Laikrodis ant rankos nebėra vien priemonė laikui sužinoti. Jis tapo individualybės puošmena, aksesuaru ir netgi prestižo rodikliu. Pagal paskirtį laikrodžiai, kaip ir drabužiai, skirti išeigai ar reprezentacijai, darbui ar laisvalaikiui, sportui ar specialiosioms reikmėms.

Griežtas klasifikavimas

Klasikiniai vyriški laikrodžiai gana konservatyvūs. Jie būna apskritimo, stačiakampio arba kvadrato suapvalintais kampais formos. Prisegami santūrių spalvų odos dirželiais ar laikrodžio korpuso spalvos grandinėlėmis. Ovalo, netaisyklingos formos ir ryškūs laikrodžiai daugiau skirti laisvalaikiui.

Prie kostiumo segimas laikrodis turėtų būti paprastas, klasikinis, tačiau elegantiškas. Išraiškingo ciferblato, su elegantišku dirželiu ir geros kokybės laikrodis dera prie prašmatnių oficialių drabužių. Toks aksesuaras tiktų ir kasdien elegantišką aprangą dėvintiems žmonėms. Tačiau prie laisvos kasdienės aprangos toks laikrpdis nedera.

Sportinis laikrodis skirtas ir sportuojantiems, ir laisvesniam kasdienių drabužių stiliui pirmenybę teikiantiems žmonėms. Tokie laikrodžiai pasižymi vienu dideliu privalumu – yra atsparūs smūgiams ir drėgmei. Jie gaminami iš sintetikos, gumos ir plastiko. Sportiniai laikrodžiai visiškai nedera prie elegantiškų drabužių.

Kasdienis laikrodis – tai subalansuotas visų laikrodžių tipų junginys. Puikiai atrodo ir prie elegantiško megztinio, ir prie laisvų marškinėlių. Kasdienis laikrodis, visų pirma, turėtų būti patogus, patvarus ir atsparus smūgiams.

Rankiniai laikrodžiai dėl mechanizmų rūšių ir papildomų funkcijų gali būti masyvūs ir sunkūs. Jeigu laikrodis sveria daugiau nei 100 gramų, nuolatinis jo nešiojimas gali sukelti nepatogumų, o kartais ir riešo problemų.

Atsparumas vandeniui

Laikrodžių atsparumas drėgmei žymimas dvejopai. Gali būti nurodytas atsparumas atmosferinei drėgmei („water resistant“) – lietui, atsitiktiniams užliejimams. Taip pat gali būti nurodytas atsparumas vandeniui („water proof“), žymintis, kad laikrodis ilgesnį laiką gali būti po vandeniu.

Atsparaus vandeniui laikrodžio aprašyme nurodoma, kokį jis gali išlaikyti slėgį atmosferomis (ATM) ir kiek būti panardintas į gylį metrais.

Prisukta spyruoklė

Pagal laikrodžius varantį mechanizmą, jie skirstomi į mechaninius ir kvarcinius (elektroninius).

Mechaniniai laikrodžiai varomi prisukamos spyruoklės energija. Spyruoklė, palengva atsisukdama, judina švytuoklę, kuri kas tam tikrą laiką pasuka laikrodžio krumpliaračius. Šie judina rodykles, skaičiuojančias sekundes, minutes ir valandas. Laiką klasikiniai mechaniniai laikrodžiai rodo jų ciferblatuose esančiomis rodyklėmis.

Kai spyruoklė visiškai atsisuka, laikrodis sustoja. Kad vėl „atgytų“, jį būtina prisukti. Daugumos mechaninių laikrodžių savininkai juos turi prisukti kas dieną.

Spyruoklės atsisukimo greitis, kurį lemia švytuoklės judėjimo taktas, nėra tolygus. Priklausomai nuo kokybės, mechaniniai laikrodžiai gali skubėti ar vėluoti. Oficialiai leistina paklaida gana didelė – nuo 40 skubančių iki 20 atsiliekančių sekundžių per parą.

Automatinis prisukimas

Siekiant sumažinti paklaidą patobulintuose mechaniniuose laikrodžiuose diegiamas papildomas mechanizmas, automatiškai prisukantis prietaisą. Tokia modifikacija vadinama automatiniu laikrodžiu. Vis dėlto šis mechanizmas ne visada visiškai prisuka mechaninio laikrodžio spyruoklę.

Tai atsitinka retai segint laikrodį ar dirbant sėdimą darbą, kai prisukimo mechanizmas neveikia visu pajėgumu. Todėl tokį laikrodį būtina papildomai prisukti. Be to, papildoma detalė, , prietaisui prideda papildomo svorio ir storio. Esminis automatinių laikrodžių trūkumas – sudėtingas ir brangus automatinio mechanizmo remontas. Todėl sugedus laikrodžiui šis mechanizmas iš jo dažniausiai pašalinamas.

Be to, mechaninio laikrodžio mechanizmai jautrūs smūgiams, drėgmei ir dulkėms. Koreguojant pernelyg į priekį nuskubėjusį laiką negalima rodyklių tiesiog suktelėti atgal. Būtina apsukti visą ciferblato apskritimą, nes sukant prieš rodyklių judėjimą gadinamas mechaninio laikrodžio mechanizmas.

Nepaisant šių trūkumų, klasikinių mechaninių laikrodžių paklausa anaiptol nemažėja. Tinkamai nešiojamas ir prižiūrimas kokybiškas mechaninis laikrodis tarnauja ne vieną dešimtmetį.

Siunčia signalus

Kvarciniuose (elektroniniuose) laikrodžiuose energijos šaltinio vaidmenį atlieka paprasta arba saulės baterija, o švytuoklė pakeista kvarco kristalu. Elektroninis generatorius, kuris ir yra kvarco kristalas, nuolat siunčia elektros impulsus į žingsninį varikliuką, sukantį laikrodžio mechanizmą. Pastarasis judina rodykles, rodančias laiką. Kvarciniai laikrodžiai, skirtingai nuo mechaninių, gali turėti ir tradicinius ciferblatus su rodyklėmis, ir elektroninius ekranus.

Generatoriaus dažnis praktiškai nekinta, todėl kvarcinis laikrodis kur kas tikslesnis nei mechaninis. Daugumos jų paklaida siekia 20 skubančių arba 20 vėluojančių sekundžių per mėnesį. Kvarcinių laikrodžių nereikia prisukti, o nešioti juos galima epizodiškai, nesijaudinant, kad sustos.

Vis dėlto, generatoriui senstant, kvarcinis laikrodis dažniausiai ima skubėti. Teigiama, kad ilgaamžiškesi yra mechaniniai laikrodžiai, ypač pagaminti žinomų, pasaulinio garso firmų.

Koreguojamas dažnis

Elektroniniai laikrodžiai – tai tie patys kvarciniai, tik be rodyklių. Jie laiką rodo ekrane, kuriame generatoriaus siunčiami signalai transformuojami ir atkartojami besikeičiančių sekundžių, minučių ir valandų skaičiukų pavidalu. Galimi ir hibridiniai variantai, kai laikrodyje būna ir ekranas, ir rodyklės. Elektroniniam laikrodžiui skubant ar atsiliekant, galima pataisyti duomenis, nustatant juos iš naujo, tačiau generatoriaus svyravimai liks tie patys. Tik kai kuriuose elektroniniuose laikrodžiuose koreguojant laiką pasikeičia ir generatoriaus siunčiamų signalų dažnis.

Kvarciniai laikrodžiai ganėtinai atsparūs oro sąlygoms, jų nereikia prisukti ir dauguma jų pasižymi didesniu tikslumu už analogiško lygio mechaninius.

Stiklas stiklui nelygu

Laikrodžio stikliukas – labai svarbus elementas, apsaugantis prietaiso mechanizmą nuo dulkių, o ciferblatą nuo nedidelių mechaninių pažeidimų. Siekiant aiškesnio vaizdo (dažniausiai sportiniuose laikrodžiuose) naudojama matinė danga (anti-reflective). Laikrodžio stikliukai būna trijų pagrindinių tipų – plastikiniai, mineraliniai ir safyriniai stiklai.

Plastikas – pigiausia medžiaga, neblogai atlaikanti smūgius. Toks stiklas pasižymi pluoštine struktūra, kurią sunku sudaužyti, todėl dažnai naudojamas sportiniuose laikrodžiuose.

Mineralinis stiklas (dirbtinis kristalas ar silikato stiklas) yra palyginti nebrangus, tačiau daug tvirtesnis už plastikinį. Palyginti su safyriniu stiklu, mineralinis atlaiko didesnes apkrovas. Laikrodžių pramonėje mineralinis stiklas naudojamas labai plačiai, todėl neretai vadinamas įprastu.

Safyrinis stiklas (sintetinis, ar dirbtinis safyras) – viena kiečiausių ir brangiausių medžiagų pasaulyje. Pagal Moso skalę (naudojama įvairių medžiagų kietumui matuoti) jis vertinamas 9 balais. Safyras nedaug nusileidžia deimantams, pasižymintiems didžiausiu galimu kietumu, t. y. vertinamiems 10 balų. Ši kieta ir skaidri medžiaga suformuota iš kristalinio aliuminio oksido, veikiamo didelio slėgio ir temperatūros. Vizualiai safyrinis ir mineralinis stiklas atrodo identiški ir plika akimi atskirti jų neįmanoma.

Priklauso nuo lydinio

Laikrodžio mechanizmas dedamas į jo korpusą. Pastarojo kokybė lemia prietaiso patikimumą ir tarnavimo laiką, o medžiagos – grožį, ilgaamžiškumą ir kainą. Iš žalvario ar nerūdijančio plieno pagaminti korpusai yra ilgaamžiai ir patvarūs. Be to, nerūdijantis plienas laikomas populiariausia medžiaga, naudojama laikrodžių gamyboje.

Prabangių laikrodžių korpusai gaminami iš titano lydinio. Kuo daugiau titano lydinyje, tuo lengvesnis ir brangesnis laikrodis.

Brangaus laikrodžio korpusas iš nerūdijančio plieno ar titano lydinio paprastai nėra dengiamas jokia papildoma danga. Iš kitų medžiagų pagaminti korpusai dažnai būna papildomai apipurškiami. Tačiau laikui bėgant prietaisas apibraižomas ir tampa ne itin patrauklios išvaizdos. Susidėvėjimo rekordininke laikoma lako danga, galinti prarasti pirmapradę išvaizdą per kelias savaites. Jeigu tenka rinktis iš apipurkštų papildoma danga laikrodžių, pirmenybę patartina teikti auksui ar juodam chromui. Pastarasis – ypač patvarus ir puikiai apsaugo korpusą nuo defektų.

Lemia danga

Pasirinkus paauksuotą laikrodį derėtų nepamiršti, kad auksas – minkštas metalas, tad laikui bėgant nusitrins. Rekomenduotina atkreipti dėmesį į paauksavimo sluksnį. Vieno mikrono aukso danga vidutiniškai tarnauja vienus metus. Ilgaamžiškesnis – dviem sluoksnias paauksuotas korpusas. Atkreiptinas dėmesys į technologiją, naudotą purškiant dangą. Patikimiausiais laikomi korpusai, padengti PVD (kelių sluoksnių purškimas vakuume) ir IPG (joninis-plazminis) technologijomis. Šios, skirtingai nuo galvanizavimo, pasižymi dideliu patvarumu.

Patartina vengti laikrodžių su nikelio danga.Ši medžiaga kenkia sveikatai ir gali sukelti alergiją. Segint tokį laikrodį nusitrinančios nikelio dangos dalelės per odą patenką į žmogaus organizmą. Beje, alergija gali pasireikšti net tiems, kurie anksčiau neturėjo tokios sveikatos problemos.

Vengti klastočių

Plastikiniai laikrodžiai, nors ir keistokai skamba, gali būti kokybiški ir gana brangūs. Pavyzdžiui, pasaulinio garso „Casio“. Visi plastiko lydiniai, naudojami gaminant „Casio“ laikrodžius, yra užpatentuoti ir pasižymi išskirtiniu patvarumu. Tačiau šiais laikais daug kas lengvai padirbama.

Iš klastočių Mekos reputaciją pelniusios Kinijos pasaulį yra užplūdę garsių firmų laikrodžių padirbiniai. Čia gausiai kepamų laikrodžių korpusai gaminami iš antrarūšio plastiko ar aliuminio. Minėtos medžiagos nėra tinkamos korpusams gaminti. Jos pernelyg minkštos, kad užtikrintų gaminio ilgaamžiškumą.