Politikai Briuselyje susitarė dėl daug kam gerokai pabodusios Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES istorijos tęsinio. Kol kas aišku tik viena: kovo 29 dieną numatytas išstojimas neįvyks.

Dar dvi savaitės

Po trijų mėnesių bus lygiai treji metai, kai Didžiosios Britanijos rinkėjai referendume vos 4 proc. balsų skirtumu nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos. 2017 m. kovo 29 d. prasidėjo Didžiosios Britanijos ir ES derybos dėl išstojimo sąlygų ir išstojimo sutarties, ir per tą laiką „Brexit“ drama, žūtbūtinai kaunantis abiejų pusių derybininkams, tiesiog akyse įgijo rūstaus tragizmo bruožų. Dar po kurio laiko ji peraugo į tragikomediją, o nuo šių metų pradžios, vis labiau artėjant kovo 29-osios finalui – susitartai „Brexit“ datai – virto atviru farsu. Ši politinių skyrybų istorija tapo panaši į audros metu sugedusį laivą, kurio įgulai niekaip nepavyksta paleisti variklių, ir didelės bangos jį nevaldomą neša vis arčiau pakrantės uolų.

Po dviejų britų parlamento Bendruomenių rūmuose pralaimėtų balsavimų dėl premjerės Theresos May su ES suderėtos išstojimo sutarties tapo aišku, kad laivo variklių skyriuje stojo visiška tyla. Varikliai neveikia, denį plauna bangos, korpusas linguoja ant jų kaip ant sūpuoklių, uolos vis labiau artėja. Įgula pasimetusi: premjerė neatsisako ankstesnio „Brexit“ kurso, bet nesugeba priversti daugumos jūreivių jai paklusti. T.May stvėrėsi šiaudo ir nuvyko į kovo 21 dieną Briuselyje vykusį ES šalių vadovų susitikimą. Ji prašė nukelti numatytą galutinę „Brexit“ datą, priešingu atveju kovo 29 d. Didžioji Britanija būtų turėjusi išstoti iš ES be sutarties. Nevaldomas britų laivas būtų įsirėžęs į ekonominės tikrovės uolas.

Vis dėlto kantrybė dėl akivaizdaus pavojaus akivaizdoje toliau besiblaškančios ir besiriejančios britų politinio elito įgulos trūko ir Briuselyje. T.May buvo leista aiškiai suprasti, kad ES yra pasirengusi vadinamajam kietojo „Brexit“ scenarijui, ir niekas nemato prasmės toliau tempti laiką lūkuriuojant, kol Didžiosios Britanijos vyriausybė ir parlamentas ras bendrą kalbą dėl savo šalies ateities. 27 ES šalių vadovai vieningai iškėlė T.May „Brexit“ datos atidėjimo sąlygą: jei šią savaitę britų parlamentas pritars jau dukart atmestai išstojimo sutarčiai, dėl kurios susitarė premjerės ir Briuselio derybininkai, tai Didžioji Britanija tvarkingai išstos iš ES gegužės 22 dieną. O jei parlamentas ir trečią kartą atmes sutartį, balandžio 12 d. šalis paliks ES be jokios sutarties. Kitaip tariant, kovo 29-oji dabar tapo balandžio 12-ąja. ES vadovai pabrėžė, kad padarė viską, ką galėjo, stengdamiesi padėti britams kuo sklandžiau įveikti šią politinę krizę, vieną rimčiausių šalyje po Antrojo pasaulinio karo.

Mandagus ultimatumas

Žinoma, nė viena besiginčijanti pusė paprastai nebūna visiškai teisi, ir denyje besiblaškančius bei besiriejančius Anglijos politinius jūreivius, garsėjančius šaltakraujiškumu ir profesionalumu, nesunku suprasti. Viena vertus, politinis elitas turi įgyvendinti 2016 m. referendumu pareikštą tautos valią palikti ES. Tiesa, kiek šis sprendimas buvo apgalvotas ir savarankiškas, dabar, praėjus kone trejiems metams, būtų galima ir pasiginčyti: į viešumą iškilo nemažai faktų, atskleidusių, kad didžiausi išstojimo iš ES kampanijos aktyvistai ir finansuotojai turėjo slepiamų ryšių su Rusija. Klausimai, ar Kremlius galėjo iš Rusijos verslo piniginių sumokėti – tiesiogiai ar per tarpininkus – už „Brexit“ šalininkų agitaciją ir daryti atitinkamą poveikį Britanijos visuomenei per socialinius tinklus ir kitus žiniasklaidos mechanizmus, dar iki galo neatsakyti. Štai kad ir vienas iš daugelio panašių faktų: pernai britų dienraštis „Guardian“ pranešė, kad britų verslininkas Arronas Banksas, didžiausias finansinis išstojimo iš ES agitacinės kampanijos rėmėjas, buvo gavęs Rusijos pasiūlymą įsigyti solidų vienos aukso kasyklos Sibire akcijų paketą. Yra žinoma, kad tuo metu įvyko ištisa serija šio žmogaus susitikimų su Rusijos ambasadoriumi Londone. A.Banksas, beje, yra vedęs Jekateriną Paderiną, prieš ketvirtį amžiaus iš Rusijos provincijos atvykusią studijuoti į Didžiąją Britaniją, o jos žygį iš Jekaterinburgo į Londono aukštuomenę britų spauda vadina labai įtraukiančia aštraus siužeto istorija.

Kad ir kaip būtų, referendumo sprendimo niekas neatšaukė, bet pusantrų metų trukęs nelengvas Londono ir Briuselio derybininkų darbas siekiant nustatyti abiem pusėms naudingiausius Didžiosios Britanijos ir ES bendradarbiavimo santykius galiausiai atsimušė į Bendruomenių rūmų nepritarimo sieną. Nors premjerė T.May įtikinėja, kad derybose buvo pasiektas geriausias kompromisas, su tuo nesutinka nei opozicija, nei greito pasitraukimo scenarijų remiantys jos pačios partijos nariai – ir vyriausybėje, ir parlamente. T.May nesugebėjus Bendruomenių rūmuose užsitikrinti jos išstojimo planą remiančios daugumos, premjerė ėmė reguliariai kursuoti tarp radikalų stovyklos savo partijoje ir Briuselio siekdama rasti papildomų kompromisų. Deja, jai sekėsi nekaip, ir tą patvirtina kovo 29 d. Europos Vadovų Taryboje jai pateiktas mandagus, bet griežtas ultimatumas. Apsispręskite, ko norite, ir pagaliau darykite, tik greitai – ir be jūsų turime daug rūpesčių.

Antras kartas nemeluoja?

Lyg to būtų mažai, ėmė pavojingai linkti šio politinio turgaus grindys: vis daugiau žmonių Didžiojoje Britanijoje, suprasdami itin didelę ekonominę pasitraukimo iš ES be sutarties – o tokia perspektyva, turint galvoje du parlamente žlugusius balsavimus dėl T.May siūlomos išstojimo sutarties, yra labai reali – kainą, keičia savo nuomonę. Per trejus metus nuotaikos dėl „Brexit“ gerokai pasikeitė: tą rodo sociologinės apklausos. Antai sausio pabaigoje atlikta „YouGov“ apklausa atskleidė, kad jei būtų surengtas naujas referendumas dėl išstojimo iš ES, 56 proc. Anglijos rinkėjų balsuotų už narystę ES, o 44 proc. – už išstojimą. Tai didžiausias skirtumas nuo 2016 m. Kovo 11 d. atlikta „Kantar“ apklausa rodo, kad už išstojimą pasisako 32 proc. apklaustųjų, už pasilikimą ES – 40 proc., neapsisprendę – 27 proc. Kovo 17 d. „ComRes“ apklausos rezultatai buvo tokie: už išstojimą – 39 proc., už pasilikimą ES – 45 proc., neapsisprendę – 16 proc. Kovo 19 d. „YouGov“ apklausa atskleidė, kad už išstojimą yra 41 proc. apklaustųjų, už pasilikimą ES – 46 proc., 14 proc. nežino, kaip balsuotų. Taigi, jei sociologiniai tyrimai tiksliai atspindi rinkėjų valią, yra nemaža tikimybė, kad naujame referendume dėl šalies ateities laimėtų pasilikimo ES šalininkai.

Tačiau tai dar labiau tirština politinį rūką ties pakrantės uolomis. Rengti naują referendumą ar likti prie ankstesniajame priimto to sprendimo? Gerbti jau pareikštą tautos valią ar suteikti jai dar vieną progą pasisakyti? O jei antrasis referendumas paneigs pirmajame priimtą sprendimą, tai kurio reikėtų laikytis? Praėjusį savaitgalį Londone mažiausiai milijonas demonstrantų reiškė nepasitenkinimą vyriausybės siekiu kuo greičiau išstoti iš ES ir reikalavo, kad būtų rengiamas naujas referendumas. Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES priešininkų peticiją, reikalaujančią, kad šalis pasiliktų Europos Sąjungoje, pasirašė jau 5 mln. piliečių. Tiesa, 2016 m. vykusiame referendume už išstojimą pasisakė daugiau kaip 17 milijonų rinkėjų, tačiau panašu, kad situacija šiandien gali būti labai rimtai pasikeitusi. Ar T.May kabinetas ir Bendruomenių rūmai gali numoti ranka į didėjančios išstojimo iš ES priešininkų stovyklos reikalavimus? Vis daugiau požymių rodo, kad premjerė taps „Brexit“ tragedijos ar tragikomedijos politinio atpirkimo ožiu. Pirmadienį Bendruomenių rūmai nusprendė perimti „Brexit“ problemos sprendimo paieškas iš vyriausybės į savo rankas. Kuo tai baigsis, visiškai neaišku. Kol kas ant britų „Brexit“ laivo kapitono tiltelio matome visiškai pasimetusį kapitoną T.May asmenyje ir dar labiau denyje besiblaškančią įgulą, kuri vis garsiau šaukia apie mirtiną pavojų. Tačiau laivo varikliai ir toliau neveikia, o „kietojo išstojimo“ uolos kiekvieną dieną vis arčiau ir arčiau. Labai panašu, kad balandžio 12-ąją, iškart po vidurnakčio, pasaulis išgirs garsų smūgį ir šaižų uolų perskrosto metalinio laivo korpuso džeržgėjimą: Didžioji Britanija paliks ES be sutarties.