Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nemaloni tiesa: norint įveikti „Islamo valstybę“, prireiks dešimtmečių

2015-aisiais visą Europą dėl migrantų antplūdžio paskatinęs aktyviai domėtis konfliktas Sirijoje šįmet, rodos, pasiekė savo apogėjų. Praėjusių metų pabaigoje į konfliktą įsitraukė Rusija ir jos padrikas daugiausiai nuosaikiųjų sukilėlių bombardavimas, Europą užplūdo karo pabėgėliai ir migrantai. Jau šiais metais Saudo Arabija ir Iranas sukryžiavo kol kas diplomatinius kardus, o JAV žada pradėti nors ir simbolinę, tačiau jau antžeminę operaciją.

Apie 2016 metais amerikiečių ir jos sąjungininkių laukiančią sudėtingą kovą su „Islamo valstybės smogikais“ savo straipsnyje „The Washington Post“ rašė apžvalgininkas Davidas Ignatius. Tai, kad laukia sudėtinga, greitų rezultatų neatnešianti kova, tvirtino ir tv3.lt kalbintas politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.

Politikų ir kariuomenės atstovų vertinimai skiriasi

JAV kariuomenės vadai žino, kad jie kaunasi su negailestingu priešininku, kuris nuo pat Vašingtono ir jos sąjungininkių prisijungimo į kovą prieš 18 mėnesių, keitė ir tobulino savo taktiką, rašė D. Ignatius. Anot „The Washington Post“ Artimųjų Rytų specialisto, neatitikimas tarp to, kas politikų yra kalbama viešai, ir JAV kariuomenės atstovų privačių pašnekesių, šiek tiek gąsdina. „Politikai jausmingai pasakoja apie teroristų sunaikinimą, tačiau jie beveik nieko nekalba apie tai, kokia būtų to kaina ar galimos aukos. Generolai ir admirolai, kurie kariavo pastaruosius 15 metų, žino, kad sėkmė neatsieis pigiai. Pergalė prieš šį priešininką pareikalaus iš JAV didesnio masto ir ilgesnių veiksmų, negu norėtų pripažinti bet kuris šios šalies valdantysis politikas,“ – rašė D. Ignatius. Kalbėdamas apie Irako premjero Haidero al Abadi pažadus prieš pat Naujuosius užėmus vieną iš strategiškai svarbių miestų Ramadį, dar 2016-ais metais išvaryti „Islamo valstybę“ iš Irako taip optimistiškai, kaip Irakos politikas, nusiteikęs nebuvo ir K. Girnius. „Labai sunku prognozuoti. Tai, kad bus pasiekta greita pergalė, tikrai abejoju. Nes ta pergalė reikštų Mosulo užėmimą, o jie (džihadistai) ten jau apie pusantrų metų. Gyventojai yra gana palankiai nusiteikę, turėjo laiko įrengti pačius sudėtingiausius gynybinius instrumentus. Prisiminus, kad Ramadį užimti prireikė 3-4 mėnesių,“ – teigė politikos apžvalgininkas, pridūręs, kad planuojami dislokuoti JAV 101-osios divizijos kariai atliks daugiau žvalgybines užduotis. Kol kas JAV kariuomenė susiduria su bandymų sukurti lojalių ir efektyvių sunitų dalinių, kurie gebėtų išvalyti ir išlaikyti teroristų užgrobtas teritorijas Irake ir Sirijoje, problemomis. Sunitų genčių vadai nepasitiki JAV, o amerikiečių politikai stengiasi išvengti galimų netekčių ir vis atideda antžeminės operacijos tikimybę. „Manau, kad JAV antžeminė operacija liks simboliniame lygyje. Šie metai yra paskutiniai prezidento B. Obamos prezidentavimo metai <...> į Iraką, kad jis daugiau siųstų karių, manau, kad taip nebus. Vis tiek tai yra iš dalies pilietinis karas. JAV (Irake, – red. past.) pasisekė su taip vadinamuoju „surge“, kai jiems pavyko įtikinti sunitų gentis kovoti su „al Qaeda“. Kol jie sunitų neįtikins kovoti prieš „Islamo valstybę, galutinės pergalės nebus“ – teigia K. Girnius.

Smogikai per 2015-uosius neteko trečdalio teritorijų

Nors didžiąją dalį teritorijų, kurias buvo užgrobusi „Islamo valstybė“, sudaro negyvenamos dykynės, tačiau sąjungininkai pernai, ypač antroje metų pusėje, atkovojo ne vieną strateginę vietovę. Žemės plotas, kurį teroristai buvo užėmę Irake, anot JAV antiteroristinės koalicijos pulkininko vado Steveno Warreno, sumažėjo net 40 proc. 2014-ais „Islamo valstybė“ užgrobė trečdalį Irako teritorijos, įskaitant ir svarbų miestą Mosulą, ir netgi pradėjo Bagdado puolimą. Islamistų blitzkrigą pavyko sustabdyti tik prie Irako kariuomenės prisijungus Irano islamo revoliucijos gvardijos daliniams. Sirijoje pernai „Islamo valstybė“ neteko apie 20 proc. teritorijos. Tuomet į kovą su „ISIS“ prisijungė JAV vadovaujama 60 šalių koalicija, nuo praėjusių metų rugsėjo ir Rusijos kariuomenės aviacija, oficialiai deklaruojanti kovą su terorizmu. Bendrų koalicijos pastangų dėka pavyko nukauti dešimtis „Islamo valstybės“ karo vadų, bei atsiimti strategiškai svarbias gyvenvietes, įskaitant Tikritą ir Ramadį. Sirijoje Basharui al Assadui lojali kariuomenė taip pat skelbiasi iškovojusi keletą vietovių. Nors džihadistai ir neteko nemenkos dalies teritorijos, tačiau jie sukūrė naujus kariavimo metodus, kurie leidžia kompensuoti savo silpnybes. „Islamo valstybės“ vadai, anot žvalgybos surinktų duomenų, išmoko kariauti naudojant naujas priemones: jie naudojasi tuneliais ir kitomis maskavimosi priemonėmis, kurios padeda nuslėpti jų buvimo vietas; jie sukūrė itin dideles automobilines bombas, sprogmenimis išmoko „įdaryti“ buldozerius ir kitą sunkiąją techniką; jie pradėjo naudoti nedidelius bepiločius žvalgybai ir, tikriausiai, gamina karinius dronus; jie naudoja karo lauke cheminius ginklus (chloras ir ipritas), ir turi potencialo išplėsti tokios netradicinės ginkluotės arsenalą.

Sirijos prezidento korta

Vienas iš svarbiausių ir daugiausiai aistrų keliančių klausimų Sirijos konflikte yra šios šalies prezidento B. al Assado nušalinimas. Rusija ir Iranas palaiko prezidentą alavitą, tuo metu Vakarų atstovai ir Saudo Arabijos atstovaujama sunitų šalių koalicija siekia jį nuversti. Nors tarptautinių derybų pradžioje buvo laikomasi nuomonės, kad Sirijos prezidento pasitraukimas Vakarams yra būtina sąlyga, o Rusijos atstovai – būtinai sieks jį išsaugoti, tačiau, panašu, būtent šiais metais gali įvykti derybų lūžis. Sausio 22-ąją „Financial Times“, remiantis dviem aukštas pareigas užimančiais Vakarų žvalgybos tarnybų atstovais, paskelbė, kad Vladimiras Putinas praėjusių metų pabaigoje buvo išsiuntęs savo žvalgybos vadą I. Serguną pas B. al Assadą, kuriam šis tariamai siūlęs pasitraukti. Anot leidinio, Sirijos prezidentas atmetė siūlymą. Tuo pat metu žiniasklaidoje gausu pranešimų apie Vakarų pusės derybines nuolaidas. Paskutinis iš jų, šią savaitę Prancūzijos užsienio reikalų ministro Laurent'as Fabiusas pareiškimas, kad Sirijos prezidentui „iki politinių permainų šalyje pasitraukti nėra būtina sąlyga“.

„Vakarai kadaise kategoriškai sakė, kad negali būti jokių derybų, B. al Assadą reikia būtinai pašalinti. Dabar jau galima įsivaizduoti, kad jam suteiks kažkokį pereinamąjį laikotarpį, prieš jį kas nors pakeistų. Rusijai irgi labai svarbu išlaikyti savo įtaką Sirijoje, ir savo įtaką jie gali išlaikyti tik per alavitus. Ir, kai jie pamatys, kad B. Assadas jau jiems yra nebe privalumas, o nuostolis, sukeliantis didesnių problemų, manau, kad jie pasiryš jį pašalinti, bet tik su sąlyga, kad kitas alavitas turėtų didelį vaidmenį valstybėje, ir, tikriausiai, kad alavitų teritorija, kurioje yra rusų bazės, liktų jų rankose,“ – komentavo situaciją. K. Girnius.

Dėl Saudo Arabijos ir Irano konflikto karas Sirijoje užsitęs

Saudo Arabijos ir Irano konfliktas, kilęs 2016-ųjų metų pradžioje dėl pirmojoje myriop nuteistų 47 terorizmu apkaltintų šiitų, galimybės taikiai sureguliuoti konfliktą Sirijoje stipriai nukrito – įsitikinęs Ukrainos artimųjų rytų tyrimų centro direktorius Igoris Semivolosas. „Sirijos kare, be vidaus žaidėjų, yra ir išoriniai, kurių vaidmuo ne mažiau svarbus. Norint jį sustabdyti, privaloma, kad visos pusės to norėtų, prieitų bendrą sprendimą. Tačiau po to, kai buvo nutraukti diplomatiniai santykiai tarp dviejų pagrindinių šalių, vargu ar jos dabar bus pasirengusios sėsti prie derybų stalo ir pradėti apie taikų konflikto sureguliavimą, karas užsitęs“, – pareiškė ekspertas leidiniui „Gordon“. Anot jo, Saudo Arabijos ir Irano konflikto priežastys – ne tiek sunitų ir šiitų religiniai nesutarimai, kiek valstybių kova dėl hegemonijos regione. „Nuo 1979 metų Irano vaidmuo (šalyje daugumą sudaro šiitai, – red. past.) pasikeitė. Šiitų grupuotės, Artimuosiuose Rytuose buvusios mažumos, pradėjo jausti Irano palaikymą ir aktyviai atstovauti savo teises. Sunitai, dominuojantys Artimųjų Rytų regione, žiūri į tai, kaip į bandymą sugriauti nusistovėjusią tvarką“, – pasakojo I. Semivolosas. „Saudo Arabijoje nukirsdintas šventikas – žinomas lyderis, jis mokėsi Irane ir kritikavo karalystės politiką dėl vietos šiitų marginalizavimo. Anot kaltintojų, jis kvietė šiitų gyvenamus regionus Saudo Arabijoje. Jis kūrė problemas. Jį apkaltino terorizmu. Saudo Arabijai šiitų keliamas separatizmo pavojus yra gana juntamas. Ir tai liečia kitas Persų įlankos šalis, kuriose įsikūrusios didelės šiitų bendruomenės. Saudo Arabijos ir Irano konfliktas – tai, iš vienos pusės, kova už dominavimą regione, o iš kitos – priešprieša pavojams, kuriuos kelia šiitų mažumos, radikalizuojamos iš Irano“, – įsitikinęs politologas. Anot I. Semivoloso, Iranui dabar nenaudinga aštrinti konfliktą su Saudo Arabija. Konfliktas – tai šachmatų partija, kiekviena pusė eina savo ėjimus. Saudo Arabija nutraukė diplomatinius santykius, Iranas tą patį daro automatiškai, ir dabar jau Irano ėjimas. Man rodosi, kad jiems dabar visiškai nenaudinga pradėti tiesioginio konflikto eskalaciją ir jie demonstruos santūrią politiką. Įvairių pamokslų ir forumų metu nuskambės daug blogų žodžių saudiečių dinastijos, vachabitų atžvilgiu. Tačiau oficialius sprendimus Iranas, tikriausiai, priims santūresnius“, – mano jis.

Ekspertas taip pat tikina, kad ilgalaikei naftos kainai daugiau įtakos turi situacija Kinijos rinkoje, o ne arabų ir iraniečių konfliktas.

Pasaulis pasikeitė

Politologas taip pat mano, kad Irano grėsmės akivaizdoje gali prasidėti atviras dialogas tarp Saudo Arabijos, Izraelio ir Turkijos. „Irano grėsmės akivaizdoje vyksta įdomus kol kas slaptas dialogas tarp Izraelio, Turkijos ir Saudo Arabijos. Pavyzdžiui, Izraelio užsienio reikalų ministras davė interviu saudiečių laikraščiui – tai kalba ir apie šių šalių suvokima, kad Iranas neša chaosą, kad taptų pagrindiniu žaidėju. Visa tai suteikia minčių apie galimą naują aljansą Artimuosiuose Rytuose. Dabartinė krizė gali rimtai stumtelėti į tiesioginio dialogo su Izraeliu pradžią“, – mano jis. „Izraelį supa sunitai, todėl jis ilgą laiką kovojo daugiausiai prieš juos. Siekdami subalansuoti jėgas regione, jie įkūrė aljansą su šiitais. Izraelio spec. tarnybos aktyviai veikė kartu su nearabų mažumomis Artimuosiuose Rytuose, įskaitant ir šiitų grupuotes. Šiandien jau visiškai atvirkščia situacija: Izraelis veržiasi kurti sutartis su sunitais prieš šiitus. Pasaulis pasikeitė“, – konstatuoja ekspertas.

„Islamo valstybės“ sunitai negelbės

I. Semivoloso teigimu, nepaisant to, kad „Islamo valstybės“ teroristai – sunitai, tą patį tikėjimą išpažįstantys kaimynai nesismulkins. „Islamo valstybė“ – tai taip pat sunitai, tačiau tai juoda avis bandoje, vargu ar kiti sunitai juos toleruos. Tačiau šiitų-sunitų tarpusavio priešpriešoje gali pasitaikyti tokie atvejai, kai, pavyzdžiui, kažkas bandys dalį ISIS smūgių nukreipti ne į sunitus, o šiitus. Žinant, kad Saudo Arabija yra sunitų musulmonų koalicijoje, nukreiptoje prieš ISIS teroristus viršūnėje, su jais niekas žaisti nesiruošia. Paprasčiau būtų sunaikinti „Islamo valstybę“, atstatyti nuosaikių grupių kontrolę tose teritorijose, tačiau kalbama ne apie Basharo al Assado kariuomenę, o vėliau išspręsti Sirijos klausimą“, – mano I. Semivolosas. Islamo religija į sunitus ir šiitus pasidalijo dar VII amžiuje. Apie 70 proc. musulmonų – sunitai, šiitų skaičius įvairiais šaltiniais vertinant – nuo 10 iki 20 proc. Sunitai – tai visų pirma arabai, šiitai – persai, nors egzistuoja begalė įvairių išimčių.

Rekomenduojami video