Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
P. Meškėla: „Tegyvuoja rokenrolas!“

Jei kurti, tai iš širdies. Jei bendrauti, tai atvirai. Jei dirbti, tai atsakingai. Jei koncertuoti, tai tik pasiruošus. Dainininko Povilo Meškėlos principai, gyvenimo „taisyklės“ aiškiai apibrėžtos ir labai teisingos. Jokių tarpinių variantų jis nepripažįsta: „Arba tu erelis, arba pasitrauk“. Aukštus reikalavimus roko dainininkas kelia ne tik kitiems, bet ir sau. Tiesa, kartais dėl to tenka šiek tiek gailėtis.

Pamėgęs paukščius ir gėles

Su P.Meškėla susitikome jaukioje jo studijoje Vilniuje. Nors aplink ne viena judri gatvė, studijoje ir prie jos esančiame kiemelyje ramu kaip priemiestyje. Triukšmą kelia tik čiulbantys paukščiai, kurių čia netrūksta, mat į medžius Povilas įkėlęs net 11 inkilų.

Akys nepraslysta ir pro kiemą puošiančias žydinčias alyvas bei tulpes. „Inkilai, paukščiai, gėlės yra mano pomėgis, nors šiaip labiau esu miesto žmogus. Į gamtą išvažiuoju porai valandų ir jau girdžiu, kaip mane kviečia asfalto ruporas“, – gerai nusiteikęs kalbėjo dainininkas.

Studijoje P.Meškėla jaučiasi kaip namuose. Čia daug širdžiai mielų dalykų: iš kolegų gautų dovanų, paveikslų, plakatų, nuotraukų. Nori nenori akys apsistoja ties siena, kurią puošia gausybė žinomų žmonių parašų. „Buvimas studijoje, bendravimas telefonu, susitikimas su žmonėmis man yra tarsi laisvalaikis. Aš čia kaifuoju“, – abejoti neleido grupės „Rojaus tūzai“ vokalistas.

Pirmoji pokalbio dalis prabėgo daugiau klausantis muzikos nei kalbantis. Pasakodamas apie vieną ar kitą neseniai vykusį projektą, Povilas būtinai įjungdavo vaizdą ir garsą per kompiuterį. Patalpą užlieję garsai ir skambesys aiškiai primindavo, kad esame profesionalioje muzikanto studijoje.

Mokslus iškeitė į šėliones

P.Meškėla į muzikos pasaulį įžengė dar vaikystėje. Tėvai labai norėjo, kad jis ir sesuo lankytų muzikos mokyklą. „Mama dainavo chore, tėvas su muzika buvo mažiau susijęs, tačiau abu svajojo, kad vaikai būtų muzikantai. Taigi baigiau muzikos mokyklą, grojau akordeonu“, – mintimis į vaikystės laikus nusikėlė dainininkas. Jis pripažino, kad noras lankyti muzikos mokyklą ne visada buvo toks didelis kaip pradžioje, ypač kai prasidėjo namų darbai ir pan. „Gerai, kad tuo metu tėvai mane pamuštravo, kitaip nežinia, ar būčiau baigęs tą mokyklą“, – pasakojo muzikantas.

Muzikos keliu Povilas ėjo ir toliau: mokėsi groti trombonu, vėliau įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jos nepabaigė, nes atsirado grupė „Katedra“, Atgimimo laikais vyko įvairių judėjimų, tad mokslams nebeliko laiko. „Jei tuo metu tėvai būtų buvę gyvi, tikriausiai ir vėl būtų man „pakrovę malkų“ ir akademiją būčiau pabaigęs“, – prisipažino P.Meškėla. Tačiau tada jaunuoliui rūpėjo visai kiti dalykai: koncertai, tūsai, linksmybės...

Džiaugiasi vaikais

Tris sūnus užauginęs ir jau dvi anūkes turintis Povilas atvirai stebisi ir kartu gėrisi vaikų gebėjimu tvarkingai „susidėlioti“ gyvenimus. „Jauniausias sūnus Matas man yra daugiau nei autoritetas. Jam vos 22-eji, bet jis jau turi nuostabią žmoną ir dvi dukrytes. Vyresni sūnūs, Rokas ir Mantas, taip pat puikiai tvarkosi. Esu stebėtojas, todėl niekada nebruku savo nuomonės. Su sūnumis pasikalbame, galiu patarti, bet niekada neaiškinu, kaip ir ką jie turėtų daryti. Galiu tik pasidalyti savo patirtimi, įžvalgomis“, – pasakojo P.Meškėla. Jis prisipažino, kad pats tokio amžiaus buvo visai kitoks, surimtėjo tik priartėjęs prie keturiasdešimtmečio.

Sūnų auklėjimo nuopelnų Povilas sau nepriskiria. Pasak jo, didįjį darbą atliko jo žmona Miglė. „Esu griežtas: nukertu, ir viskas. Jei namo ateini su gerais ar blogais dalykais – prašom. Bet jei pradedi piktnaudžiauti ir į namus ne nešti, o iš jų išnešti, – viskas, viso gero. Tokiose situacijose į vietas viską sudėliodavo mano žmona“, – kalbėjo dainininkas.

Šeima P.Meškėlai – vienas svarbiausių dalykų. Ir ne tik ta, kuri yra namuose ir su kuria sieja kraujo ryšys. Jam brangi ir vadinamoji chebra – žmonės, su kuriais sieja bendra veikla, praeitis, draugystė.

Tik tai, kas tikra

Keista, bet tikra draugystė Povilui dažniausiai užsimegzdavo su tais žmonėmis, su kuriais iš pradžių bendraujant jausdavosi trintis, net kildavo konfliktų. „Taip būna tikriausiai todėl, kad susitinka asmenybės. Bendraujant su žmonėmis man svarbu, kad jie būtų nuoširdūs, kūrybingi, kvailai neužsispyrę, jaučiantys atsakomybę. Patinka žmonės, kurie sugeba pasiekti rezultatų. O nepatinka tokie, kurie, pradėję kažką daryti, susikivirčija, viską meta ir dingsta. Teko ne kartą su tokiais susidurti“, – apie patirtį bendraujant su įvairiais žmonėmis pasakojo atlikėjas.

P.Meškėla neslėpė, kad aplinkiniams kelia aukštus reikalavimus. Ne ką mažesnius, o gal net daug didesnius, reikalavimus jis kelia ir sau. „Stengiuosi nenuvilti kitų, sąžiningai ruoštis kiekvienam projektui. Kurdamas iš savęs taip pat daug reikalauju. Darau viską labai skrupulingai, todėl dažnai nesu teisus, nes tai trukdo pasiekti tam tikrų rezultatų. Kita vertus, dėl to nesijaučiu blogai, nes žinau, kad esu sąžiningas sau. Bet juk taip elgiasi visi tikrieji kūrėjai, į kuriuos aš ir lygiuojuosi“, – sakė roko dainininkas.

Gailisi nedainavęs operoje

Šiandien P.Meškėla ne tik koncertuoja, kuria ir dalyvauja įvairiuose projektuose, bet ir moko dainuoti kitus. Kaip pats sako, ne moko dainuoti, o stengiasi išmokyti mokytis dainuoti. Negana to, iki šiol mokosi ir pats, kartkartėmis nueina į pamoką pas operos solistę Sigutę Stonytę.

Povilui šiek tiek gaila, kad savo laiku neišbandė operinio dainavimo. „S.Stonytės manymu, būčiau buvęs geras tenoras. Kas žino, kaip tokiu atveju būtų pasisukusi mano karjera“, – šiek tiek apgailestaudamas kalbėjo Povilas. Jei jis susilaukia kritikos, daro tol, kol padaro taip, kaip reikia. „Toks jau esu. Vadovaujuosi principu: „Arba tu erelis, arba pasitrauk“, – juokėsi darbštumo ir užsispyrimo nestokojantis dainininkas.

Paklaustas, kodėl taip stengiasi, Povilas neabejodamas atsakė: „Dėl chebros, dėl šeimos. Man svarbu, kad esame kartu. Vienas kitam padedame, palaikome ir liūdesy, ir džiaugsme. Visada sakau: jei blogai, ateik, pasikalbėsim, išspręsim problemą ar bent palaikysim. Reikia viską nešti į namus, o ne atvirkščiai. Jei nešama iš namų, mano durys užsidaro. Ne tos, tikrosios, o tos, kurios širdyje.“

Istorijos nereikia pamiršti

Beveik trisdešimt metų roko scenoje praleidęs dainininkas gerai pamena pačią pradžią, laikus, kai labiau nei pinigai rūpėjo kūryba, kai buvo svarbu su bendraminčiais būti scenoje, sugebėti gerai valdyti vieną ar kitą instrumentą, būti tokiems, kaip garsūs užsienio atlikėjai.

„Dabar muzika yra daroma, o anksčiau ji buvo kuriama. Mes buvome idėjiniai, mums pinigai netrukdė, bet buvo tik kokioje 74-oje vietoje“, – sakė P.Meškėla. Kad ir kaip sunku buvo, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, beveik nuo nulio pradėti kurti roko istoriją, dainininkas neabejoja, kad jiems pavyko. „Buvome kaip tie papuasai, iš kosmoso nuleisti į Vilnių. Turėjome mikliai susigaudyti, kas, kur ir kaip. Ir mums pavyko. Man tik nesmagu, kad tai pamažu pamirštama. Mes esame labai maži, todėl turėtumėme savo istoriją labai vertinti ir apie tai nuolat šnekėti. Net jei rokas yra „ne formatas“, jis yra, ir jis – istorija. Tegyvuoja rokenrolas!“ – pokalbį baigė roko legenda.

Rekomenduojami video