Kaunietis Vingaudas Nolius (37 m.), pravarde Turkelis, išvengė jam grėsusios 2–12 metų įkalinimo bausmės už tai, kad pernai šūviais buvo sunkiai sužalotas kitas kaunietis ir tuo pat metu pasikėsinta sužaloti dar vieną vyrą, į kuriuos šaudyta vidury dienos, kai aplinkui buvo nemažai pašalinių žmonių, irgi galėjusių patirti sužalojimų ar net žūti. Mat tokiai V. Noliaus kaltei pagrįsti teismas pritrūko įrodymų. Bet nuo pernai gegužės už grotų gyvenantis Turkelis iš „zonos“ dar neišleistas.

Sumaištis gatvėje

Istorija, įklampinusi V. Nolių, anksčiau jau teistą 4 kartus, prasidėjo 2015-ųjų balandžio 9-ąją, kai vidurdienį Kaune, Partizanų gatvėje, staiga nuaidėjo keli šūviai ir buvo sunkiai sužalotas kaunietis Giedrius T. (47 m.), o nemažai siaubo patyrė ir kartu su juo buvęs jo bičiulis Vidmantas S. (36 m.). Giedriui T. tuokart buvo peršautos abi kojos, todėl prireikė operacijų, dar teko ilgai gydytis ir tuo pat metu lūžusius kojų kaulus. O Vidmantas S. kulkų išvengė, tačiau jį, tuokart bėgantį nuo šūvių, pėsčiųjų perėjoje kliudė automobilis. Smūgio jėga užmetė kliudytą vyrą ant kapoto, truputį pavežė, tada nelaimėlis nukrito ir, kiek pasvirduliavęs, nubėgo toliau, prekybos centro „Iki“ link.

Kadangi judrioje įvykio vietoje buvo nemažai praeivių, jie matė, kas vyko. Vieni rėkdami skelbė apie pavojų, kiti skambino policijai. Viena praeivė paragino bėgantį Vidmantą S. pasislėpti „Iki“ sandėlyje. Čia jį tuoj aptiko atvykę patruliai.

Tuo metu ant žemės likęs gulėti pašautas ir kraujuojantis Giedrius T. prašė praeivių vežti jį į ligoninę. Vyras buvo nelinkęs laukti greitosios – norėjęs pas medikus patekti kuo skubiau. Kai prie jo pribėgo policininkas, sužeistasis nieko konkrečiai nepasakojo, netgi vengė pasakyti savo vardą ir pavardę, juolab – ar atpažinęs šaulius. Panašiai iškart elgėsi ir ligoninėje.

Sulaikė po mėnesio

Kai pareigūnai nustatė, kad pašautasis – policijai žinomas (teistas, įtartas) kaunietis, tapo aišku, jog ištirti tik koviniuose filmuose dažniau matomą istoriją, kai be jokio atsargumo šaudoma vidury dienos ir aplinkui esant daugeliui žmonių, bus nelengva. Mat tokie asmenys nelinkę noriai ir atvirai bendradarbiauti su teisėsaugininkais.

Taip ir buvo. Tiek pašautas Giedrius T., tiek išgąsdintas kartu su juo buvęs Vidmantas S. tyrėjams tegalėjo paaiškinti, kad jų, tuokart išėjusių iš Giedriaus T. buto, link bėgo tamsiai apsirengę keli asmenys. Ant galvų jie buvo užsimovę tamsias kepurėles, bent jau vienas iš jų tikrai turėjo šaunamąjį ginklą. Anot Vidmanto S., vienas užpuolikų ginklą laikęs sau prie veido, tarsi taip prisidengdamas.

Žinoma, iš tokių apibūdinimų nustatyti užpuolikus – nelengva.

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl Giedriui T. padaryto sunkaus sužalojimo ir pasikėsinimo sužaloti Vidmantą S. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu iš chuliganiškų paskatų, o vėliau, kai po gero mėnesio buvo sulaikytas V. Nolius ir jo garaže per kratą rasta šaunamųjų ginklų, tyrimas buvo papildytas dar ir dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais bei šaudmenimis.

Štai todėl V. Noliui, po sulaikymo suimtam, ir grėsė laisvės atėmimas iki 12 metų.

Aplinkybių auka?

Bet, kaip jau minėta, bausmės dėl šaudymo V. Nolius-Turkelis išvengė.

Jis pats šį kaltinimą neigė, nors aplinkybės Turkelį aiškiai klampino. Pirmiausia, buvo nustatyta, kad tuo metu, kai Partizanų gatvėje siautėjo mažiausiai 3 užpuolikai, iššokę iš privažiavusio automobilio ir šaudę į žmones, įvykio vietoje buvo ir Turkelis. Tai patvirtino ir jo mobiliojo telefono ryšio analizė: prieš apšaudymą telefonas veikė toje vietoje, per patį nusikaltimą jau buvo išjungtas (prielaida, kad specialiai), o po nusikaltimo telefono vieta nustatyta ne V. Noliaus namie – ir išties šis vyras tuo metu kaip tik slapstėsi.

Bet pats V. Nolius tikino ten tuokart atsidūręs visai atsitiktinai, nes ėjęs susitikti su tuo pačiu Giedriumi T. – esą dėl darbo reikalų. Mat Giedrius T. tuo metu prisistatydavo esąs Rusijos bendrovės, Lietuvoje prekiaujančios įvairiomis cheminėmis medžiagomis, atstovas. V. Nolius esą jam paskambino susidomėjęs produkcija, apie kurią buvo skelbiama internete, ir abu sutarė susitikti. Turėję susitikti kaip tik tuo metu, kai aidėjo šūviai. Esą V. Nolių domino cheminė medžiaga, kuri, anot užsienyje jo gautos informacijos, apsaugo žmogaus kūną nuo mobiliojo telefono skleidžiamų elektromagnetinių bangų. „Bet, papuolęs tuo momentu, kai prasidėjo šūviai, išsigandau ir skubiai pabėgau“, – teisme aiškino V. Nolius, neigdamas, kad tas šaulys buvo jis.

Beje, V. Nolius ir Giedrius T. vienas kitą pažinojo – esą dar nuo to laiko, kai abu gyveno už grotų. „Turbūt 1995 ar 1996 metais mums su Turkeliui teko kartu važiuoti etapais, kai suimtuosius vežiodavo traukinukais“, – teisme kalbėjo Giedrius T.

Antra, ant V. Noliaus drabužių buvo aptikta šūvio pėdsakų dalelių, kurių cheminė sudėtis yra lygiai tokia pati, kaip ir ant tūtelių bei kulkų, likusių šaudymo vietoje. Bet V. Nolius ir šiuo klausimu turėjo savo atsakymą – jis juk dažnai lankydavęsis šaudykloje ir šaudydavęs, nes turįs tokį pomėgį.

Trečia, V. Nolių, šaudymo vietoje tuokart bėgusį nuo tos pusės, iš kurios aidėjo šūviai, ir nubėgusį toliau, teigė atpažinusi viena liudytoja, per incidentą buvusi lauke. Tačiau moteris negalėjo pasakyti, ar šis vyras tuo metu laikė rankose ginklą ir juo šaudė...

Šauliai tik suklydo?

Būtų galima priskaičiuoti ir daugiau detalių, kurios tyrėjams rodė į V. Nolių, kaip į kaltininką, tačiau teismas jas visas „nurašė“ teisiamojo naudai. Juk jeigu kaltinant kyla nors menkiausių abejonių, teismas viską sveria kaltinamojo naudai, kad tik žmogus nebūtų nuteistas be reikalo, be kaltės.

Taip ir V. Noliaus atveju dėl šaudymų – nebuvo daugiau liudytojų, įsidėmėjusių šaulio veidą; nepaneigta V. Noliaus versija dėl jo dažnų treniruočių šaudyklose, pamėgus pramoginį šaudymą, dėl ko galėję likti šūvių pėdsakų dalelių ant jo drabužių, ir panašiai.

Galų gale ir pats nukentėjęs Giedrius T. kategoriškai tvirtino, kad į jį šaudęs tikrai ne V. Nolius, nes ir jo veidą būtų tąkart atpažinęs, ir balsą. Be to, jie nesą priešai, neturį jokių reikalų, dėl kurių reikėtų kenkti ir net šaudyti.

Bičiuliui antrino ir Vidmantas S. Jis teisme jau neigė, kad jį tuokart norėta tyčia parblokšti automobiliu, nors prekybos centro sandėlyje būtent taip iškart liudijęs vienai moteriai, kuriai skundėsi, kad jam iškilusi didžiulė grėsmė. „Kas man galėjo grėsti, kad man niekas negrasino, niekas nepuolė, aš teistas nebuvau, – teisme dėstė Vidmantas S. – Nebuvo dėl ko į mus šaudyti – galbūt šauliai tiesiog suklydo.“ Vyras dar patikino, kad niekas jo nevertė liudyti būtent taip.

Bausmė – už ginklus

Kauno apygardos teismas, neseniai išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, dėl šūvių serijos į du vyrus V. Nolių išteisino, nes nepavyko neginčytinai įrodyti jo kaltės. Vadinasi, kol kas lieka visiškai neaišku, kas ir dėl ko tąkart įžūliai šaudė į abu kauniečius.

O teismo bausmė šeimą turinčiam, oficialiai niekur nedirbančiam V. Noliui – 5 metai nelaisvės – tuo pačiu teismo nuosprendžiu paskirta tik dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Mat po to, kai V. Nolius buvo sučiuptas įtarus jį su bendrais paleidus šūvių seriją į žmones Partizanų gatvėje, jo garaže pareigūnai per kratą aptiko 6 šaunamuosius ginklus ir sprogstamųjų užtaisų. Visa tai – keli belgų, čekų, vokiečių gamybos pistoletai (tarp jų – ir kovinis „Mauser“) ir keli revolveriai – laikyta be jokių leidimų.

V. Nolius dėl ginklų savo kaltę pripažino. Jis paaiškino „turėjęs tokį projektą“ – suklijuoti visus ginklus viename stende ir, užliejus plastmase, padaryti tokį įdomų paveikslą. Ginklai, anot Turkelio, jo rinkti ir kolekcionuoti gal nuo 2000-ųjų, jie neveikiantys. „Gailiuosi, kad neturėjau jiems leidimo“, – teisme paklusniai pratarė V. Nolius, išvengęs bausmės už šaudynes.

Beje, labiausiai teismas, išteisindamas V. Nolių dėl šūvių į žmones, vadovavosi ginklų specialistų išvadomis. Jose pabrėžiama, kad apie konkrečius šūvius negalima tiksliai nuspręsti, jeigu nesurastas pats ginklas (tai yra nei pagal paraką, nei pagal šūvių pėdsakų daleles negalima nustatyti, iš kokio ginklo šauta). Šioje istorijoje būtent taip ir yra. Tad nors iš šalies ir labai panašu, jog V. Nolius šaudynių vietoje ne be ginklo bėgiojo, tačiau pirmosios instancijos teismui pritrūko tikslių įrodymų. O ką pasakys Apeliacinis teismas, reikia dar palaukti.

Gi Kauno policijos pareigūnai linkę manyti, kad su nusikalstamu pasauliu susiję vyrai, bylos dalyviai, nenorėjo „nušviesti“ savo veiklos ir pažinčių, todėl ne viską pasakojo ir aiškino tiek tyrėjams iki teismo, tiek ir teisme.

Irena ZUBRICKIENĖ