LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Pasaulyje mirga duomenų apie tai, kad pandemijos akivaizdoje auga turtingųjų turtai, daugėja skurstančiųjų. Ir Lietuvoje, kur skurdo rizikos rodikliai jau daug metų buvo vieni iš didžiausių ES, panašu, vėl veriasi didesnė socialinė praraja. Kokių klaidų gelbėdama verslus ir gyventojus padarė buvusi valdžia ir ko tikėtis iš naujosios, kurios lyderiai – konservatoriai – per praėjusią krizę pasižymėjo„diržų veržimo“ politika? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto profesoriumi, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriumi dr. Boguslavu Gruževskiu.
Kaip ir pasaulyje, Lietuvoje vėl gilėja nelygybė. Vieniems padidėjo atlyginimai, turbūt ir turtai, kitiems stinga pinigų maistui, mokesčiams susimokėti. Kaip gyvensime kitais metais, kokios jūsų prognozės?
Situacija sudėtinga, daug ženklų, kad pokyčiai gali būti nelabai palankūs socialinės gerovės formavimuisi. Reikia pabrėžti, kad Lietuvoje 2018–2019 metais daug socialinių rodiklių buvo vieni geriausių nuo 2000 metų, o gal ir per visą nepriklausomybės laikotarpį.Atsirado vaiko pinigai, pensijų indeksavimas ir kt.
Kalbant apie ateitį, gali būti ir geriau, ir blogiau. Kas būtų blogiau? Į pelną orientuotos ekonomikos raidos paradigmos išsaugojimas. Per pandemiją dalis turto praranda vertę, pavyzdžiui, turizmo srityje daug įmonių išparduota, jas perka asmenys, turintys daugiau laisvo kapitalo. Tokiu būdu vyksta, sakyčiau, laukinis perskirstymas, daugiau turto ir kapitalo gali kauptis nedaugelio rankose. Tokie procesai galimi ir Lietuvoje. Dabar daug kas priklausys nuo realios Vyriausybės politikos. Ilgą laiką kalbama, kad būtina padidinti pajamų diferencijavimą, nekilnojamojo turto apmokestinimą, peržiūrėti žemės ūkio paramos principus, numatant didesnį diferencijavimą – visur turi būti žymiai daugiau socialinio teisingumo. Ir tai yra Vyriausybės rankose.
Dėl gyventojų gyvenimo sąlygų dar neaišku, į kurią pusę pasisuks pokyčiai.Turėsime finansinių galimybių, taip pat skatinamas investavimas, skolinimasis. Pinigai atpigo, tad Vyriausybė turės absoliučiai laisvas rankas, kad sprendimai būtų labiau socialiai orientuoti ir nukreipti į įvairių socialinių grupių gerovės išlyginimą. Aišku, pandemija įneša tam tikras korekcijas. Kai ribojami kontaktai, nieko daug nenuveiksi, galima plėtoti pasyvias priemones – mokėti išmokas,ruošti finansines injekcijas.
Taigi, pinigų maistui ir mokesčiams tikrai užteks. Vyriausybė turi visas galimybes, kad skausmo ir praradimų, visuomenės susisluoksniavimo būtų kuo mažiau.
Žmonės prisimena „naktines“ mokesčių reformas, nuogąstauja, kad naujoji valdžia imsis „diržų veržimo“ politikos. Ar tai pasiteisins, kai visos šalys įsukamos į didžiulių skolų verpetą? O gal ir reikia „veržtis diržus“, kai valstybė ženkliai padidino įsiskolinimus?
Dabar pagrindinė problema tokia: viena vertus, pasisakoma prieš „diržų veržimą“,skatinamas vartojimas, tuo pačiu ir skolinimasis,kita vertus, reikia suprasti, kad čia nėra tradicinės skolos, kalbama ne tiek apie skolinimąsi, kiek apie dosnesnį investavimą. Manau, atsakingi politikai nepristigs ir „diržų veržimo“ elemento, bet reikia ne apriboti, o efektyvinti. Efektyvinimo kontekste yra du elementai – panaudojimas ir taupymas. Dabar pinigai pigūs, skatinama skolintis ir naudoti, bet tai neturi atpalaiduoti nuo drausmės. Skolinimasis ir naudojimas neturi tapti piktnaudžiavimu ir pinigų švaistymu. Pagrindinė problema – kontrolė ir efektyvumas.Taigi, įsiskolinimas nebaisus, jeigu bus efektyviai investuojama ir kontroliuojama, kaip pinigai panaudojami.
Per praėjusią krizę šalį valdę konservatoriai nepasižymėjo socialiniu jautrumu. Galbūt matote ženklų, kad dabar valdantieji elgsis kitaip, o galjie ir vėl šykštės socialinių „pagalvių“?
Ženklų reikia ieškoti valdančiųjų rinkiminėje programoje ir naujai išrinktų ministrų pasisakymuose. Tam tikri ženklai rodo, kad dabartiniai valdantieji turėtų elgtis kitaip. Jie sako matantys įtampas dėl socialinės nelygybės ir skurdo. Pasisakoma už mokytojų, socialinių darbuotojų atlyginimų didinimą, už nelygybės mažinimą, pradėta kalbėti apie vaiko pinigų diferencijavimą ir pan. Panašu, kad jie bent formaliai pasimokė ir supranta neatsakingo elgesio, kuris buvo pademonstruotas per ankstesnę krizę, pasekmes. Bet reikia pabrėžti, kad tai kol kas tik teoriniai samprotavimai ir nėra garantijų, kad realus elgesys bus labiau socialiai jautrus. Aišku, kad jis turi būti absoliučiai socialiai jautrus. Neaiškumų ir pavojų yra, daug kas priklausys nuo to, kiek bus bendradarbiaujama su visuomene ir įsiklausoma į ją.
Pasitraukusi Vyriausybė išdalijo nemažai paramos verslui – tiek darbdaviams, tiek savarankiškai dirbantiesiems, socialinių išmokų gavėjams. Kaip manote, ar tokia politika pasiteisino? Kokius trūkumus pastebėjote?
Visos ES šalių narių vyriausybės, taip pat JAV, Kanada, Australija, išdalijo daug paramos verslui ir darbą praradusiems asmenis. Ir Lietuva šiuo atžvilgiu pakankamai teigiamai atrodo ES. Aišku, kad mūsų išmokos buvo mažesnės, bet operatyvumas ir aprėptis – pakankama. Taigi, Vyriausybė padėjo žmonėms, verslams. Tai rodo ir mūsų atliktų tyrimų duomenys.
Kokie trūkumai?Kalbėdamas apie finansinę paramą, pabrėžčiau tokį niuansą. Kai šnekame apie paramą, paprastai turime omenyje socialines išmokas nepasiturintiems gyventojams ir kt. Norint gauti socialinę paramą, reikia praeiti nemažai slenksčių – tikrinamos pajamos, šeimos turtas ir kt.
Teikiant paramą verslui turi būti taikomos tokios pačios taisyklės, juk tai irgi mokesčių mokėtojų pinigai. O remiant verslą nepakako kontrolės ir monitoringo, ar parama tinkamai panaudota. Įmonės ima pinigus, o darbuotojus atleidžia. Ar žmonės laimi, kad verslas gavo išmokas? Juk išmokų tikslas – verslo ir darbuotojų išsaugojimas. Bet kur statistika, kuri parodytų, kad išdalinti milijonai pasiekė tuos, kuriems pinigų reikėjo labiausiai? Sako, kad tokiai kontrolei prireiktų daug administracinių išteklių. Betgi administracinių išteklių plėtojimas tokiomis sąlygomis yra viena efektyviausių krizės suvaldymo priemonių! Tai papildomos darbo vietos. Toks pinigų panaudojimas žymiai efektyvesnis už pasyvų jų mokėjimą pašalpoms. Kontroliuoti nereiškia bausti.
Kitas trūkumas – nepakankamas verslui teikiamos paramos diferencijavimas. Verslas verslui nelygus: vieni gamina vantas, kiti – biotechnologijos produktus. Tai turi atsispindėti paramos sistemoje.
Itin daug kritikos, ypač iš darbdavių, pasipylė už tai, kad buvo skirtos 200 eurų darbo paieškos išmokos, esą tai padidino bedarbių gretas, sumažino motyvaciją dirbti. Ar tai, jūsų akimis, buvo nereikalinga parama?
Pats pritariau, kad ši išmoka atsirastų, tačiau kitame formate. Ši išmoka yra tikslinė (darbo paieškos), tad būtinai reikėjo tikrinti gavėjo elgseną. Negalėjo būti taip, kad žmogui siūlomas darbas, o jis jo atsisako. Taigi, turėjo būti vykdoma kontrolė ir skiriamos nuobaudos. Buvo siūlyta didinti darbuotojų skaičių Užimtumo tarnyboje (UT). Aišku, kontroliuoti sudėtingiau nei skirti paramą. Bet mums efektyvumas svarbesnis už neatsakingą išlaidavimą. Tai labai svarbu ir ateičiai, nes išlaidos bus labai didelės.
Tokių sprendimų pasekmė – labai sparčiai išaugęs nedarbo lygis. Padidėjo ir laisvų darbo vietų skaičius, o norinčiųjų dirbti nėra. Taigi, matome, kaip galima vos per pusmetį iškreipti darbo rinką.
Negi vos 200 eurų išmoka galėjo taip iškreipti Lietuvos darbo rinką? Gal tai į paviršių iškėlė valdančiajam elitui nepatogias senas problemas – daug žmonių verčiasi minimaliomis lėšomis, o darbdaviai nori pigiai samdyti?
Tai liūdnas faktas. Mes irgi nesitikėjome, kad tokia nedidelė suma gali taip stipriai paveikti.Tai, kad 200 eurų galėjo iškraipyti darbo rinką, parodo, jog didelės dalies(20–30 proc.) gyventojų pajamos siekia vos 400–500 eurų. Esant tokiai situacijai 200 eurų jiems buvo pakankama suma, juk tai maždaug pusė jų įprastinių pajamų. Kita vertus, kaimuose žmonės turi kitų veiklų: privatūs ūkiai, miškas ir kt.Gal buvo ir piktnaudžiavimo, tokių tyrimų nėra, bet galėjo būti, kad iš darbo atleisti darbuotojai užsiregistravo UT, gavo išmoką ir grįžo atgal dirbti be sutarties. Taigi, nebuvo kontrolės ir aiškumo, o tai daro žalą mūsų finansinei sistemai ir socialinei apsaugai.
Ekonomikai gaivinti turėsime nemažai Europos atsigavimo fondo, DNR plano milijardų. Tačiau jau yra pagrindo nuogąstauti, ar investicijos bus tikslingos. Verslininkus sukrėtė tai, kad vos per dvi valandas buvo išgraibstyta 20 mln. eurų paramos inovacijoms, o milijonų paprašė ir vos įsteigtos, darbuotojų neturinčios įmonės. Tokia pradžia nieko gero nežada...
Tai ypač iškalbingas neatsakingų ir ekonomiką žlugdančių sprendimų pavyzdys. Gyvename XXI amžiuje, skrendame į Marsą, o paraiškas vertiname pagal tai, kas greičiau jas pateikė! Tai panašu į Kalėdų eglės puošimą kuo brangesniais papuošalais, galbūt tikintis, kad po Trijų Karalių tie papuošalai grįš namo.
Gaila, bet vis dar dominuoja nebaudžiamumo dvasia. Asmeniniai ar atskirų grupių interesai dažnai laimi prieš tautos bei šalies ilgalaikės raidos interesus. Juk prioritetas turi būti ne paraiškos pateikimo terminas, o inovacijų kompleksinis efektas.Tokių konkursų bus dar dešimtys. Juos turi organizuoti aukšto lygio specialistų ir užsienio ekspertų komisija,taip pat turi būti numatytas ilgalaikis monitoringas, kaip tie pinigai panaudojami, taikomos sankcijos už įsipareigojimų nevykdymą. Jeigu nebus sąmoningos kontrolės ir monitoringo mechanizmo, tie milijardai mus labiau skandins,nei kels ir užtikrins sėkmingą ilgalaikę plėtrą.Tiesa, neturiu argumentų, kodėl taip įvyko. Gal yra kažkokių motyvų, apie kuriuos nežinau. Bet tai, kad pagrindiniu kriterijumi skiriant pinigus inovacijoms tapo paraiškų pateikimo greitis, yra liūdnas faktas.
Jeigu ekonomikoje yra korupcijos apraiškų, tai sudaro sąlygas rinkoje dominuoti ne efektyviausiam, o „slidžiausiam“. Korupcija geriausius išstumia iš rinkos. Tai trumpalaikis sprendimas, bet mums iš to lieka tik žala.
Esate minėjęs, kad socialinės nelygybės lygis XXI a. pradžioje yra didesnis nei XVIII a. viduryje. Tai didžiulis paradoksas, kai moderniame pasaulyje vis sparčiau veriasi praraja tarp socialinių grupių, šalių. Gal mes su inovatyviomis technologijomis ritamės atgal į viduramžius ir dar toliau?
Progresyvioji pasaulio dalis yra susirūpinusi dėl augančios nelygybės ir civilizacijos ateities, nes auganti nelygybė atlieka sprogstamosios medžiagos vaidmenį. Visi realiai supranta, kad tai labai pavojinga.Žmonės, galintys keisti situaciją, yra nesuinteresuoti, nes jie atstovauja tiems, kurie turi turtus ir galią. Žinome, kad nelygybė pažadino Spalio revoliuciją Rusijoje, sukėlė kitas įtampas, kurių netrūko per visą istoriją. Aišku, yra skirtingų priežasčių, bet pagrindą sudaro socialinė turtinė nelygybė, kuri uždega didžiulius nepasitenkinimus, priveda prie revoliucijų ir pan.
Dėl visokių krizių susisluoksniavimas didėja.Jeigu po pandemijos jis padidės, daugiau šalių pasieks tokį nelygybės skirtumą ir vartojimo lygį, kuris bus palyginamas su XX a. pradžia. Rusijoje yra tokių ženklų, matome, kokia situacija JAV, tik niekas to neakcentuoja. Juk JAV, kur aukščiausias branduolinis ir militarinis potencialas, yra viena iš aukščiausių nelygybių tarp išsivysčiusių šalių. Ji nukreipiama į politines, rasines priežastis, bet dingstis vista pati – dalis žmonių neįtraukta į pilnavertį gyvenimą. O štai Kinijoje pasitenkinimas ir patriotizmas auga, nes gerovė apima vis platesnius visuomenės sluoksnius.
Lietuvai tinkamas kelias – harmoninga socialinė raida. Jeigu to nepadarysime per artimiausius 5–10 metų, prarasime gal net paskutinį šansą. Aišku, dar nežinia, kaip praeisime šį sunkų pandeminį laikotarpį.
