Vakarų Europos rūgščiuose soduose šalia rododendrų ir viržių jau seniai karaliauja mums įprastų bruknių dekoratyvūs krūmeliai. Jų lapai išmarginti baltai arba gelsvai, o kai kurie margi kaip dalmatino kailis.

Bruknės (Vaccinumvitis – idaea) – visžaliai, Lietuvos miškuose plačiai paplitę puskrūmiai. Mažai kam kam kyla minčių išsikasti ir pasisodinti savame sode ar gėlyne – juk yra daug stambiauogių sodinių formų bruknių. O dabar – ir dekoratyvių, kurios puikiai auga net saulėtame gėlyne.

Margalapės bruknės geriausiai auga rūgščioje durpinėje žemėje (pH 3,5-4,5), pusiau pavėsyje, bet neblogai jaučiasi ir saulėje, jei tik žemė nuolat drėgna ir nesupuolusi. Nepakenčia kalkių, šarminės reakcijos žemėje skursta ir ilgainiui sunyksta. Jas tinka sodinti kartu su spanguolėmis, šilauogėmis, rododendrais, viržiais ar kitais rūgštelę mėgstančiais augalais. Bruknėms ypač tinka aukštutinių durpių, perpuvusios spygliuočių miško paklotės ir smėlio (3:2:1) mišinys. Žemė paruošiama 30–40 cm gyliu. Bruknės mėgsta drėgmę, bet nepakenčia stovinčio vandens.

Sodinamos didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis kas 20–25 cm. Pavasarį tręšiamos rododendrams ar azalijoms skirtomis trąšomis. Rekomenduojama du kartus per mėnesį palieti, vienam augalui reikia 5 l vandens. Sausu oru laistyti vakarais kas savaitę.

Ravėdami nesužeiskite šaknų, nes jos paviršinės. Pakrūmes žiemai reikia mulčiuoti 8–10 cm sluoksniu durpių arba spygliuočių žievės, jaunus augalus geriau pridengti sausais lapais ar durpėmis. Anksti pavasarį peržiemoję ūgliai truputį patrumpinami, kad geriau šakotųsi. Išpjaunamos išdžiūvusios ir ligotos šakutės.

Margalapės bruknės ypač dera japonų sode su rododendrais, erikomis (viržių giminaitėmis) ir viržiais. Dauginamos auginiais ir atžalomis.

Ina Laumenytė