LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Rudenį ryškėja šiemetės pandemijos rezultatai. Kaip ši paveikė kaimo įmones, verslus pasienyje su Lenkija? Vieni atvirauja, kad vos ne vos išgyvena, kiti tikina, jog jokios krizės net nepajuto.
Sudėtingas laikas
Į paukštienos sektorių atėjo nelengvi laikai: žaliavos brango, o paukštiena pigo. Dar daugiau problemų iškilo į užsienį produkciją išvežantiems ūkiams. Nelengvą laikotarpį išgyvena Ginto Cimakausko ūkis Kučiūnų kaime (Lazdijų r.), užsiimantis kalakutų bei vištų auginimu. Apie 95 procentus išaugintos produkcijos šis ūkis realizuoja kaimyninėje Lenkijoje. Ypač didelius sunkumus ūkis pajuto šią vasarą.
Ūkio savininkas „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad pagrindinė bėda, su kuria susiduria nemažai mėnesių, – dirba į nuostolį. Taip nutiko, kai žaliavos brango, o paukštienos pardavimo kainos mažėjo. Jis pasakojo, kad šiemet brango ūkyje naudojamos žaliavos – tai aliejus, soja, kurias jie perka. Kai produkcijos kainos ženkliai kritusios, reikia „pasivyti“ savikainą.
[caption id="attachment_110952" align="alignnone" width="300"]
G. Cimakauskas[/caption] „Man pačiam reikia pridėti prie kilogramo kalakuto, norint jį parduoti, todėl ūkiui yra baisūs nuostoliai“, – tikino G.Cimakauskas, prisipažindamas, kad nei jis, nei kiti paukščių augintojai neįsivaizduoja, kada finansinė krizė paukštienos sektoriuje baigsis, kada kainos vėl atsistatys.
Pasak ūkininko, jis dabar mato vienintelę išeitį – pasitelkti kantrybę ir laukti, kol reikalai pakryps į gerąją pusę. „Tai kaip gali nepasijusti pandemija? Visiems aplinkui pasijuto, o man nepasijus?“ – retoriškai klausė pasienyje su Lenkija kalakutų ir vištų fermas turintis G.Cimakauskas.
Sumažino apimtis
Seirijų miestelio verslininkas Arūnas Mickevičius augina kailinius žvėrelius – šinšilas ir audines. Švelniakailių augintojui šie metai taip pat įsimins ilgam, nes sektorius išgyvena krizę.
„Mes ypač pajutome permainas. Kailių aukcionuose parduodame labai mažai kailiukų, nes pagrindiniai pirkėjai yra iš Kinijos. Dar negaliu tiksliai skaičiais pasakyti patirtų nuostolių, bet žiauriai pasijautė. Labai nukrito kainos ir pardavimai sustojo“, – sudėtinga situacija pasidalino A.Mickevičius.
[caption id="attachment_110949" align="alignnone" width="300"]
Arūnas Mickevičius[/caption] Verslas taip strigo, kad seirijiškis fermose turėjo trečdaliu sumažinti kailinių žvėrelių auginimo apimtis. Ir šiandien jis priverstas svarstyti klausimą – dirbti toliau ar atsisakyti šio ilgamečio verslo.
„Matysime, kaip čia bus toliau. Labai sudėtinga situacija. Pardavimai vyko tiktai nuotoliniu būdu. Pagrindiniai pirkėjai – kinai, o jie nelabai nori pirkti nuotoliniu būdu, jie nori matyti tuos kailius natūroje“, – pasakojo seirijiškis verslininkas, vildamasis, kad gal rinka vis dėlto atsigaus, nes rugsėjį pajuto mažą sujudėjimą.
A.Mickevičiaus teigimu, sudėtinga situacija tęsiasi jau antrus metus, tačiau anksčiau dar buvo galima kentėti, pardavimai po truputį vyko, o šiemetė pandemija viską paaštrino. „Negaliu nei per daug skųstis, nei verkti. Sudėtinga, sunku, kaip ir visiems“, – „Valstiečių laikraščiui“ tikrąją padėtį įvardijo Lazdijų rajono šinšilų bei audinių verslo atstovas.
Išgyvena be paramos
Mindaugo Kulakausko ūkis, esantis ties Lazdijų bei Alytaus rajonų riba, augina sliekus biohumusui. Ūkio savininkas VL sakė, kad jam didesnių rūpesčių pandemija nesukėlė. „Gal net daugiau laiko turėdami žmonės ir humusu labiau pasidomėjo, todėl ūkio veikla nenukentėjo. Naudoju tik vietinę žaliavą ir man visai nesvarbu, sienos uždarytos ar atidarytos“, – atviravo M.Kulakauskas.
Jungėnuose (Kalvarijos sav.) medžio apdirbimo įmonė UAB „Rimedis“ šiemetę pandemiją atlaikė, bet Lenkijos pasienyje veikiančiai įmonei ilgesnį laikotarpį išgyventi be užsienio partnerių būtų sudėtinga.
Įmonės ceche pagaminti mediniai padėklai, padėklų apvadai iškeliauja į Daniją, Vokietiją, Kiniją, Ispaniją. Anot vadovo ir savininko Rimo Sujetos, šiemet produkcijos tiekimas į užsienį buvo gerokai sumažėjęs, o į Kiniją bei Ispaniją – ir visai nutrūkęs.
Padėklų gamintojai-eksportuotojai teigia, kad patyrė nemenkus finansinius praradimus, deja, paramos iš valstybės nesulaukė. Pasak R.Sujetos, „Rimedyje“ apyvarta buvo sumažėjusi iki 20 procentų, tačiau to nepakako, kad įmonė būtų pripažinta kaip nukentėjusi nuo pandemijos – nukentėjusiaisiais tapo pasiekusieji 30 procentų sumažėjusios apyvartos ribą.
„Per mažai procentų sumažėjo apyvarta. Reikėjo, kad smuktų 30 procentų“, – įmonės vadovo nuomone, toks „pamatavimas“ ne jam vienam atrodo ne visai teisingas.
R.Sujeta „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad per šiuos metus ne tik buvo nutrūkęs eksporto kelias, bet ir pačioje gamyboje būta duobių. Anksčiau įmonė atsiveždavo pjuvenų iš Baltarusijos, bet dėl politinių niuansų žaliavos tiekimas iš ten beveik sustojęs.
[caption id="attachment_110951" align="alignnone" width="300"]
R. Sujeta[/caption] Darbo rankų trūkumas pasijuto, kai Jungėnų įmonėje dirbančios moterys išėjo namo prižiūrėti vaikų, nes per karantiną jie negalėjo lankyti mokyklų bei vaikų darželių. Laimei, bendrovei pavyko išvengti viruso savame kolektyve – niekas iš darbuotojų nesusirgo.
Jis lygino 2008–2009 metų ekonominę krizę bei šiemetę pandemiją ir mano, kad prieš daugiau kaip dešimtmetį buvę dar sunkiau, o atsigauti prireikė ne vienerių metų. „Anoji krizė buvo paveikusi kur kas stipriau“, – lygino verslininkas, nežinodamas, kas dar gali laukti atėjus antrajai pandemijos bangai. O rugsėjį gamyba „Rimedyje“, pasak R.Sujetos, ėmė grįžti į įprastines vėžes.
Valdžia skatina ne tuos
R.Sujeta VL pasakojo nuo pat įkūrimo užsiimantis medienos perdirbimu – gamina įvairias lauko apdailos dailylentes, pjauna statybinę medieną pagal klientų poreikius, bet vietos rinka neapsiriboja ir vietoje nestovi. Nuo 2009 metų ir iki šiol jis gamina įvairius medinius padėklus, rėmus, kuriuos eksportuoja į užsienį. Iš gamyboje atlikusių sausų pjuvenų – kūrenimui skirtas granules. Pasistatę didelio pajėgumo džiovyklas, jie teikia transporto paslaugas.
Bendrovė nuolatos ieško gerų specialistų. Dauguma įmonės darbuotojų turi medienos rūšiuotojo kvalifikaciją, bet darbo suranda ir nekvalifikuoti, pagalbiniai darbininkai. Rugsėjo mėnesį „Rimedyje“ dirbo 96 darbuotojai, 30 procentų iš jų – moterys.
Medžio apdirbimo įmonė jau ne vienerius metus dalyvauja Vietinio užimtumo projektuose. Šiemet įdarbins 6 žmones. Verslininką iš Jungėnų šiandieną labiausiai liūdina tai, kad valdžia neskatina verslo, nesistengia skatinti kurti darbo vietų, net esą skatina bedarbystę, be prasmės mėtydama pinigus.
„Kalvarijoje gyvename daug metų. Kiek čia tų gyventojų tėra. Pažįsti kas antrą žmogų. Ir matai, kas darosi. Jei už gėrimą išvysi darbuotoją iš darbo, jis nueis į Užimtumo tarnybą ir ten jie nekreips dėmesio, ar išvytas už gėrimą, ar atleistas dėl etatų mažinimo. Visų teisės tenai vienodos“, – teigė R.Sujeta.
Jo teigimu, negana to, Užimtumo tarnyba 9 mėnesius sumokės pašalpą, plius valdžia dabar prideda nukentėjusiems nuo pandemijos. „Tai ar čia yra protinga? Jis net nesistengia ieškotis pastovaus darbo, o tik tuos 9 mėnesius išbūti Užimtumo tarnyboje, nes jam mokami nemaži pinigai“, – svarstė jungėniškis.
Į savo įmonę darbuotojus R.Sujeta susirenka dviem autobusiukais iš visos Kalvarijos savivaldybės teritorijos. Sako, kad gerų darbuotojų, kai valdžia tokia dosni, sunku rasti. „Pas mus siunčia ir siunčia vis tą patį per tą patį kontingentą. Penkis kartus už girtavimą išvytas ir jį parsiunčia atgal. Tai jis dirbs geriausiu atveju iki pirmos algos“, – situaciją analizavo R.Sujeta.
Kur tik gali, kur tik lengvesni darbai, priima dirbti moteris, jų gali rasti lengviau nei vyrų. Darbuotojų reikia, nes įmonės apimtys nemenkos – pagamina ir išveža per 300 tūkst. eurų produkcijos per mėnesį.
Pajuto įvairiai
Ausma Miškinienė, Lazdijų rajono merė
Sektorius, kurį COVID-19 palietė mažiausiai iš verslų, turbūt yra žemės ūkis. Dėl to, kad grandinė nesustojo, veiklos vyko, o vietinė maisto pramonė uždarius sienas tikrai turėjo didesnes ar mažesnes apyvartas. Mano nuomone, situacija rajone yra nebloga. Tie, kas turėjo nedidelius ūkius, gamino sau ir dėl savęs, ir galbūt vieną kitą vienetą pardavimui, tikrai neblogai gyveno. Tiems, kurie turėjo vidutinį ūkį, šią vasarą buvo sunkiau. COVID-19 kontekstas išryškino didžiausias turėtas problemas. Lazdijų rajone, nederlingose žemėse, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, smėlynuose ir kalvose, mūsų ūkininkams tikrai yra labai sunku.
Kad tik nebūtų blogiau
Vincas Plikaitis, Kalvarijos meras
Savivaldybėje visi dėvime kaukes. Šiandien džiaugiamės, kad teritorijoje neturime didelės pandemijos – vienas žmogus iš mūsų savivaldybės sirgo. Žmonės ir kaimuose saugojasi, kaukes dėvi į parduotuves eidami.
O iš ekonominės pusės iš pradžių lyg ir pasijuto, bet po to Vyriausybė skyrė lėšų. Dabar ir vaiko pinigai šeimoms ateina, ir pensininkams išmoka, kažkaip labai nejaučiame, kad kas nors čia pas mus būtų vargstantis. Išgyvena ir saugosi viruso.
ŽŪB „Šaltelkšnis“ Sūsninkų kaime dirba, lankiausi, ten viskas sklandu. Turime Marijampolės pieno konservų Kalvarijos cechą, jame dirba apie 100 žmonių. Neseniai kalbėjau su vadovu – jie irgi dirba. Kalbėjausi ir su kaimo žmonėmis. Per paskutinius ketverius metus, pirmas toks geras derlius Kalvarijos krašto ūkiuose. Jeigu kainas ir sumažino, jie vis tiek patenkinti, išsilygins „ant kiekio“.
