Genėjimas yra geriausia profilaktinė augalo priežiūros priemonė. Genint suformuojama stiprios struktūros laja, reikiamas šakų tankis, visos augalo dalys gauna pakankamai saulės šviesos. Jei jauni medžiai negenimi, tolesnė jų priežiūra reikalauja didesnio įsikišimo: padaromos didelės žaizdos, būna sunkiau suformuoti stiprios struktūros, taisyklingą lają.

Genėti pačiam

Susipažinus su pagrindinėmis genėjimo taisyklėmis, galima pabandyti medžius išgenėti ir pačiam. Tinkamai nugenėti vaismedžiai atsidėkos geru derliumi – didesniais ir gražesniais vaisiais, be to, mažiau pramečiuos, t. y. kasmet derės daugmaž tolygiai. Genėti vaismedžius reikia bent du kartus, o formuojant žemaūgį sodą – net ir tris kartus per metus. Jaunas arba prastokai augančias, mažai šakų turinčias obelis pirmą kartą vertėtų genėti dar joms neišsprogus – antrojoje žiemos pusėje, kovą ar balandžio pradžioje. Svarbu, kad lauke nebūtų šalčiau nei 10 laipsnių šalčio. Toks ankstyvas genėjimas paskatina augalus leisti daugiau ūglių. Norint pristabdyti vaismedžių augimą, genėti juos galima jau išsprogusiais pumpurais ar žydinčius (bet ne vėliau kaip savaitę po žydėjimo). Nereikėtų išsigąsti, jei pavasarį nugenėjus sparčiai pradės augti vilkaūgliai (tiesiai statmenai augančios šakos). Juos palankiausia genėti rugpjūtį. Jei dėl kokios nors priežasties to nepadarėte, išgenėti vilkaūglius reikia anksti pavasarį. Vyšnias, slyvas ir kitus kaulavaisius vedančius vaismedžius geriau genėti nuėmus derlių. Kadangi genėjimas – papildomas stresas bet kuriam medžiui, rudenį verčiau genėti ne tokias vertingas, šalčiui atsparesnių veislių obelis.

Natūrali forma

Genint pašalinamos išdžiūvusios ar džiūstančios šakos, pažeistos mechaniškai arba ligų, kenkėjų, gyvūnų, audrų, paskatinamas žiedų ir vaisių vystymasis. Tačiau reikia atminti – negalima šalinti didžiosios dalies pagrindinių medžio šakų vienu metu, nes liks didelių žaizdų, bus prarasta natūrali lajos forma, augs daug vilkaūglių, susiformuos silpna laja.

Daugumai kraštovaizdžių geriausiai tinka natūrali medžio ar krūmo laja. Reikėtų vengti formuoti krūmus griežta geometrine forma, nes tai gali turėti neigiamos įtakos žydėjimui. Keisti natūralią augalų formą verta tik tada, jei turimas konkretus kraštovaizdžio dizaino tikslas.

Pasodinus medelius iš pradžių tik pašalinamos sergančios, negyvos ir pažeistos šakos, o kiti darbai atliekami artimiausio ramybės periodo metu.

Genint jaunus medžius svarbu nepašalinti dominuojančios viršūnės (jei sodmuo labai ištįsęs, mažai šoninių šakų, ją galima patrumpinti), bet beveik visada reikia pašalinti ar patrumpinti konkuruojančias viršūnes. Šalinamos susikryžiavusios ir į lajos centrą (kamieną) nukreiptos šakos. Jaunam medžiui augant, palaipsniui šalinamos žemutinės šakos (iki tam tikro iš anksto pasirinkto aukščio). Taip pat nupjaunamos per tankiai iš kamieno išaugusios pagrindinės šakos (atstumas tarp dviejų gretimų pagrindinių šakų turi būti ne mažiau kaip 15 cm, o geriausiai – 30 cm).

Vasaržaliai krūmai

Daug krūmų rūšių ir veislių turi puošnius žiedus. Pavasarį žydintys krūmai žiedus sukrauna dar praėjusių metų vasarą, dažniausiai jie būna ant vienmečių šakų, pavyzdžiu galėtų būti visiems gerai pažįstamos alyvos ir visiems matytos, ryškiai geltonai prieš išsiskleidžiant lapams žydinčios forzitijos. Pavasarį žydinčių augalų genėjimo laikas priklauso nuo jų amžiaus ir nuo to, kiek šakų planuojama pašalinti. Senus, apleistus pavasarį žydinčius krūmus reikėtų atjauninti pašalinant daug šakų. Geriausias laikas tai padaryti – žiemos pabaiga ar labai ankstyvas pavasaris (vasario pabaiga – balandžio pradžia), svarbu, kad lapai būtų nepradėję skleistis. Jei krūmas nėra labai apleistas, rekomenduojama kasmet pašalinti trečdalį pagrindinių šakų. Jei pavasarį žydintį krūmą reikia tik truputį apgenėti, šį darbą reikia daryti jam nužydėjus. Tokiu metu nugenėtas krūmas spės sukrauti žiedus kitiems metams.

Vasarą žydintys krūmai, pavyzdžiui, sidabrakrūmiai ar japoninės lanksvos, žiedus krauna ant šiųmetinių ūglių, todėl juos galima genėti žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį.

Dalis krūmų puošnūs ne žiedais, o lapais, vaisiais ar ryškia šakų spalva. Juos reikėtų genėti žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį. Dalis šių krūmų ryškesne spalva džiugina, jei ūgliai yra jauni (veislės spalvotais lapais, pvz., baltosios sedulos), tad kartais sodininkai kasmet juos nupjauna beveik prie pat žemės. Šį darbą irgi geriausia daryti žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį.

Nereikėtų genėti vasaržalių krūmų vasaros pabaigoje. Nugenėjus rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje nauji išaugę ūgliai gali nespėti sumedėti ir žiemą nušals.

Gyvatvorėse auginami krūmai dažniausiai genimi kelis kartus – vėlai žiemą ar pavasario pradžioje ir papildomai kelis kartus iki vasaros vidurio.

Vasaržaliai medžiai

Geriausias laikas genėti vasaržalius medžius – žiemos pabaiga ar ankstyvas pavasaris (vasaris – balandžio pradžia), kol jie nepradėjo skleisti lapų. Kai kurie medžiai, pavyzdžiui, klevai, riešutmedžiai  ar beržai, nugenėti pavasarį per žaizdas netenka daug sulos. Vienų manymu, tai augalams labai nepakenkia, tad į tai galima nekreipti dėmesio; o kiti teigia, kad geriau juos genėti vėlai pavasarį ar vasaros pradžioje, kai lapai visiškai išsikleidę. Svarbu genėjimo metu palikti tris ketvirtadalius lapijos.

Kai kuriuos medžius, žydinčius anksti pavasarį, pavyzdžiui, slyvas, vyšnias, trešnes, persikus, sakuras ir magnolijas (magnolijų žaizdos labai sunkiai užgyja, tad genėti jas rekomenduojama tik esant labai svarbioms priežastims), reikėtų genėti iš karto po jų žydėjimo.

Siekiant išvengti kai kurių ąžuolų ligų, nerekomenduojama jų genėti nuo balandžio 1-osios iki liepos 1-osios. Ąžuolus geriausia genėti vasario ar kovo mėnesiais.

Visžaliai

Egles ir kėnius geriausia genėti žiemos pabaigoje, kol jie yra ramybės būsenos. Pušys genimos vasaros pradžioje, kai išaugina jaunus ūglius („žvakutes“). Jie nugnybiami, paliekant pusę ar trečdalį jauno ūglio ilgio. Nereikalingos visų visžalių medžių šakos genimos žiemos pabaigoje.

Visžaliai krūmai, pavyzdžiui, kadagiai ar kukmedžiai, genimi kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, prieš pradedant augti naujiems ūgliams. Jaunus ūglius galima genėti ir birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Nereikėtų genėti visžalių krūmų rudenį.

Vaismedžiai ir vynmedžiai

Išskyrus kaulavaisinius (slyvos, vyšnios), vaismedžiai genimi vasario pabaigoje – balandžio pradžioje. Vynmedžiai genimi kovo mėnesį ar balandžio pradžioje. Kartais siekiant išvengti gausaus sulos pavasarinio tekėjimo, rekomenduojama vynmedžius genėti rudenį. Neatsižvelgiant į metų laiką genimos mechaniškai, šalčio, stipriai ligų pažeistos ar keliančios pavojų žmonėms ar turtui šakos.