Visi tėvai trokšta, kad jų vaikai užaugtų dori, sąžiningi, tvarkingi, o ne pasuktų šunkeliais. Deja, ne visada šie norai išsipildo. Ir dažniausiai dėl tėvų nesugebėjimo juos auklėti, o vėliau – imtis griežtų priemonių. Ko, pavyzdžiui, trūko Diminų ar Burlingių šeimose, kad tėvams nuo sūnų teko gintis peiliais? Ko trūko sūnums, kad šie į pasaulį žvelgė tik pro skaidriosios butelį ir savo įniršį išliedavo ant savo gimdytojų galvų? Šiuo atveju tai jau retoriniai klausimai. Tačiau šiose šeimose įvykusių tragedijų priežastis viena – alkoholis.

Tragedija brendo

Anykščių rajono Balčiūniškių kaimo gyventojas Andrius Diminas (67 m.), ko gero, nė klaikiausiame sapne nesapnavo, kad senatvėje jam teks atsidurti už grotų ir dienas leisti kartu su žiauriais nusikaltėliais.

Tačiau atsitiko taip, kad šių metų gegužės 7 dienos vakarą A. Diminas, nebeapsikentęs posūnio, pavadinkime jį Vaidu (41 m.), terorizavimo, stvėrė po ranka gulėjusį peilį ir smogė jam. Pataikė į krūtinę. Nukentėjusiajam buvo pažeista krūtinės arterija ir plautis – po paros Vaidas ligoninėje mirė. Diminas iš karto prisipažino kaltu ir papasakojo, ne tik kaip tragedija įvyko, bet ir kaip ji brendo.

Tingėjo dirbti

Su Vaido motina Andrius susipažino maždaug prieš 16 metų. Moteris buvo išsiskyrusi ir viena augino du sūnus. Andrius tuo metu irgi gyveno vienas iš tėvų paveldėtame name, tad pasiūlė naujajai širdies draugei susituokti. Pasak abiejų sutuoktinių, visi sugyveno neblogai. Barniai kildavo tik tuomet, kai prasidėdavo ūkio darbai, o vienas posūnių –Vaidas – nė piršto nepajudindavo, kad padėtų. Patėvis pabambėdavo ar stipriau pakeiksnodavo posūnį, tačiau niekada nebuvo prieš jį pakėlęs rankos. Greičiau atvirkščiai. Raginamas prie darbo Vaidas širsdavo ir neretai patėvį gerai pakratydavo, apstumdydavo. Tačiau šis, tik numodavęs ranka ir išeidavęs lauk. „Sulauksi iš svetimo užuojautos...“ – tokia ar panaši mintis šmėkštelėdavo Andriaus galvoje.

Teisybės dėlei reikėtų pridurti, jog Vaidas sirgo ir gaudavo neįgalumo pašalpą, tačiau tai netrukdė vyrui girtauti. Keletą metų vyras taip buvo įnikęs į svaigalus, kad vėliau teko gydytis nuo priklausomybės. Tačiau prie penketą metų grįžęs iš Priklausomybės ligų centro, Vaidas alkoholio negėrė – užtat buvo piktas kaip širšė.

Vienas dūris

Gegužę Andriaus žmona sunkiai sirgo ir gulėjo ligoninėje. O tiek pavasarinių darbų laukė – todėl šeštadienį į talką atėjo kaimynė Ona (vardas pakeistas) ir abu su Andriumi darbavosi darže: sėjo ir sodino daržoves. Namuose buvo ir Vaidas, tačiau jis senoliams dirbti nepadėjo. Nors puikiai žinojo, kad ir patėvis ne kokios sveikatos – prieš keletą metų arklys jam buvo sulaužęs šonkaulius ir koją. Ir Ona matė, kad kaimynas dirba iš paskutiniųjų, juosmenį suveržęs plačiu diržu. Kai moteris paklausė, kam tas diržas, Andrius padejavo, kad skauda šoną, pasiskundė, kad Vaidas jį, senioką, stumdo, tad, matyt, vėl bus lūžę šonkauliai.

Pasak talkininkės Onos, baigę darbus abu su Andriumi išgėrė šiek tiek degtinės. Po to šeimininkas ūkyje dar kažką veikė, o Ona žiūrėjo televizorių. Netrukus išgirdo, kaip Vaidas pakeltu tonu sako: „Ką, o tu negalėjai pečiaus užkurti?“. Ką į šiuos žodžius atsakė Andrius, moteris tikino negirdėjusi, tačiau vėl išgirdusi Vaido balsą: „Ką, peilį? Mesk peilį!“. Tuomet nuėjusi į virtuvę, kur pamatė iš išgąsčio tarsi suakmenėjusį Andrių. Vaidas sėdėjo netoli krosnies susiėmęs krūtinę. „Kviesk greitąją“, – išlemeno jis. Moteriai paklausus, kas atsitiko, Vaidas pakėlė baltinius – per krūtinę sruveno kraujo čiurkšlelė.

„Supratau, kad tai dūris, todėl paskambinusi viską pasakiau medikams ir laukiau jų atvykstant, – liudijo teisme Ona. – Klausiau Andriaus, kaip čia nutiko, tačiau jis nieko nepaaiškino, buvo lyg žadą praradęs“.

Reikėjo gintis

Iš A. Dimino parodymų: „Baigęs darbus grįžau namo, norėjau baigti virti šuniui ėdalą, tačiau iš savo kambario atėjęs posūnis ėmė priekaištauti, kodėl ėdalas iki šiol neišvirtas, nuvijo mane nuo krosnies sakydamas, kad duos į šoną, du kartus pastūmė. Bijojau jo, nes prieš penketą dienų jis, paprašytas padėti nuvežti malkas pirčiai, taip supyko, kad trenkė man keletą kartų į šoną, po to  pastūmė. Aš nukritau, o griūdamas trenkiausi į karučio rėmą ir stipriai susitrenkiau ir taip jau skaudantį šoną. Todėl įvykio dieną, kai Vaidas vėl ėmė mane stumdyti, susijaudinau, nežinojau, ką daryti. Nežinau, kaip atsitiko, bet kilo mintis, kad reikia nuo jo gintis, kad vėl nesulaužytų šonkaulių, todėl paėmęs nuo stalo peilį norėjau durti į petį, pagąsdinti, kad daugiau nemuštų, tačiau pataikiau į krūtinę – mat tuo metu posūnis kaip tik kėlėsi nuo suolo. Kai įdūriau, numečiau peilį ant stalo ir išėjau į lauką... Nužudyti posūnio nenorėjau, dūriau, nes bijojau, kad vėl būsiu stumdomas ir mušamas, be to buvau supykęs dėl Vaido elgesio – jo priekaištų. Žinoma, jei nebūčiau išgėręs, nebūčiau dūręs peiliu, būčiau išėjęs į lauką“.

„Jei nebūtų gėręs...“

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Algirdas Gaputis, skirdamas bausmę A. Diminui, atsižvelgė, kad jo „atsakomybę lengvina tai, jog kaltinamasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (tuoj po įvykio vyrui nustatytas 1,66 prom. girtumas) ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui – kaltinamais apklausiamas ir pats nurodė, kad jei nebūtų išgėręs, kilus ginčui su nukentėjusiuoju būtų išėjęs į lauką“.

Taip pat teisėjas atsižvelgė ir į tai, kad kaltinamasis „netiesiogine tyčia padarė sunkų tyčinį, baigtą nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomas pasekmes, į kaltinamojo asmenybę – anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, pensijinio amžiaus, yra neįgalus, pagal gyvenamą vietą charakterizuojama išimtinai teigiamai, žuvusiojo motina jam atleido, civilinio ieškinio atsisakė ir prašė neskirti laisvės atėmimo bausmės“.

Jei Apeliacinis teismas A. Dimino nepasigailės, jam teks atlikti 7 metų laisvės atėmimo bausmę.

Be to pensininkui teks sumokėti Valstybinei ligonių kasai 1338,51 euro už Vaidui O. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Vaikydavo tėvus

O Širvintų rajono Mančiušėnų kaimo gyventoja Birutė Burlingienė neatleido savo vyrui Gediminui (54 m.) už sūnaus Dariaus (28 m.) nužudymą. Ir dar prisiteisė 8000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus apygardos teismas G. Burlingį į pataisos namus išsiuntė 4 metams.

Bylos duomenimis, tragedija šioje šeimoje brendo irgi jau seniai. Statybose dirbęs Darius šiokiomis dienomis negerdavo ir būdavo ramus žmogus. Tačiau kiekvieną penktadienį grįždavo girtas ir namuose užkurdavo tikrą pragarą. Abu – ir motiną, o ypač tėvą – keikdavo, vaikydavo ir mušdavo. Tėvas privalėdavo bet kuriuo paros metu parnešti sūnui degtinės, o jei bandydavo nepaklusti, gaudavo į kailį.

Pasak Burlingių kaimynų, girtas sūnus ne tik terorizuodavo savo gimdytojus, bet tėvui yra net sulaužęs rankas. Gediminas ne kartą yra bėgęs slėptis pas kaimynus arba miegoti eidavęs į daržinę.

Pernai lapkričio 20-ąją, penktadienį, Darius grįžo namo vėlai naktį ir gerokai „įšilęs“. Tėvai jau buvo atsigulę miegoti. Sūnus čiupo tėvą už sprando, ištraukė jį iš lovos ir pareikalavo tuoj pat jam parnešti išgerti. Gediminas atrėžė nieko nepirksiąs ir, bijodamas vėl būti sumuštas, vienais apatiniais išlėkė pro duris. Keikdamasis sūnus – iš paskos.

Burlingis teisme sakė, jog bebėgdamas ant suoliuko pamatė peilį ir pagriebė jį. O kai sūnus prisivijęs ruošėsi jam trenkti, du kartus dūrė tuo peiliu mušeikai į krūtinę. „Po smūgių sūnus nuėjo namo, o po kurio laiko grįžau ir aš, – pasakojo G. Burlingis. – Radau sūnų sukniubusį kambaryje, pamačiau, kad blogai – tuoj pat iškviečiau greitąją, tačiau sūnus mirė dar neatvykus medikams“.

Bausmė – švelnesnė

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad G. Burlingis sūnų nužudė peržengdamas būtinosios ginties ribas, mat apsiginti nuo neginkluoto sūnaus buvo galima ir be peilio. Gal taip ir būtų nutikę, tačiau tą vakarą ir vyresnysis Burlingis buvo gerokai paėmęs – jam nustatytas 2,24 prom. girtumas. Dar girtesnis buvo nužudytasis – jo organizme rasta daugiau nei 3 prom. alkoholio.

Ši šeiminė tragedija sujaudino ir prokurorą Alvydą Valiukevičių, ir net bylą nagrinėjusią Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegiją. LR BK 129 straipsnis už šeimos nario nužudymą numato laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų, tačiau teisėjai skyrė gerokai mažesnę bausmę, nei numatyta Baudžiamajame kodekse. G. Burlingiui pataisos namuose teks praleisti tik ketverius metus.

Pasak nuteistojo, didžiausia bausmė ne nelaisvė, o tai, kad tas „kraupus įvykis „gulės ant sąžinės“ visą likusį gyvenimą“.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ