Pavasarį sustiprėjęs nuovargis, dirglumas, depresija, nuotaikų kaita bei kiti pašlijusios psichinės sveikatos požymiai kamuoja ne tik pavienius žmones. Nuo jų kenčia ir nemaža dalis pilietinės visuomenės. Gydytojai bei politikai puikiai jaučia tokį paūmėjimą ir jam ruošiasi: vieni gydys psichoterapijos seansais bei vaistais, kiti – politinės valios veržliarakčiu.
Suprastėjusi savijauta
Susirūpinti tikrai reikia: pavasarinis slogutis stiprėja. Prastą visuomenės savijautą patvirtino ir visai neseniai bendrovės „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa. Pasirodo, Vyriausybe pasitiki vos 24,9 proc. apklaustųjų, nepasitiki – 36,3 proc., Seimu – 13,9 proc. (nepasitiki 48,3 proc.), partijomis – 8,5 proc. (nepasitiki 55,2 proc.). Žmonių pasitikėjimas prezidentūra, nors ir didžiausias iš visų valdžios šakų, irgi nežavi: pasitiki 42,4 proc. apklaustųjų, nepasitiki 20,3 proc.
Specialistai rauko kaktas: juk dar beveik prieš pusmetį rinkėjai suformavo naują Seimą, suvedė sąskaitas su senąja valdžia, ir išrinkę „tuos“ įteikė jiems pasitikėjimo mandatą. O kone pusė jau nebepasitiki! Kas bus dar po pusmečio, metų, dvejų? Augantis nepasitikėjimas valdžia (praėjusį rugsėjį, „Vilmorus“ duomenimis, pasitikėjimas premjero Sauliaus Skvernelio kabinetu (28,3 proc.) buvo didesnis nei premjerės Ingridos Šimonytės šiuo metu (24,9 proc.) verčia gilintis į ligos anamnezę – gydytojui paciento išsakytus nusiskundimus ir prastos savijautos simptomus.
O jie yra gausūs ir įvairūs. Seimo rinkimai atrodė puiki politinės terapijos priemonė, nes būsima naujoji valdžia, griežtai ir energingai kritikavusi senosios nesugebėjimą stabdyti pandemijos plitimo, žadėjo veikti visai kitaip – protingai ir efektyviai. Karantino išvargintai visuomenei įsižiebė viltis, kad nauja valdžia „duos Lietuvai daugiau jėgos“.
Tačiau pavasarinio slogučio simptomai ėmė dilgčioti dar gerokai iki kalendorinio pavasario pradžios: visuomenininkai surinko daugiau nei 360 tūkstančių piliečių parašų po raginimu atstatydinti Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką Tomą Vytautą Raskevičių, tačiau į pasirašiusiųjų valią buvo numota ranka – parašai buvę surinkti ne pagal Peticijų įstatymo reikalavimus. Netrukus viešojoje erdvėje vėl kilo nemenkas pasipiktinimas dėl valdančiųjų planų Seimo pavasario sesijoje svarstyti Stambulo konvencijos, kurią oponentai vadina pavojingu ir visiškai nereikalingu socialinės inžinerijos eksperimentu, ratifikavimo klausimą.
Pasisakantys prieš tai viešojoje erdvėje buvo grubiai nutildyti. Prie psichinės sveikatos stiprinimo neprisidėjo ir valdančiųjų karas su prezidentūra dėl to, kas turėtų atstovauti mūsų valstybei Europos Vadovų Taryboje – prezidentas ar premjerė. Ar bereikia stebėtis, kad vis keliama visuomenės nervų sistemos įtampa galiausiai atvedė prie streso ir smarkiai šoktelėjusios pilietinio aktyvumo temperatūros?
Kaip numušti karštį?
Pilietiškai karščiuojanti visuomenė gali prisigalvoti visokių dalykų – peticijų, referendumų, priešlaikinių rinkimų, šeimų ar tuščių puodų maršų, todėl kiekvienas gydytojas pasakys, kad reikia skubiai numušti karštį ir skirti veiksmingą gydymą. Žvelgiant iš šalies matyti, jog prie paciento lovos sukviestas politinės medicinos konsiliumas įvertino jo būklę ir apsisprendė. Dėl ko, viešai neskelbiama, bet daug ką išduoda greiti personalo veiksmai. Akivaizdu, kad Lietuvos visuomenę pasišauta gydyti nuo demokratijos – matyt, gydantieji ją laiko pačiu didžiausiu blogiu, pavojinga infekcija, kuria Lietuva užsikrėtė dar XX amžiaus pabaigoje.
Valdantieji Seime inicijavo darbo grupę rinkimų reformai Lietuvoje aptarti. Pirmąją gydomąją klizmą pastatė Konstitucinis Teismas, uždraudęs tiesioginius merų rinkimus, bet to, aišku, nepakaks. Tad siūloma pereiti prie proporcinės Seimo rinkimų sistemos, panaikinti vienmandates rinkimų apygardas ir rinkti tautos atstovus pagal partijų sąrašus. Na ir kas, kad partijomis pasitiki mažiau nei 9 proc. šalies gyventojų: valstybės interesai – svarbiau! Vienas jų – rinkti Respublikos prezidentą Seime, kad į prezidentūrą nepakliūtų „ne tie“, o balsuojant visiems piliečiams to išvengti sunkiau.
Dar vienas svarbus interesas – kad į Seimą net ir per sąrašus niekada nebegrįžtų Ramūnas Karbauskis, demokratijos gydytojus įžūliai vadinantis šundaktariais. Žinoma, būtų geriausia tokį draudimą įrašyti tiesiai į Konstituciją, bet dabartinė ligonio būklė to dar neleidžia. Tad kol kas valdančiosios daugumos atstovai siūlo apsiriboti konstituciniu draudimu Seimo nario mandato atsisakiusiems politikams kada nors vėl kandidatuoti į Seimą.
Rinkimų tvarkos pakeitimas siaurinant galimybes tiesiogiai rinkti atstovus į vietos ir nacionalinę valdžią turėtų efektyviai sumažinti per 30 metų išsiugdytą visuomenės priklausomybę nuo demokratijos – laimė, dar palyginti nestiprią, neužleistą, nemažos gyventojų dalies net nepatirtą. Neinantys į jokius rinkimus jau pasveikę, o vis dar einančiais tektų pasirūpinti, galbūt keičiant Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtį. Juk Josifas Stalinas kadaise mokė, kad svarbu ne balsuojantys, o balsus skaičiuojantys! Kai bus skaičiuojama teisingai, nebeliks jokios prasmės ir į rinkimų apylinkes vaikščioti – kaip ir buvo iki Sąjūdžio.
Kibirkštys opozicijoje
Ūmūs psichinės sveikatos pablogėjimai visuomenei piktinantis dėl nedemokratiškų valdžios sprendimų, piliečių valios niekinimo neišvengiamai kartosis tol, kol paciento būklė nebus stabilizuota ir jis nustos kreipęs į tai dėmesį. Vien stiprinamosiomis rinkimų reformos injekcijomis to pasiekti nepavyks: tarp kertinių demokratijos principų yra įstatymo viršenybė, politinės bei pilietinės laisvės, laisva žiniasklaida ir stipri politinė opozicija.
Bet nepamirškime – gydantis nuo demokratijos Lietuvoje jau nemažai padaryta. Nenurašykime pasiekimų: iš lūkesčiais laistytos teisinės valstybės gražiai išaugo teisminė, politinėmis ir pilietinėmis laisvėmis pasirūpins Laisvės partija, žiniasklaidos laisvės įrodymas – visuomeninio transliuotojo eteryje teisingai kalbanti ta pati Politologė, tas pats Konstitucijos Ekspertas. Belieka politinė opozicija, bet ir jos daržas jau apravėtas. Formaliai trapi valdančioji dauguma jai svarbiais klausimais Seime lengvai skina vieną pergalę po kitos. Kažin ar taip sektųsi, jei nebūtų atgaivinta giminyste paremta politinių sąjungų tradicija, ateinanti dar iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikų? Išleidai „žentą“ į kito valdovo dvarą – prireikus jį parems visa politinė giminė, valdančiųjų malone „ištekinai“ dukrą į šiltą vietelę – reikalui esant tik švilptelk, visa frakcija balsuos vieningai. Ir balsuoja, neapsikiaulina! Kaip nervus ramina suvokimas, kad kadaise priešiškas politines gentis, konservatorius ir socialdemokratus, dabar jungia bendros vertybės – dukrų, anūkų, kitų savųjų globa ir gerovė. Tokios sąjungos – nebeišardomos.
Prie pavasarinio slogučio gydymo puikiai prisideda ir Seimo opozicijos stovykloje pažertos žiežirbos, grasinančios padegti šiaudinį Valstiečių ir žaliųjų frakcijos stogą. Aukšta įtampa kibirkščiuoja dviejų lyderių – „valstiečių“ šešėlinės Vyriausybės premjero, partijos pirmininko R.Karbauskio ir Seimo opozicijos lyderio S.Skvernelio – santykiuose. Apie tai galima spręsti iš neseniai skambėjusių abiejų viešų pasisakymų. Ar pavasarinis paūmėjimas „valstiečių“ stovykloje nepakirs opozicijos galimybių priešintis su rinkimais siejamoms valdančiųjų konstitucinėms reformoms?
Politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, nemano, kad S.Skvernelis ir R.Karbauskis juda išsiskiriančiais kursais. „Tiesą sakant, esminio išsiskyrimo, manau, nebus, mes matome dirbtinę, pačios žiniasklaidos sukurtą dramą. Ji galbūt naudinga tiems, kurie kritikuoja ar bando kritiškai pažvelgti į „valstiečius“ ir S.Skvernelį. Bet iš tikrųjų tai yra paprasčiausia pozicijų raiška. Niekas neprivalo vienodai mąstyti, tuo labiau, kad nei R.Karbauskis, nei S.Skvernelis nėra įpareigoti kalbėti unisonu“, – sakė profesorius.

Kur du pešasi...
Pasak politologo, R.Karbauskis savo partijos pagrindu sutelkė šešėlinę Vyriausybę. Jos vaidmuo esą iš tikrųjų svarbus, nes turi būti alternatyvi Vyriausybės galimybių transliacija. „S.Skverneliui, kuris save bando matyti apjungtos opozicijos lyderiu, tokia šešėlinė Vyriausybė yra netinkama, jam reikalinga tokia, į kurią įeitų visų opozicinių frakcijų atstovai. Todėl natūralu, kad jis pareiškė savo poziciją šiuo klausimu“, – taip L.Bielinis pakomentavo viešą dviejų „valstiečių“ lyderių susikirtimą S.Skverneliui pareiškus, kad šešėlinė Vyriausybė nebendradarbiauja su parlamento opozicija ir „užsiima ne tuo, kuo reikėtų užsiimti“. Netrukus žiniasklaidoje pasirodė spėlionių, kad S.Skvernelis dėl besikartojančių nesutarimų su partijos pirmininku gali nuspręsti kurti atskirą politinę jėgą.

„Manau, kad kiekvienoje frakcijoje yra diskusijų, kartais ir labai karštų, tie kibirkščiavimai egzistuoja, tiesiog jie ne visada pamatomi ar parodomi. Antras dalykas – tarpusavio nesutarimų transliacija viešųjų ryšių prasme jiems yra naudinga, – svarstė L.Bielinis. – Jie dėl to matomi viešojoje erdvėje, apie juos kalbama, dėl jų diskutuojama, kai tuo tarpu kiti lyderiai nė nepatenka į mūsų akiratį, net esame juos užmiršę, nors kartais tai gali būti net Seimo frakcijų seniūnai.“
Ar vidinės įtampos „valstiečių“ frakcijoje neverčia prisiminti sąmokslo teorijos, teigiančios, kad ten, kur du pešasi, laimi trečias – konservatorius? Juk kalbėta, kad buvęs socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas neva tyčia buvo komandiruotas į partijos Olimpą, kad sugriautų ją iš vidaus. Kad ir kokios būtų prielaidos, faktų nepaneigsi: ši partija suskaldyta, gavusi skaudų smūgį per rinkimus išgyvena rimtą tapatybės krizę, visos viltys dedamos į naujo lyderio rinkimus...
Gediminas Kirkilas, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas, praėjusioje Seimo kadencijoje iš arti stebėjo energingas pastangas sugriauti valdančiąją koaliciją ir suskaldyti socialdemokratų frakciją. „Iš savo ilgos patirties pasakysiu, kad konservatoriai iš tikrųjų dažnai mėgindavo skaldyti. Ar ponas G.Paluckas tą vaidmenį atliko, ar tai padarė dėl savo nepatirties, ambicijų ar kitų priežasčių, nežinau, bet faktas tas, kad jis tą padarė. Jis akivaizdžiai suskaldė partiją, ir be ypatingų argumentų.

Iš tikrųjų dauguma partijos skyrių pritarė pasitraukimui iš koalicijos, bet 40 proc. jų juk nepritarė! Aš ir pats buvau pasiūlęs dvylika veikimo variantų, galėjome peržiūrėti koalicinę sutartį, buvo visokių galimybių. Bet suskaldyti kairiojo centro koaliciją ir iš esmės pereiti į dešinę pusę – visai kas kita. Taip galų gale ir atsitiko, jie atsidūrė dešiniųjų opozicinėje koalicijoje. Kol kas iš tikrųjų, jei pažiūrėsime į balsavimus Seime, kažkodėl socialdemokratai daugeliu atvejų remia konservatorius. Socialdemokratų istorijoje to niekados nebuvo. Kaip bus po naujojo lyderio išrinkimo, pamatysim. Aš tikiuosi, kad kas nors iš tikrųjų keisis, nes jei socialdemokratai ir toliau eis tokiu keliu, tai pakilti iš pelenų jiems tikrai nebus šansų“, – sakė G.Kirkilas.