Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto dekano prof. Viktoro Pranckiečio namų kieme yra kur paganyti akis – dera įvairiausi vaismedžiai, aplinką puošia dekoratyviniai augalai, tačiau tikroji mokslininko meilė – aktinidijos, galinčios vienoje vietoje  derėti iki šimto metų.

Yra ko ragauti

Pranckiečių šeima įsikūrusi Ringauduose, Kauno pašonėje. Šeimininkauja mokslininkas ir pedagogas prieš kelis dešimtmečius pirktame sklype. Jis nebuvo brangus, nes daugiau kaip hektaro plotą kerta aukštos įtampos linija. Atlikęs bandymus jis įsitikino, kad elektromagnetinis laukas daro poveikį augalams, tačiau pats nekreipia dėmesio į aukštai kabančius laidus. Net įžvelgia privalumą, esą viršutinis laidas, pasak jo, tarnauja kaip perkūnsargis. Gyvenamasis namas pastatytas tolėliau, netoliese įsikūrė ir sūnus bei dukra. Prie didžiulio tvenkinio – jauki pirtelė, yra kur pasportuoti. Kai vietos į valias, galima įgyvendinti visus sumanymus.

V.Pranckietis – aktyvus Ringaudų bendruomenės narys. Jis labai mėgsta svečius vaišinti savo auginamų vaismedžių vaisiais. Jo sklype vasaros pradžioje noksta trešnės, vėliau – vyšnios, nuo vidurvasario jau dera ankstyvieji obuoliai, slyvos, net abrikosai ir persikai. Sodo pakraštyje vilioja visą vasarą ir rudenį derančių aviečių uogos. Jas dekanas mulčiuoja nupjauta žole ir nugenėtų tujų šakelėmis. T tikina, kad ilgainiui iš jų susiformuoja purus mulčias.

„Graikinis riešutmedis, turkinis lazdynas, tinkantis kaip poskiepis kitiems lazdynams, sedula, – vardijo pašnekovas. – Pastaroji man nekelia simpatijos, nes yra lepi, jai reikia išskirtinės priežiūros, o vaisiai skoniu nepralenkia kitų tuo metu nokstančių vaisių.“

Liko gyvi

Ne vienus metus sklype prie namų buvo medelynas. „Dukra paprašė nebesodinti medelių po langais, tai nusprendžiau pasodinti ką nors įdomesnio. Štai ginkmedis, į šermukšnį skiepyta aronija, rojaus obelaitės. Jos nuostabiai gražiai žydi. Man patinka, kad jų vaisiai ilgai kabo ant šakų. Turiu ir uoginę obelį, kurios vaisiai turėtų būti nuodingi. Pavaišinau studentus – liko gyvi“, – šmaikštavo pašnekovas. Japoninis klevas, pasak jo, vargsta, o tulpmedis jaučiasi puikiai, tik reikia labiau ūgtelėti, kad pasidabintų žiedais. O štai raudonlapis šeivamedis gražus ir be žiedų. Vieną tują V.Pranckietis formuoja. „Nusprendžiau pabandyti ir įsitikinau, kad formavimas nereikalauja ypatingų gebėjimų“, – sakė pašnekovas.

Seniai ir ilgam

Dekano širdžiai mieliausias augalas – aktinidija. Prie Pranckiečių namų šiltnamio išrikiuoti sodinukai laukia kitų, ne mažiau susižavėjusių jomis nei pats ASU dekanas. „Yra toks posakis – sena meilė nerūdija. Jis puikiai tinka man. Aktinidijas pamilau seniai ir ilgam. Pamenu, būdamas kariuomenėje ragavau aktinidijų džiovintų vaisių – jų  namiškiai atsiųsdavo iš Tolimųjų Rytų kilusiems kareiviams“, – profesorius teigė tuomet net nemanęs, kad Lietuvoje jų bus auginama beveik kiekviename sode.

V.Pranckietis pakvietė į 1988 m. pavasarį ASU (tuometinio Lietuvos žemės ūkio universiteto) pomologiniame sode pasodintą 30 arų įvairių veislių aktinidijų plantaciją. Ši plantacija iki šiol yra didžiausias gausiai derantis aktinidijų sodas Lietuvoje, jis kasmet rugpjūčio viduryje sunokina derlių. Net toną aktinidijų uogų šiais metais įsigijo Šiauliuose įsikūręs „Rūtos“ fabrikas. Nieko nuostabaus, kad vis daugiau turinčiųjų žemės susižavi šiais augalais. Lietuvoje jau ne vienas pasisodino per hektarą aktinidijų.

Lietuviškos veislės

Išskirtinio dėmesio vertos margalapės aktinidijos: žinomų Lietuvos selekcininkų Vilhelmo Paukštės sukurta Paukštės Šakarva ir Petro Lanausko Landė. Pastaroji augesnė už Šakarvą, ją būtina daugiau genėti, tačiau abiejų vedamos uogos – didelės, o kai sunoksta, būna labai skanios. „Iš 29 sėjinukų buvo atrinkti 7. Vėliau, 1996 m., po konkursinių bandymų buvo atrinktos 4 veislės. Jos turėjo būti derlingos, stambiomis, vienodo dydžio  uogomis, – pasakojo pašnekovas. – Su smailialapėmis, vadinamosiomis dailiosiomis, aktinidijomis margalapių nereikėtų lyginti, nes šios dera anksčiau, yra atsparios šalčiams.“

Pasak V.Pranckiečio, tik pavasario šalnos gali pražudyti margalapių aktinidijų derlių. Taip nenutiks, jei plantacijoje bus įrengta laistymo sistema, leidžianti augalus laistyti purkštukais iš viršaus. ASU plantacijoje būtent tokia laistymo sistema ir veikia. „Visada laistome tik iš viršaus. Įsitikinome, kad taip geriau, nes sistema naudojama ir apsaugai nuo šalnų, ir laistymui sausros metu“, – sakė pašnekovas. Jis priminė, kad aktinidijų šaknys paviršinės, todėl per  sausrą būtina jas laistyti.

Vilioja tigrus

V.Pranckietis pabrėžė kitą svarbų dalyką. „V.Paukštė ir kiti selekcininkai atsisiuntė tik aktinidijų sėklų, todėl Lietuvoje mes turime sveikus augalus. Kitas aktinidijų privalumas – jų nepuola kenkėjai ir ligos. Apgraužti gali tik ožkos ir stirnos, tad plantaciją reikia aptverti. Tiesa, augalas turi alkaloido aktinidino, viliojančio kates, todėl pasodinus būtina pasirūpinti, kad jos nenugraužtų augančių ūglių viršūnių. Skaičiau japonišką legendą, kurioje pasakojama, kad, į laužą įmetus aktinidijos ūglių, už 200 kilometrų esantis tigras gali pajusti aktinidiną ir neprašytas atvykti į svečius“, – pasakojo dekanas. Jis priminė, kad aktinidijos vertinamos dėl itin didelio vitamino C kiekio – jis sudaro net 1 proc. visos žalių uogų masės. Tiesa, sunokusioje saldžioje uogoje šio vitamino lieka tik 0,7 proc. Vienas suaugęs aktinidijų krūmas šiuo vitaminu gali aprūpinti 3–4 asmenų šeimą visus metus. Mūsų tyrimai parodė, kad vitaminas C puikiai išsilaiko užšaldytose, taip pat džiovintose aktinidijų uogose. Daugiau jo suyra verdant aukštoje temperatūroje“, – pasakojo V.Pranckietis. Pasak jo, iš Tolimųjų Rytų Usūrijos taigos atkeliavusios aktinidijos atsinešė ne tik išskirtinio, Lietuvoje negirdėto lianinio augalo įvaizdį, bet ir legendas apie sveikatos uogas, šiaurės vynuoges, net meilės uogas. Sibiriečiai aktinidijas labai mėgsta ir vertina, aplink kiekvieną krūmą uogoms nokstant žemė būna suminta skynėjų. „Tolimuosiuose Rytuose nė vienam gyventojui nereikia įrodinėti aktinidijų naudos“, – sakė V.Pranckietis. Margalapių aktinidijų uogos sunoksta praėjus maždaug 60 dienų po žydėjimo. Augalai žydėti pradeda gegužės viduryje. Aišku, nelygu, koks būna pavasaris.

Reikia vyriško augalo

Mokslininkas priminė, kad margalapės aktinidijos yra dvinamiai, t. y. moteriškieji ir vyriškieji, augalai. Norint, kad derėtų, dešimčiai moteriškųjų augalų sodinamas vienas vyriškasis. Jei auginama sodyboje, paprastai viduryje sodinama vyriškoji aktinidija margesniais lapais, o iš šonų – ne tokios dekoratyvios moteriškosios. Dera ant antrametės medienos išaugę pirmamečiai ūgliai. Nuo vieno krūmo galima priskinti kelis kilogramus uogų. Du kartus per sezoną aktinidijas patartina genėti: pirmą kartą birželį, kai auga uogos, o kitą – prieš derliaus ėmimą. „Galima ūglius palikti iki pavasario, kad jie išleistų lapus. Šie pavasarį padaro „skėtį“ ir nuo šalnų iš dalies apsaugo žemiau esančius žiedus. Po šalnų pavojaus nereikalingus ūglius būtina nugenėti, – dalijosi patirtimi V.Pranckietis. – Aktinidijos vienoje vietoje gali augti dešimtmečius. Jos leidžia pašakninius ūglius, kuriais galima atjauninti krūmą. Šimtas metų aktinidijoms – ne riba.“