Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nuo pandemijos pasekmių amatininkų šiemet neišgelbės net Kaziukas

Gerokai užsitęsęs karantinas neigiamai paveikė šalies amatininkų veiklą, atsiliepė jų pragyvenimui. Ne ką lengviau ir žilvičių vytelių augintojams, kurių produkcijos pardavimai sumažėjo perpus. Nei vieni, nei kiti nežino, kaip rasti išeitį. Ūpo nekelia net artėjanti Kaziuko mugė, kuriai kiekvienas tautodailininkas nuoširdžiai ruošdavosi visus metus, nes šiemet jos gali ir nebūti.

Dominuoja pintinės

Dzūkijos krašto tautodailininkė, vytelių pynėja Rasa Aleksandravičienė iš Daugų (Alytaus r.) vis dar pina, bet sunkiai apsipranta su užsitęsusiu karantinu. Ne vieną dešimtmetį iš karklų vytelių ji pina dailius praktiškus gaminius – pintines, krepšius, dėžutes, namų apyvokos daiktus.

Amatininkės teigimu, pernai ir šiemet per pandemiją labai sumažėjo užsakymų ir jos darbų apimtys. Pasak Rasos, pynimo darbai dar nėra sustoję, bet kas mėnesį nupina vis mažiau, nes žmonės mažai kur išeina, taupo, apsieina be pintų daiktų, nes tai ne pirmos būtinybės prekės.

Ilgais žiemos vakarais Rasa pina dėžutes, skirtas daiktams susidėti. Amatininkė tikisi, kad pavasariop kam nors prireiks pintinės, todėl nupina vieną kitą krepšį. Populiarūs iš vytelių pinti gaubtai dujų balionams, nes jie dažniausiai būna neišvaizdūs, nusidėvėję, tad šeimininkės nori juos paslėpti.Įgudusi pynėja gali nupinti bet ką. Jeigu kas paprašo, nupina skalbinių dėžę pagal norimus išmatavimus.

Tačiau paklausiausia prekė – krepšiai-pintinės. Jas patogu neštis į turgų ar parduotuvę, nes nesusispaudžia maisto produktai. Daugelis tokiose pintinėse mėgsta vežtis maisto lauknešėlius iškylai į gamtą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dirbtuvė virtuvėje

Daugiškė pynėja neturi įsirengusi šiam amatui pritaikytos dirbtuvės – jai patogiausia įsikurti ten, kur paprastai moterys praleidžia daugiausia laiko. „Turiu tokią spintelę visiems įrankiams susidėti. Pinu daugiausia virtuvėje, nes čia moters vieta. Man labai patogu – ne tik pinu, bet ir valgį pamaišau, kai reikia“, – linksmai pasakojo Rasa.

Tačiau pynėjos darbas ne iš lengvųjų – reikia stiprių rankų. Kenčia moters rankų pirštai, sąnariai. Ji neslėpė, kad šis amatas nėra sterilus– vytelių atliekų pribyra ant žemės, jos prilimpa prie kojinių, šlepečių ir išsinešioja po visus kambarius.

Šis amatas reikalauja begalinio kruopštumo, bet suteikia malonių akimirkų, nes džiugina galutinis rezultatas. Pynėjos gyvenime pasitaiko ir įdomių dalykų. Ji pasakojo, kad prieš pradedant dirbti vytelės mirkomos, nes tada iš jų lengva nupinti norimos formos daiktą. Tačiau džiūdamos jos skleidžia neįprastus garsus. „Atrodo lyg pačios vytelės kalbėtų. Vis girdžiu spragsėjimą joms džiūstant“, –karklų savybes pastebėjo R.Aleksandravičienė.

Į pynimo procesą ji įtraukė ir vyrą Juozą bei šeimos atžalas. Vyro prašo tada, kai prireikia vyriškų rankų formuojant gaminį.

Perduoda žinias gimnazijoje

Auksarankei pynimas iš vytelių dabar nėra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Ji yra Daugų Vlado Mirono gimnazijos neformalaus ugdymo būrelio vadovė, tad per pamokas savo žinias perduoda jaunajai kartai. Šią žiemą neformalaus ugdymo būrelio pamokas ji veda nuotoliniu būdu, tad mokymo procesas nenutrūko. Rasa pastebi, kad nuotolinis mokymas yra kitoks, pasiruošimas pamokoms atima daugiau laiko nei įprastai. Per karantiną daugiau laiko reikia skirti būrelio veiklai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa stebi, kad vytelių pynimo amatas prilimpa ne visiems vaikams, bet sėkmingų pasekėjų yra ir tarp moksleivių. Lengviausiai įgūdžius pasiima vaikai, turintys įgimtą pynėjo gyslelę. Vadovė su pinančiais mokiniais pernai dalyvavo „Sidabro vainikėlio“ regioninėje parodoje, kurioje jos mokinė, gimnazistė Aušrinė Turskaitė pelnė pirmąją vietą.

Tuo tarpu R.Aleksandravičienei pernai išvykų, mugių, švenčių, kur galėtų parodyti savo pintus gaminius,buvo ženkliai mažiau. Pynėja nerizikavo vykti net į Kaziuko mugę, vieną svarbiausių ir autentiškiausių Lietuvoje, o kaip bus šiemet – nežino.

Papuošė Daugus

1989 m. Rasa baigė Kauno 52-ąją vidurinę profesinę technikos mokyklą (dabar – Kauno taikomosios dailės mokykla), įgijo vytelių pynėjos specialybę. Gyvenant Prienuose šis amatas buvo vienintelis jos pragyvenimo šaltinis. Ištekėjusi persikėlė į Daugus, kartu perkėlė ir vyteles – tęsė pradėtus pynimo darbus.

Keli R.Aleksandravičienės gaminiai – dėžutė iš šiaudų, perpinta skeltomis vytelėmis, pintinė vaisiams sudėti, kurios stilius primena „bulvinuką“ – yra sertifikuoti Lietuvos tautinio paveldo produktai.

Daugiškė pynimo amato pamoko ir Daugų bendruomenės moteris. Daugų krašto amatų kiemelyje ji organizuodavo pynėjų užsiėmimus. Prieš keletą metų moterys išmoko pinti lėkštes, krepšius, pintines, „bulvinukus“. Amatų kiemelio pievelę jos papuošė didžiule pintine, į kurią susodino gėles. Iš vytelių jos buvo sukūrusios kalėdinį angelą ir kitų dekoracijų, kurios šventiniu laikotarpiu puošė Daugus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa patenkinta, kad bendruomenės moterys noriai pina, tačiau karantinas neleidžia susirinkti, dėl to labai gaila. Moterys pasiilgo susitikimų ir vienos kitų. „Iki karantino būdavau labai užsiėmusi. Net pritrūkdavo laiko suplanuotiems darbams“, – pasakojo amatininkė.

Rasai tenka tobulėti, sutikti daugiau už ją pažengusių žmonių. Kartais ji pasižvalgo internete, randa visokių naujovių. Kai pasibaigs karantinas, Rasa svajoja surengti personalinę darbų parodą. Pirmiausia savame krašte, vėliau, jeigu kas norės, parodys platesnei auditorijai.

Smuko vytelių pardavimai

Ne tik Dauguose gyvenanti R.Aleksandravičienė, bet ir kiti Pietų Lietuvos pynėjai žilvitinių karklų vyteles perka iš Kazlų Rūdos krašto ūkininkų.

Raimedo Kantauto ūkis Jankų kaime (Kazlų Rūdos sav.) jau 20 metų augina gluosnių plantaciją, per žiemą paruošia vyteles pardavimui. Dalį vytelių nupirkdavo Lietuvos pynėjai, Lietuvos amatų centrai bei amatininkai-pynėjai, o didžioji dalis iškeliaudavo už Lietuvos ribų, daugiausia – į Rusiją. Pandemijos laikotarpiu, anot R.Kantauto, jo ūkio vytelių pardavimų apimtys nuo pavasario iki dabar sumažėjo maždaug 50 proc.

„Lietuvos pirkėjai perka daug mažiau. Iš Latvijos anksčiau pirko, bet dabar ir latviai neatvažiuoja. Žadėjo pirkti užsakovai iš Rusijos, bet nežinia kada ims“, – pasakojo vytelių augintojas Raimedas.

Jis sakė, kad anksčiau vytelių reikėdavo tiek šiltuoju metų laiku, tiek žiemą. Kartais pardavimai šoktelėdavo. „Manau, kad viskas priklauso nuo gaminių pardavimo. Jeigu gaminių neperka, pynėjai be tikslo nepins ir neprisikaups atsargų. Jau kuris laikas pynėjų gretos silpnėja, mažiau jų belikę“, – pastebėjo ūkininkas.

Per pandemiją nukentėjo ir amatininkai, ir vyteles auginę bei pardavimui ruošę ūkininkai. Vytelių augintojas iš Jankų kaimo mąstė, kad žilvičių augintojai nukentėjo gal net daugiau nei kiti ūkininkai. Jis lygino, kad grūdų kainos labai užkilusios, grūdai perkami, o vytelių kainos nekyla, rinka siaura, produkcijos pardavimai smuko perpus. Todėl savivaldybių parama dėl COVID-19 pandemijos nukentėjusiems vytelių augintojams tikrai praverstų. Kol kas jiems buvo pasiekiamos tik lengvatinės paskolos nukentėjusiems nuo nepalankių klimato reiškinių.

R.Kantauto ūkyje dabar pats darbymetis – kiekvieną dieną apdorojami žilvičiai. Šie darbai trunka nuo rudens iki pavasario (balandžio mėn.). Žilvičių derlingumas nenuvylė – šiek tiek sumažinęs plotus Raimedas iš hektaro surinko 10–12 tonų žalių vytelių.

Nesvarbu, perka vyteles ar ne,nuimtą derlių ūkis turi apdirbti. Jo teigimu, jeigu tokia nepalanki situacija tęsis dar ir šiais metais, teks galvoti, ką daryti. Jau užklysta minčių, kad tuomet neruoš žilvičių vytelių, nes tai kainuoja ir atima daug laiko, verčiau pjaus plantaciją ir viską sudegins.

Nukentėjo didelė dalis amatininkų

Audronė Lampickienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, buvusi Dzūkijos skyriaus pirmininkė

Amatininkų darbe pasitaiko gana įvairių situacijų. Kai kurie amatininkai perėjo į internetinę prekybą ir, jeigu pasisekė, susidomėjimo sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Jie gaminius pakuoja, siunčia ir parduoda būdami namuose. Kai kurie juos parduodavo per salonėlius-parduotuvėles. Jų prekyba sustojusi, nes nedirba mažos parduotuvės. Sugebėjusių išsisukti iš sunkios situacijos bus mažuma.

Negalima sakyti, kad visi mūsų tautodailininkai gyvena tik iš kūrybinės veiklos, nes didžioji dalis dirba kitokį darbą –amatininkystė yra tik priedas. Nežinia, kaip pandemija paveikė tą kitą veiklą. Amatininkų, kurie gyventų tik iš savo amato, nėra daug, nesturi būti labai stiprus ir pataikęs į dešimtuką su savo gaminama produkcija. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje nukentėjo dauguma individualių gamintojų. Net ir ta kojines mezganti močiutė. Šiuo metu turgavietės negali veikti, nes lauke šalta, siaučia virusas. Tos močiutės numegztos kojinės taip ir liks neparduotos. Ateis pavasaris ir jų niekam nebereikės.

Aš pati esu tautodailininkė. Mano sritis –vašku marginti kiaušiniai. Kasmet prieš Velykas vesdavau mokymus mokyklose, bendruomenėse. Pernai dėl karantino nevyko nė vieni mokymai, nes viskas buvo uždaryta. Ir šiemet gali būti panašiai.

Rekomenduojami video