Į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) iš visos Lietuvos plaukia skundai dėl žemėtvarkininkų darbelių, tačiau jos vadovai kelia rankas į viršų ir žmonių nusiskundimus siunčia nagrinėti Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT) – įstaigai, kuriai pačiai reiškiama daugybė pretenzijų.Trečdaliui Vilniuje esančios administracijos darbuotojų jau išdalyti atleidimo lapeliai.

Vadovas ūkininkauja

Kovo pradžioje ŽŪM lankėsi grupė Zarasų rajono ūkininkų, kurie žemės ūkio ministrui Broniui Markauskui ir viceministrui Artūrui Bogdanovui išklojo savo nuomonę apie vietos žemėtvarkininkų ir matininkų veiksmus. Jie taip pat įteikė raštą, kuriame išreiškė nepasitikėjimą NŽT Zarasų skyriaus vedėja Vida Kavaliauskiene ir kai kuriais matininkais.

„Kone atvirai užgrobiamos savininkų žemės, jos nuomojamos žemvaldžiams ir visokiems uabams, panaikinami keliai į sodybas, tiesiami nauji per ūkininkų pasėlius“, – rašte skundėsi zarasiškiai.

Ūkininkai prašė žemės ūkio ministro sudaryti komisiją, kuri patikrintų jų nurodytus faktus. Netrukus jie gavo ŽŪM atsakymą, kad jų kolektyvinis skundas, kuriame keliamas klausimas, ar NŽT Zarasų skyriaus veiksmai atitinka teisės aktus, perduotas pagal kompetenciją nagrinėti NŽT.

Išvydę atsakymą zarasiškiai neteko ūpo – jeigu NŽT vadovai anksčiau neįvertino pavaldaus skyriaus darbo, ką galės padaryti dabar? Juolab kad pats NŽT vadovas Danielius Kuprys, pagarsėjęs svetimų dobiliukų deklaravimo istorijoje, Zarasų rajone nuomojasi valstybinę žemę.

NŽT Zarasų skyriaus vedėja V.Kavaliauskienė „Valstiečių laikraščiui“ patvirtino, kad NŽT vadovas Degučių seniūnijoje nuomoja keliolika hektarų valstybinės žemės. Tačiau ji nutylėjo, kad D.Kuprys prieš kelerius metus turėjo kur kas didesnių užmojų Zarasų rajone.

2014 metų rugpjūtį NŽT Zarasų skyrius gavo jo prašymą suprojektuoti ir išnuomoti (ilgalaike nuoma) 150 hektarų žemės ūkio paskirties žemės Kimbartiškių kadastro vietovėje. Vietos žemėtvarkininkai buvo pasirengę išpildyti jo prašymą. D.Kuprio pavardė buvo įtraukta į 2014 metų rengto Kimbartiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto asmenų, pageidaujančių išsinuomoti žemės, sąrašą. Tačiau, Zarasų skyriaus pateiktais duomenimis, D.Kuprys neatvyko į susirinkimus ir sklypų šioje kadastro vietovėje nepasirinko, todėl jie jam nebuvo suprojektuoti.

Privatizavo kelią

Zarasų rajono ūkininkai savo skaudulius išliejo ir „Valstiečių laikraščiui“. „Iš mūsų atvirai tyčiojasi, ūkininkai, kaimo šviesuoliai, inteligentai, kurie neapleido savo tėvų žemės, patiria pažeminimą. Negi niekas negali mūsų apginti? Mes jau pradedame abejoti, ar Lietuva dar yra teisinė valstybė“, – apmaudo neslėpė buvusi Lietuvos ūkininkų sąjungos Zarasų skyriaus vadovė Valentina Mazūrienė.

Anot moters, sunku būtų suskaičiuoti, kiek yra nuo žemėtvarkininkų ir matininkų nukentėjusių rajono ūkininkų, kaimo gyventojų. Ji pati taip pat jaučiasi nukentėjusi. V.Mazūrienė papasakojo, kaip netikėtai buvo privatizuotas viešojo naudojimo kelias, kuriuo ji į savo sodybą važinėjo daugybę metų.

Pasak nukentėjusių zarasiškių, vienas iš žemėtvarkininkų būdų manipuliuoti sklypais - planuose išnykstantys arba atsinaujinantys keliukai.

„Savo ūkį ir sodybą pasiekdavau bendro naudojimo keliu, kuris veda ir iki savivaldybės eksploatuojamo hidrotechninio įrenginio. Tačiau prieš kelerius metus paaiškėjo, kad dalį šio kelio privatizavo kaimynė, kurios sūnus Arnoldas Abramavičius yra rajono vicemeras, anksčiau buvo meras. Be to, ta pati kaimynė tujomis užsodino senąjį kelią, kuriuo anksčiau galėjau važiuoti į sodybą. Seimo kontrolierius ir prokurorai pripažino, kad žemėtvarkininkai negalėjo leisti šio kelio privatizuoti, tačiau kas iš to? Savivaldybė ir žemėtvarkininkai pateikia savo dokumentus, ir nugali jų tiesa. Džiunglių taisyklės, ir tiek“, – sakė tiesos paieškomis nusivylusi V.Mazūrienė.

Priskyrė kaimynei

Dėl privatizuoto kelio skundėsi ir ūkininkė Danutė Merkienė. Dvidešimt metų kolūkyje agronome išdirbusiai moteriai dabar bene didžiausias rūpestis – nuo gatvės į namus vedantis kelias. „Dabar to kelio niekas neuždarė, bet ateityje gali ir spyną užkabinti. Kaip aš tokią situaciją paliksiu sūnui, su kuriuo kartu gyvenu?“ – bėdojo pašnekovė.

Buvusi agronomė pasakojo, kad kolūkio laikais jos šeima dar su penkiais kaimynais įsikūrė vadinamuosiuose alytnamiuose, kurie buvo suprojektuoti ir pastatyti plyname lauke, į juos nutiesti keliai. Ilga laiką D.Merkienė ir kaimynė dalijosi bendru įvažiavimu į kiemus. Pernai jai buvo pateikta nemaloni staigmena.

„2016 metais atliekant geodezinius matavimus tas kelias buvo priskirtas kaimynės žemės sklypui, o mano namų valda liko be įvažiavimo. Trisdešimt penkerius metus kelias buvo bendras, patyriau išlaidų jį taisydama ir prižiūrėdama, o dabar jis privatizuotas. Kaip galėjo taip atsitikti?“ – po tokio sprendimo iki šiol atsitokėti negalėjo moteris.

Sklypo dalybos paežerėje

Dar labiau pribloškianti buvusios mokytojos Danutės Tučienės papasakota istorija, galinti iliustruoti, kaip paprastiems žmonėms sudėtinga Lietuvoje gyventi patraukliame kraštovaizdyje. Ilgus metus mokytoja dirbusiai, o dabar ūkininkaujančiai moteriai širdį plėšo po jos motinos mirties pradėtos žemės sklypo dalybos. Ji visą laiką gyveno kartu su tėvais, o dabar jų sklypas padalytas į dvi dalis. Tai po motinos mirties esą inicijavo D.Tučienės sesuo.

D. Kuprys prieš kelerius metus Zarasų rajone mėgino deklaruoti apie 1500ha. valstybės žemės.

„Iš pradžių sesuo norėjo gražiai dalytis, tačiau jos pasikviestas matininkas pamatė, kad čia graži vieta, paežerė. Prasidėjo negražios sklypo dalybos. Vietoj lauko keliuko planuose jie „nutiesė“ vieškelį ir padalijo sklypą į dvi dalis, nors čia yra saugoma teritorija – Gražutės regioninis parkas, kur to daryti neleidžia teisės aktai“, – aiškino moteris.

Anot D.Tučienės, atskirtame sklype liko jos pastatai, kur laiko gyvulius, svirnas, vandens šaltinis. „Jie įregistravo sklypą su mano pastatais ir, matyt, ruošiasi parduoti. Kai paklausiau V.Kavaliauskienės, kodėl saugomoje teritorijoje leidžiama dalyti sklypą, ji pasakė, kad galėsiu išsipirkti pastatus. Negi ūkininkė neturės 35 ar 50 tūkstančių eurų? O matininkas atvirai pastebėjo, kad Lietuvoje daug ką reiškia pinigai. Jie gal tyčiojasi iš apsiginti negalinčių žmonių?“ – vos tramdydama ašaras kalbėjo moteris.

Popieriniai ūkininkai

Ūkininkas Apolinaras Davainis išpasakojo savo vargus nuomojant valstybinę žemę. Jo nuomone, paprastiems žemdirbiams žemėtvarkininkai esą atseikėja nuomai po menką valstybinės žemės gabalėlį. A.Davainiui susidarė įspūdis, kad Zarasų rajone daug popierinių ūkininkų, kurie nuomojasi šimtus hektarų valstybinės žemės – tai daugiausia esą svarbios personos, užimančios svarbius postus ir turinčios pinigų.

„Kai pasiteirauji, kas tie ūkininkai, atsako, kad to skelbti negali. Nuomoja ar parduoda valstybinę žemę, tačiau kam – paslaptis. Kodėl? Sovietiniais laikais buvau nepatogus žmogus, dabar irgi nepatinka, kad keliu tokius klausimus ir aiškinuosi“, – kalbėjo A.Davainis.

Jis tvirtino savo kailiu patyręs, kad vietoje gyvenančiam ir dirbančiam žemdirbiui išsinuomoti, juolab įsigyti valstybinės žemės yra daug sudėtingiau nei kokiam atėjūnui, kuris žemę deklaruoja Zarasų, Varėnos, Ignalinos krašte ir dar kokiame Žemaitijos rajone. Tokių skrajojančių olandų, kažkokiu stebuklingu būdu sugebančių ūkininkauti vienas nuo kito šimtus kilometrų nutolusiuose sklypuose, Lietuvoje nemažai.

„Ilgą laiką nuomojau ir dirbau daugiau kaip dvidešimt hektarų valstybinės žemės. 2011 metais

parašiau pareiškimą, kad noriu ją įsigyti, bet sulaukiau atsakymo, kad didesnė dalis to ploto jau paimta. Man viso labo liko tik 9 hektarai“, – sakė ūkininkas.

Nesulaukė priekaištų

NŽT Zarasų skyriaus vedėja V.Kavaliauskienė „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad apie zarasiškių išvyką į ŽŪM ir ten išreikštą nepasitikėjimą vietos žemėtvarkininkais ji sužinojo iš vietos spaudos. Ji patikino, kad nei ŽŪM, nei NŽT vadovai jai nėra pateikę jokių raštiškų pavedimų dėl minėtų ūkininkų skundų. Ir pridūrė, kad NŽT centrinė būstinė gal net nežino apie tai.

„Iš tų besiskundžiančiųjų nėra ne vieno normalaus rimto ūkininko, visi jie – pensinio amžiaus žmonės. Jie nepriklauso Lietuvos ūkininkų sąjungai“, – savo požiūrį į ŽŪM vykusius ūkininkus ir ūkininkavimą išsakė V.Kavaliauskienė.

Anot NŽT Zarasų skyriaus vedėjos, minėtų ūkininkų skundai ne kartą buvo tirti įvairiose institucijose, jiems buvo atsakyta. „Šių žmonių lūkesčių niekada nebuvo galima įgyvendinti, nes jų norai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Be to, tai daugiau vienos ponios aktyvistės nepasitenkinimas. Ji organizuoja ir kviečiasi žmones, kurie nepatenkinti žemėtvarkininkais“, – komentavo V.Kavaliauskienė.

Žemės ūkio ministro patarėjas Remigijus Bielinskas „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad skundai nagrinėjami, o viceministras A.Bogdanovas planuoja vykti į Zarasus, kur vietoje aiškinsis problemas. Kada tai bus, jis nedetalizavo.

NŽT į „Valstiečių laikraščio“ užklausą apie zarasiškių skundus ir išreikštą nepasitikėjimą V.Kavaliauskiene atsiuntė formalų atsakymą.

Skundas tikrinamas

Renata Remeikaitė, NŽT Viešųjų ryšių skyriaus atstovė

Zarasų rajono ūkininkų kreipimasis buvo išnagrinėtas NŽT.

Kadangi iš pateiktų dokumentų nepakankamai aišku, kokiais konkrečiai NŽT darbuotojų veiksmais ar neveikimu skundžiamasi, šiuo metu atliekame informacijos tikrinimą. Jei bus pagrindo, nedelsime ir atliksime patikrinimus NŽT Zarasų skyriaus darbuotojų ir/ ar šio skyriaus vedėjos atžvilgiu.

Žmonių teks atsiprašyti

Artūras Bogdanovas, žemės ūkio viceministras

Į Zarasus važiuosime ir su žmonėmis bendrausime vietoje. Negaliu pasakyti, kad šiame regione susiklostė išskirtinė padėtis. Dėl įvairių nuoskaudų ir patirtos neteisybės į mus kreipiasi daugybė Lietuvos žmonių, nes per keliolika nesėkmingos žemės reformos metų problemų susikaupė labai daug. Kai kurie konfliktai tęsiasi jau daugiau kaip 10 metų. Blogai tai, kad dalies jų išspręsti nebeįmanoma. Bijau, kad skelbdami apie žemės reformos pabaigą turėsime pirmiausia atsiprašyti, kad ji nebuvo tinkamai atlikta.

Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriuje reforma bus pradėta šiek tiek vėliau, atleidimo lapeliai darbuotojams neįteikti. Dabar pertvarkome centrinę būstinę.