Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
P. Galkontaitė: „Kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas“

Praėjusių ir šių metų sankirta, ypač šiųmetis pavasaris, vasara žurnalistei Palmirai Galkontaitei labai reikšmingi – stuktelėjo 60, o šį rugsėjį ji pristato savo naują knygą. Jei pirmoji neatskiriama nuo žurnalistinio darbo metu sukauptų žmonių istorijų, tai antroji kitokia – romanas. Dar viena naujiena – Palmira iš esmės pakeitė darbą.

Ar gidės, tiksliau, kelionių vadovės darbas lengvai prilipo, kuo jis panašus ir kuo skiriasi nuo žurnalistikos? Atrodo, viena iš tavo romane pavaizduotų moterų yra būtent šios srities atstovė?

Tai jau tikrai... neprisimenu, kad kada nors sukristų tiek įvykių, kaip per vienerius mano gyvenimo metus – nuo praėjusių metų birželio 14-tos, kai atšvenčiau savo 59-tąjį gimtadienį, iki šio – 60-ojo gimtadienio. Tąsyk vos savaitę prieš gimtadienį sužinojau, kad laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ nelieka televizijoje, o gimtadienio dieną laidojau mamą. Mano artimieji ir draugai, atėję į laidotuves, buvo gerokai sutrikę, nežinodami, ar dera mane sveikinti tokią dieną...

Atėjo ruduo, o aš nežinojau, kuo užsiimsiu. Štai tuomet viena bičiulė pasiūlė tapti grupės vadove, lydinčia turistus kelionėse. Iš pradžių į Kijevą. Pabandžiau. Patiko. Man lengva bendrauti su žmonėmis. Mėgstu keliones, domiuosi istorija. Tačiau jau po pirmos kelionės supratau, kad daug ko nežinau, painiojuosi, paklausta apie LDK laikų mūsų didžiuosius. Teko čiupti vadovėlius ir vėl „sėstis į mokyklos suolą“.

Vėliau lydėjau grupes į Šiaurės Italiją. Bergamas, Verona, Gardos ežero pakrantės, Milanas, Luka, Piza, Florencija... Ir vėl mokiausi. Juk atkeliavusi į tokį kultūros ir meno lopšį, privalėjau lydimai grupei priminti ne tik šalies, į kurią atvykome, istoriją (o juk čia Italija, kur kiekviena pėda – istorija), bet ir apie tai, kuo ypatingas kiekvienas iš lankomų miestų. Dienų dienom ryjau knygas apie Italiją, naršiau internete ir susikišau į galvą tiek informacijos, kad atrodė, jog smegenų kietasis diskas ims siųsti grėsmingą signalą – perkrova.

Laida „Nacionalinė paieškų tarnyba“ pakviesdavo žurnalistę į ne visada saugias šalis.

Ir štai COVID-19. Milane, Veronoje, kur pro turistų srautus sunkiai galėdavai prasibrauti prie geidžiamų objektų, staiga – tuščia. Mano numylėtojo Bergamo, kuriame dar Naujųjų išvakarėse su sūnumi skaičiavome senosios varpinės dūžius, gražioji katedra nepajėgė sutalpinti karstų... Kelionės užsidarė.

Lietuvos valstybės archyvo kino metraščio užsakymu pradėjau ruošti dokumentinį filmą, skirtą Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro 100-čiui. Tačiau pandemija atsirito ir į Lietuvą. Teatrai, renginiai užsidarė. Karantinas įkalino namuose. Nieko kito neliko, kaip tik surašyti tai, kas seniai sukosi galvoje ir kam iki tol nebuvo laiko. Taip susirašė karantino knyga „Kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas“.

Ar galima tavo knygą vadinti knyga apie tam tikro amžiaus moteris ir jų vis dar spalvingą gyvenimą? Apie tai, kad net praradus lūkesčius būti mylimai, geidžiamai gyvenimas dar gali jas nustebinti?.. Margarita ir Masimas tarsi įrodo, kad meilė galima ir aukso amžiuje. Ar tiki tuo?

Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad nežinai, kas laukia už kampo. Štai prieš mėnesį pradėjau rinkti medžiagą biografiniam romanui apie profesorės, pedagogės, be galo įdomios asmenybės Irenos Vaišytės gyvenimą, susiplanavau visus darbo etapus, o dabar guliu ligoninėje po ką tik išoperuoto vėžio. Ir vėl kiek naujų patirčių per kelias dienas... Bendradalių slengas, specifinės replikos laukiant prie procedūrinio kabineto, slaugučių, gydytojų, regis dar vakar visai svetimų žmonių, rūpestis, o, svarbiausia, suvokimas, kaip pasiutusiai lekia laikas.

Mano knygos personažai taip pat tą jaučia. Tik nežino, kaip toje tėkmėje išsilaikyti? Kaip nepaskęsti ir neprarasti savęs? Juk tam, kad keistum tai, kas netenkina, kad ryžtumeisi iš naujo kurti save, reikia ne tik ryžto, drąsos, reikia sugebėti stebėti, matyti gyvenimą. O jis visuomet turi ką pasiūlyti. Jis siunčia signalus, žmones, įvykius, kažką, kas padeda surinkti pakrikusias mintis, priverčia lyg kompiuterį „perkrauti“ smegenis. Ir meilė, ir susižavėjimas, ir aistra, kaip ir visi kiti pojūčiai bei jausmai galimi tol, kol esi gyvas. Pilna pavyzdžių, kai vadinamieji senjorai kopia į kalnus, neria į vandenynų gelmę, išplaukia jachta, išmoksta kalbų, susiranda draugų įvairiausiose pasaulio šalyse ir pilna krūtine gyvena.

Palmiros šeima šventėje: (iš kairės) vyras Egidijus Knispelis, sūnaus Justo žmona Renata ir jis pats, dukra Akvilė, sūnūs Kristupas ir Pijus, prieš jį žmona Eglė, šalia Palmiros – pusseserė Viktorija.

Šmėkšteli ir senėjimo tema, kai kalbi apie vyrą, fotografuojantį kitas moteris, bet ne ją, savo žmoną, arba kai kalbi apie moters kasdienybę: „... Krūvos erzinančių smulkmenų... Judi, kažką darai, kažką kalbi... Lyg robotas. Vien todėl, kad negali sustoti. Vystanti ir senstanti tiesiog akyse…“ Kaip pati žvelgi į senatvę? Ar bandysi senti oriai, ar stilingai, kaip prancūzės?

Visų mūsų kūnas su amžiumi sensta, susidėvi. Tačiau mes esame (šiuo atveju kalbu anaiptol ne tik apie moteris, vyrai neretai sensta dar skausmingiau) – ne tik kūno formos, ne tik plinkantys pakaušiai, subliuškę raumenys ir nutįsę pilvai. Žmogus gyvas tol, kol myli ir kol godus pažinti. Aš tebesu godi. Viskam. Visiems naujiems potyriams. Tačiau mane, kaip ir mano knygos herojes, retsykiais apima... ne, ne neviltis, o kažkoks beprasmybės pojūtis. Gal kai būnu pavargusi, kai rutina ima dusinti ir gniaužti gerklę. Taip būna vakarą, dieną, kelias... O vieną rytą pabundi, regis, niekas nepasikeitė, gal tik kažkas smagiai pro tave praplasnojo, ir jau, žiūrėk, plazdeni sparnais iš paskos. Norėčiau iki pat galo išsaugoti tą plazdėjimo pojūtį.

Yra knygoje mūsų socialinės tikrovės paveikslėlių, kalbant apie amžių... „...Deja, „žurnalistė su ilgamate darbo patirtimi“ šių dienų darbo biržoje nebuvo paklausi prekė... Grafą apie amžių ji išvis praleisdavo. Tačiau perskaičiusiems jos darbinės patirties aprašymą, buvo akivaizdu, kad darbo ieško kažkoks priešistorinis mamutas, kurio galiojimas šiame pasaulyje jau baigėsi...“ Ar tau pačiai teko patirti šią žmogų žeminančią situaciją?

Manau, kad ta nuostata, jog ieškoti darbo yra kažkaip nepadoru, žema, įskiepyta mūsų sąmonėje sovietmečio. Kada visi naujai iškepti specialistai gaudavo paskyrimus, kai laikėsi įsikibę garantuoto darbo (nesvarbu, kad jo nemėgo, kad tik atidirbinėdavo valandas), o sulaukę tam tikro amžiaus, būdavo išlydimi į „užtarnautą poilsį“. Nedarbas ir kūrybinės savęs paieškos turėjo pavadinimą – veltėdžiavimas ir atitinkamą baudžiamąjį straipsnį.

Praėjo beveik 30 metų, atsivėrė plačiausios pasirinkimo ir savirealizacijos galimybės, o mūsų, sovietmečio kartos galvelėse, tebesėdi ta „gėda“ netekti darbo. Tebeatrodo kažkaip nepadoru, kad buvusi garsi diktorė dirba pardavėja, aktorė – vaikų aukle... Kas tame gėdingo? Atvirkščiai. Tai drąsu. Nuostabu, kad žmogus neužsisklendė, kaupdamas neviltį ir apmaudą visam pasauliui, o atsivėrė naujoms patirtims. Mano knygos herojės, kaip ir aš pati, kupinos nuogąstavimo dėl amžiaus gerokai susiaurėjusios pasiūlos darbo rinkoje, visgi randa, kaip save realizuoti.

Naujoje knygoje „Kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas“ netrūksta ir Palmiros šeiminio gyvenimo detalių.

Ar labai ryškius pokyčius matai tarp vyro ir moters brandžiame amžiuje? Kas labiausiai neramina tavo knygos heroję Margaritą, kai ji įsimyli Massimo?

Tie patys kompleksai, neraminantys kiekvieną įsimylėjusią moterį. Ir ne amžius čia svarbiausia, o keliami lūkesčiai. Mylinti ar įsimylėjusi moteris dažnai yra linkusi savintis aistros objektą, sutelkia į jį visus savo lūkesčius. Kuo vyresnė moteris (regis, ne panelė, turėjo laiko suvokti, kad anaiptol ne visi santykiai trunka amžinybę), tuo didesni lūkesčiai. Tarsi kažkokia kompensacija už be meilės nugyventus metus. Šitaip, kankindamasi dėl to, kas bus rytoj, skaudžiausiai baudžia visų pirma save, atimdama galimybę būti laiminga šiandien. Margarita taip pat baiminasi nuvilti bemaž dvidešimt metų už ją jaunesnį Masimo. Puikiai suvokia amžiaus skirtumą. Ko gali tikėtis? O gal nereikia tikėtis? Gal reikia tiesiog išdrįsti būti?

Knygoje klausi, ar jaučiamės laimingi santuokoje? Ką apie save galėtum atsakyti? Ar ta laimė tėra mažytė didelės gyvenimo dviese mozaikos dalis?

Laimingi (ar nelaimingi) mes esame ne santuokoje, o gyvenime. Santuoka tėra viena iš to gyvenimo sudėtinių dalių. Jeigu visas mūsų laimingumas (ar nelaimingumas) priklauso tik nuo to, su kuo gyvename, kokie, kiek dėmesingi, atidūs mums mūsų sutuoktiniai, vaikai, kiti artimieji, vargu ar pajėgsime jaustis laimingi. Laimė, kaip beje, ir meilė, yra arba ne, viduje. „Kodėl mes taip nemylime vieni kitų?“ – klausia mano knygos herojė. Manau, todėl, kad pernelyg daug tikimės iš kitų ir pernelyg mažai iš savęs. Knygoje herojai kalba apie agape – besąlygišką meilę. Kai mylima be išlygų, ne už nuopelnus, ne už pasiekimus. Ir kuo daugiau mumyse tokios meilės, tuo mes laimingesni. Tuo laimingesni visi, nes nemylėdami, mes nuodijame save, platiname žudantį nemeilės virusą. Jeigu ir yra kokia nors mūsų atsiradimo šioje žemėje prasmė – tai tik meilė. „I was made for loving you baby“.

Knygoje labai ryški linija – moterų draugystė. Ko gero, iš tiesų nieko nėra tikriau, nuoširdžiau?..

Esu labai turtinga. Turiu 6 drauges. Labai jas myliu ir branginu. Be jų šios knygos nė nebūtų. Pasitikime viena kita, nebijome atsiverti ir išsipasakoti, nes žinome, kad nebūsime nei išjuoktos, nei pasmerktos, nei apkalbėtos. Jos buvo pagrindinės šios knygos įkvėpėjos ir pirmosios skaitytojos. Kiekviena joje atpažino dalelytę savęs ir savo patirčių. O kiek tų patirčių jau prašosi į knygos tęsinį... Šioje dalyje palieku herojus ties gyvenimo lūžiais. Jų istorijos baigiamos ne taškais, o daugtaškiais. Mano galvoje jau sukasi daugybė tolesnių galimų jų gyvenimo vingių, naujų išbandymų, nes tie išbandymai žmogų lydi iki paskutinio atodūsio. Aš jau užsidegusi, jau nekantrauju, kada galėsiu prie to sugrįžti.

 

Rekomenduojami video