Problema dėl medžių sveikatos būklės miestuose gana sena – dažnai dėl to kaltas netinkamas, neatsargus, neapdairus medžių genėjimas, be to, buvo parinktos netinkamos gatvėse auginti medžių rūšys, sako Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos dėstytojas, vienas iš Lietuvos dendrologų draugijos steigėjų L. Januškevičius. „Gatvėse reikėtų auginti tas medžių rūšis, kurios atsparios miestų užterštumui. Taip pat jie turėtų būti atsparūs genėjimui, jų lajos turėtų būti gana nedidelės. Tokie medžiai tinkamiausi, o anksčiau sodinome viską, kas buvo prieinama, ne per daug rinkdamiesi“, – pastebi jis.

Buvęs miškininkas, dendrologas mėgėjas Kostas Jurkevičius priduria, kad medis yra miško augalas, taigi jam reikalingos tam tikros sąlygos: žemė turi būti atvira, turi būti žemės paklotė, per kurią medis būtų tręšiamas lapais. O mieste, kalba K. Jurkevičius, medis atsiduria betono, asfalto gniaužtuose, negauna drėgmės, maistingų medžiagų. Be to, jis perkaitinamas, nes asfaltas sugeria karštį, todėl augimo sąlygos tampa ne tokios, kaip miške. „Be abejo, paprastas medis kenčia, – pabrėžia dendrologas. – Taigi reikia atsirinkti augalų rūšis, kurios būtų pakančios  tokioms sąlygoms.“

Bonsai meistras, tarptautinių parodų rengėjas, parkų kūrėjas K. Ptakauskas sutinka, kad medžiams sąlygos miestuose sudėtingesnės, nes jie pasodinti po asfaltu, trinkelėmis, o žiemą gauna didelį druskos kiekį, tačiau mano, kad ne tai svarbiausia. „Svarbiausia parinkti tokias medžių rūšis, kurias tektų kuo mažiau formuoti. Dabar medžiai blogai parinkti. Pažiūrėjus į juos po formavimo, pasidaro graudu ir baisu“, – kalba K. Ptakauskas.

Išsivysčiusios šalys, priduria jis, pabrėžia ir kitą problemą – labai svarbu sezoniškumas: „Pavasarį žmonės turėtų matyti žydinčius medžius. Vasara – ramesnis laikotarpis, vyrauja žalias fonas. Rudenį mes turėtume matyti, kaip medžiai meta lapus. Žmogus tada visą laiką gyvena metų vyksme, stebi ir grožisi medžiais.“

K. Jurkevičiaus nuomone, Lietuvoje nėra vedamos specialios medžių, galinčių augti miestuose, veislės, nes mes nepriklausomi dar labai trumpai, tačiau šios rūšys atvežamos ir jų po truputį daugėja, juo labiau kad dabar miestai apželdinami naujai. „Problemos nėra, bet nėra ir įvairovės – miestuose dažniausiai sodinamos dvi medžių rūšys (klevai ir liepos), nors rūšis reikėtų rinktis pagal zonas. Pavyzdžiui, Palangoje ir Nidoje puikiai auga platanai, tačiau Vilniuje jų nesodinsime“, – pastebi buvęs miškininkas.

L. Januškevičiaus tvirtinimu, su kai kuriais miestuose pasodintais medžiais jau netgi kovojama. Pavyzdžiui, miestų želdynuose nepageidaujamos balzaminės tuopos, nes jų šaknys labai galingos ir ardo miesto dangas. Be to, tuopos yra dvinamiai augalai – moteriški ir vyriški žiedai sukrauti skirtinguose medžiuose. „Derėdami moteriški egzemplioriai labai teršia aplinką, su sėklomis pribarsto gausybę pūkų. Žinoma, aplinkiniams tai labai nemalonu. Daugelyje miestų su tuopomis jau kovojama, jų mažinama želdynuose. Aš tam pritariu“, – sako L. Januševičius.

Jis priduria, kad kaštonus vis dėlto miestuose derėtų išsaugoti, nes šis medis įprastas tiek mūsų kaimo, tiek miesto vietovėms. Anot jo, kovoti su keršakandėmis, kurios puola kaštonus, sunkiai sekasi ne tik lietuviams, bet visai Europai.