lietė ginklą, šaudė, galbūt kažką nužudė ar jų akivaizdoje žuvo žmogus... Tokie, pasak mūsų taksi vairuotojo, gali turėti ginklą ir be priežasties jį panaudoti... Tai, anot Sergejaus, šalyje vykstančio karo padariniai. Deja, ir tąsa. Didžiausia Sergejaus svajonė – išvykti dirbti į užsienį. Jaunas vyras teigė, kad Ukrainoje paprastam žmogui sunku užsidirbti, nes dideli mokesčiai, brangios komunalinės paslaugos, maistas jiems irgi nėra pigus, kuras kainuoja panašiai, kaip ir pas mus (dėl to nelabai supratome, kodėl taksi paslaugos tokios pigios – už beveik 10 kilometrų kelią mokėjome apie 3 eurus). Anot Sergejaus, ukrainiečiai dabar suirzę, nepatenkinti valdžia, savo gyvenimu – valstybė iš žmonių reikalauja daugiau, nei duoda. Kontrastų mieste matėme daug – jau minėjau, kad centras – švarus ir dailus, toliau nuo centro esantys rajonai – žymiai prastesni. Automobiliai gatvėse – nuo surūdijusio „Žiguli“ iki modernaus džipo. O ir žmonės – vieni itin išsipuošę, kiti – galbūt atvykę iš kokio nors Ukrainos kaimo pirmą kartą vaikams parodyti jūros... Į Odesą reiktų vykti tiems, kurie moka rusų kalbą. Ne rusiakalbių teko girdėti labai mažai, ir tai – jaunimas (Odesoje veikia daugiau nei 10 įvairių aukštųjų mokyklų, į vieną jų – jūreivių mokyklą – net slapčia buvome užsukę pasižvalgyti, kol mūsų neišprašė sargas). Nė viename restorane ar kavinėje nematėme meniu anglų ar kita Europos Sąjungos kalba. O kartais labai norėjosi, kad aptarnaujantis personalas atitiktų tuos europinius standartus (tiesa, paprastose maisto parduotuvėse stebino tai, kad pardavėja labai kruopščiai į maišelį sudeda pirkėjo prekes). Su savimi turėjome trispalvę mažą vėliavėlę – nepamiršome, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė anuomet tęsėsi nuo Baltijos jūros iki Juodosios. Naudojome tą vėliavėlę pagal situaciją – juk neaišku, kokią aplinkinių reakciją sukels politiniai motyvai. Kartą mūsų paklausė, kokia kalba mes kalbame. O kai paplūdimy vaikas pastatė smėlio pilį, ją papuošėme vėliavėle. Mačiau, kaip netoliese esanti ukrainietiškai kalbanti jauna šeima gražiai nusišypsojo... Taksistas (ne „mūsiškis“, kitas), pamatęs iš kuprinės išlindusią vėliavėlę, mus iškart pavadino „Pribaltika“. Tiems, kurie lankysis Odesoje, praverstų ir vienas kitas ukrainietiškas žodis – iš pagarbos tai šaliai, kurioje svečiuojatės. O pagarbą Odesai parodysite, rusiškai jos pavadinimą pradėdami ne nuo „o“, bet nuo „a“ – Adesa. Toks ir yra tikrasis miesto vardas, aiškino mums apartamentų šeimininkas. Garsas „o“ iš „a“ atsirado imigrantų tartyje. Per 5 dienas milijoninį miestą ant Juodosios jūros kranto suvalgėme kaip gimtadienio tortą. Gal kaip cukrinę rožę, kurią aplaižytą vaikystėje dėdavome į sekcijas - kitam kartui.... Panašu, kad penkiakovė dar nebaigta. Indra Drevinskaitė - Žilinskienė