Dirvožemis yra gyvas organizmas, natūraliai atsparus aplinkos veiksniams – tiek gamtiniams (liūtims, speigams), tiek antropogeninės kilmės (intensyvus žemės dirbimas, neracionalus pesticidų, biologinių preparatų naudojimas). Dėl intensyvios technikos naudojimo ir aplinkos taršos dirvožemiai degraduoja, todėl labai svarbu parinkti tinkamas ūkininkavimo priemones, kad būtų išlaikytos jų natūralios savybės.

Biologinė įvairovė

Viena iš veiklos strategijų turėtų būti dirvožemio biologinės įvairovės išsaugojimas, o prireikus – ir pagausinimas. Šiuolaikinėse žemės ūkio technologijose vis plačiau naudojamos įvairios biologinės trąšos, kuriomis siekiama sumažinti cheminę dirvožemių apkrovą bei stabdyti degradaciją. Naudojant biologinius preparatus skatinamas augalų vystymasis, gerinama jų fitosanitarinė būklė ir derliaus kokybė.

Labai svarbu žinoti, kokios bakterijos gyvena dirvožemyje ir koks jų vaidmuo. Nevertėtų naudoti neištirtų ar menkai ištirtų preparatų, kurie nepritaikyti mūsų dirvožemiams bei klimatui. Remiantis subalansuoto ūkininkavimo principais, ankštinių šeimos augalai turi sudaryti ne mažiau kaip 25 proc. visų pasėlių. Toks didelis dėmesys šios šeimos augalams skiriamas ne tik dėl puikių maistinių ar pašarinių savybių, bet ir dėl to, kad jie kartu su natūraliai gyvenančiomis gumbelinėmis bakterijomis padeda aprūpinti dirvožemį maisto medžiagomis. Lietuvoje moksliniais tyrimais įrodyta, kad už atmosferinio azoto fiksavimą atsakingo fermento aktyvumą dažnai nulemia dirvožemyje esantis mineralinių medžiagų kiekis. Tyrimai rodo, kad intensyviai azoto trąšomis tręšiamame dirvožemyje biologinis azotas nefiksuojamas, šis procesas suintensyvėja tik sumažėjus mineralinio azoto koncentracijai. Šį pavasarį po itin lietingo rudens mineralinio azoto dirvožemyje yra labai mažai, todėl galima tikėtis šio proceso suintensyvėjimo. Mokslas siūlo du azoto problemos sprendimo kelius: racionaliai (o kai kur minimaliai) naudoti mineralinį ir maksimaliai – biologinį azotą. Be dirvožemio kalkinimo, tręšimo fosforo ir kalio trąšomis, svarbu, kad pasėlyje būtų pakankamai aktyvių atmosferos azotą fiksuojančių bakterijų.

Pasak kai kurių autorių, simbiozėje su ankštiniai augalais gyvenančios bakterijos fiksuoja 100-300 kg ha^-1 per metus, o laisvai gyvenančios bakterijos – tik apie 0,4-0,8 kg ha^-1. Iš atmosferos fiksuoto azoto panaudojimo laipsnis nevienodas ir kinta atsižvelgiant į augalo rūšį, pvz., pupelės  fiksuoja 30–50, žirniai – 30–85, pašarinės pupos – 80–120, liucernos – 50–300, o baltieji ir raudonieji dobilai – 30–160.

Inokuliavimas

Dirbtinis bakterinių preparatų įterpimas į dirvožemį vadinamas inokuliavimu. Nustatyta, kad šis procesas būna sėkmingiausias tada, kai naudojamas geros kokybės preparatas, pagamintas iš aktyvių ir ekologiškai adaptuotų gumbelinių bakterijų padermių, suderintų su auginamų augalų veislėmis.

Reikia nepamiršti, kad atmosferinį azotą fiksuojančios gumbelinės bakterijos ir iš jų pagaminti preparatai yra natūralios kilmės, todėl jautrūs įvairiems aplinkos veiksniams, pvz., dirvožemio pH, metalų koncentracijai, druskingumui, drėgmei ar kitų bakterijų konkurencijai ir pesticidų naudojimui. Bakterinis preparatas turi būti parinktas atsižvelgiant ne tik į auginamo augalo rūšį, bet ir į veislę.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filiale gumbelinių bakterijų tyrimai vykdomi jau daugiau kaip 50 metų, sukaupta gausi efektyvių gumbelinių bakterijų padermių, pritaikytų prie vietos sąlygų, skirtų skirtingoms augalų rūšims bei veislėms, kolekcija. Pagrindinis privalumas yra tas, kad kolekcijoje saugomos bakterijos yra nuolat persėjamos ant atitinkamų mitybinių terpių, todėl išlieka atsparesnės dirvos stresui, pasižymi didesniu konkurentiškumu. Biopreparatų parinkimo ir jų naudojimo klausimais Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filiale konsultuoja kompetentingi šio filialo mokslininkai.

Dr. Monika Vilkienė, dr. (HP) Dalia Ambrazaitienė