Janina Čeplinskienė dažnai pavadinama jurginų karaliene. Įspūdinga jos kolekcija visomis spalvomis žėri netoli legendinės Kernavės, Kalnynų kaime, Širvintų rajone.

Nenusileidžia rožėms

Pasak gėlininkės, jurginai grožiu ir įvairove tikrai nenusileidžia rožėms. „Jurginai net puikiai dera su jomis. Floristai išradingi, jie atsirenka tam tikras spalvas ir formas, ieško netikėtų derinių“, – sakė pašnekovė.

Mūsų dienomis su jurginų puokšte rankose neretai galima išvysti ir nuotaką. Dažnas pamatęs gėles net nesupranta, kad tai jurginai, mat selekcininkai sukūrė kitų augalų žiedus primenančius jurginus. Jie net klasifikuojami pagal žiedo formą: kaktusiniai, chrizanteminiai, lelijažiedžiai, anemoniniai, orchidėjiniai. Tad nieko nuostabaus, kad dažnas gali ir apsirikti. Tik ne J.Čeplinskienė. Beveik visų 600 auginamų jurginų veislių pavadinimus ji žino mintinai. Su visomis auginamų jurginų veislėmis galima susipažinti jos interneto svetainėje. Beje, ten galima ir rasti ir išsamios informacijos, kaip auginti ir prižiūrėti šias gėles

Įspūdinga kelionė

Pradėjus žydėti jurginams, į Janinos kiemą pradeda sukti gėlių mėgėjai. Nemažai svečių ji sulaukia ir iš tolimų šalių. Jau penktus metus kolekcininkė kuria jurginų labirintą. Tam ji panaudoja daugiau kaip 180 veislių jurginus – labirinte žydi daugiau 500 augalų. Be abejo, jurginų labirinto negalima lyginti su analogiška pramoga kukurūzų lauke. Gėlyne dar nė vienas nepasiklydo, bet emociškai dažnas pametė galvą. Tai rodo ir išvartyti jurginų kerai, nes kai kas, pamatęs įspūdingesnį žiedą, nusprendžia susitrumpinti kelią ir žengia per žydinčią tvorelę.

Tų, kurie pereina visus koridorius, labirinto centre,  ant staliuko, laukia vaišės. Jas reikia įvertinti. Dažniausiai tai būna uogos, obuoliai ar koks nors kitas kaimiškas skanėstas.

Beje, keliauti labirintu galima už dyką. Suprantantieji, kiek įdėta triūso jį kuriant, aukoja laisva valia – į inkilą prie vartų įmeta, kiek gali, kiek širdis pakužda. Kiekvienas apsilankęs Janinos sodyboje gali išsirinkti patikusį augalą. Nebūtinai jurginą, nes pasivaikščiojus po kelių hektarų teritoriją akys ima raibti nuo rečiausių žolynų.

Svajojo apie Vilnių

Pasakodama apie gyvenimo pradžią sodyboje, Janina pasidžiaugė: „Čia vyksta natūralus gyvenimas. Darau, ką noriu ir ką galiu, nepaisydama visų išmoktų kraštovaizdžio tvarkymo dėsnių. Pasvajoju kažką nauja sukurti ir įgyvendinu, nors jėgų kartais jau pritrūksta. Ačiū mamai ir sūnui Giedriui, kurie visą vasaros sezoną čia praleidžia, o aš pati turiu reikalų dar ir mieste“, – sakė pašnekovė.

Kilusi iš Mažosios Lietuvos, ji visada svajojo apie gyvenimą Vilniuje. Kai po vidurinės šią savo svajonę įgyvendino, liko kita svajonė – kraštovaizdžio architektūra, tačiau Janina studijavo agronomiją Kaune. Baigusi labai norėjo dirbti ką tik pastatytame Vilniaus Pagirių kombinate, tačiau pagal tuomet galiojusią tvarką po studijų ji dvejus metus turėjo atidirbti Plungės rajono kolūkyje. O štai apie mokslininkės karjerą ji nesvajojo. Dirbo  Sėklų inspekcijoje, kai ją susirado kolegos moksliukai ir prikalbino stoti į aspirantūrą. Atsidūrė Babtuose, mokslinių tyrimų institute. Ją labai traukė sodininkystė, tačiau temą disertacijai pasirinko iš daržininkystės srities. Tik vėliau, baigusi profesinę karjerą, ji visa širdimi atsidėjo gėlėms.

Pradžia – nuo tvoros

J.Čeplinskienė dar sovietmečiu kūrė savo būsimų darželių projektus. O dabar į jos sodyboje rengiamas atvirų durų dienas suvažiuoja šimtai lankytojų.

„Buvo visko – auginau azijines lelijas, barzdotuosius vilkdalgius, bet dabar man svarbiausia jurginų kolekcija. Dar auginu nemažai vadinamųjų olandiškos bangos augalų. Daugumą jų gaunu iš žinomos gėlininkės Rasos Laurinavičienės“, – sakė pašnekovė. Paklausta, kaip jos sodybą užkariavo jurginai, ji prisiminė gražiausios sodybos konkursą.  „Konkursą laimėję žmonės iš Buivydiškių jurginus panaudojo kaip tvorą, atskiriančią gėlyną nuo daržo. Jie žydėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Tuomet net nustėrau: kaip galėjau taip ilgai gyventi be jurginų? Pirmosios mano gėlės ir buvo iš tos sodybos. O paskui... Kai aš ko imuosi, galo nematyti. Naujos pažintys, paieškos, bendradarbiavimas su kitais gėlininkais, kelionės į svečias šalis. Pirmuosius jurginus abi su mama prisimename labai skausmingai – juos sunaikino kenkėjai. Tada abi labai verkėme“, – pasakojo Janina.

Naujos veislės

Gėlininkė kruopščiai renkasi veisles. „Dėl įvairiausių priežasčių vienos rūšies jurginai prapuola, vietoje jų prisodinu naujų. Selekcija neužsiimu, nebent kuri veislė neatlaiko stabilumo testo ir netyčia gimsta išskirtinis jurginas. Taip atsirado jurginas, kurį Vokietijos gėlininkai nusprendė pavadinti mano vardu“, – šypsojosi gėlininkė. Ji priminė, kad jurginai – ilgiausiai žydinčios lauko gėlės. Birželio mėnesį pirmiausia prasiskleidžia apykakliniai, rutuliniai jurginai, vėliau – visi kiti. Žydėjimo apogėjus – liepa, rugpjūtis. Jei nepakąstų rudeninės šalnos, jurginai žydėtų vos ne iki Kalėdų.

Vyrų kampas

Janina supranta žmones, kurie išlieka abejingi jurginų žavesiui. Ne veltui jos sodyboje yra vyrų kampas. Prie tvenkinio įrengta patogi vieta pabūti, kol moterys renkasi augalus, fotografuojasi. Ten stipriosios lyties dėmesio netrikdo nė vienas žydintis augalas. O vaikščiojantieji po sodybą negali atsistebėti pamatę, kad jurginų žiedai gali būti nuo 2 iki 40 cm skersmens, pačios gėlės aukštis – nuo 30 cm iki 2 m. Yra įvairių spalvų jurginų žiedų, išskyrus juodą ir žydrą. Beje, tamsiai raudonos, beveik juodos, spalvos jurginas jau auga Janinos kolekcijoje. „Kaip galima jurginų nemylėti – neaprėpiama spalvų, formų įvairovė, – sakė gėlininkė. – Vienintelis trūkumas, kad rudenį juos reikia iškasti, apdžiovinti,  padalyti kerą, kiekvieną šakniagumbį nuplauti, parafinuoti.“ Svarbiausia, pasak J.Čeplinskienės, išsaugoti etiketę. Kai ateina jurginų kasimo metas, darbuojasi tik šeimos nariai. Sūnus Giedrius puikiai žino, kaip iškelti iš žemės kerą, kad nenutrūktų šaknys, kad šakės jų nepažeistų. Po truputį nemažai darbų įveikia ir Janinos mama Jadvyga.

Savas stilius

Kai Janinos paklausėme, ar gėlininkystė – pelningas užsiėmimas, ji tik nusišypsojo. Jei taip būtų, sodyboje seniai būtų iškilęs namas, kuriame būtų galima gyventi ir žiemą, pastatytas rūsys jurginams laikyti, sutvarkytas vis grasinantis įlūžti sandėliu paversto kluono stogas. Tačiau kolekcininkė gyvenimu nesiskundžia. Jos sodyba savaip miela. „Man ne tiek svarbu stilius, kiek nuosaiki tvarka ir natūralumas. Nebūtina aplinką „iščiustyti“, svarbu sukurti jaukumą ir grožį. Savo sodybą taip apibūdinčiau: tai mano specialusis kantry (kaimiškas – red. past.) stilius“, – šypsojosi pašnekovė. Svečiai pajusti jį gali supdamiesi hamakuose po senomis obelimis. O pati Janina mėgsta įsitaisyti nakčiai po trešnėmis, kad auštant galėtų paskambinti ant šakos pakabintu varpu ir taip pranešti iš miško atskrendantiems uogų lesti kėkštams, kas čia šeimininkė.