Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nelengvame ožkininkystės kelyje pagalius kiša ir pandemija

Lietuvoje auginama beveik 14,5 tūkst. ožkų. Per paskutinius metus jų skaičius išlieka panašus, tačiau sumažėjo ožkų augintojų. Vyrauja smulkūs augintojai, kurių dauguma ožkas laiko savo reikmėms ir iš to nedaro verslo, o didelius ožkų ūkius galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Ožkininkystės situacija visada buvo nelengva, o pandemija pridėjo papildomų sunkumų – strigo prekyba veislinėmis ožkomis, buvę judėjimo suvaržymai stabdė ožkų pieno produktų tiekimą pirkėjams.

Mažėja ožkų laikytojų

„Situacija sudėtinga, gyvename sunkiai. Ožkininkai yra gana brangios produkcijos gamintojai, todėl visi dar turi kažkokią papildomą veiklą – mano ūkyje buvo vykdomos edukacinės programos, organizuojamos ekskursijos, šventės, festivaliai, daug bendradarbiavome su užsieniečiais, kiti ožkininkai labiau užsiima veislininkyste. Kai bendra situacija per pandemiją pablogėjo, stabtelėjo ir veislinių gyvulių pirkimas, nevyko ir ekskursijos, edukacijos, o tai labai atsiliepė ūkiams ir jų stabilumui. O dar ir vilkai puola. Pas mus, Širvintų krašte, vilkai jau pradėjo pjauti gyvulius“, – „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė Dalia Ėmužytė.

ŽŪIKVC Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, 2021 m. kovo 1 d. Lietuvoje buvo įregistruota 3 779 ožkų laikytojų – 3,05 proc. mažiau nei 2020 m. kovo 1 d. Šiuo laikotarpiu registruotų ožkų skaičius padidėjo 1,32 proc. (iki 14 420 tūkst.). Daugiausia ožkų laikoma Vilniaus (1 109), Širvintų (819) ir Alytaus (716) rajonų savivaldybėse.

Registruotų ožkų nuo 2014 m. pradžios iki 2020 m. pabaigos padaugėjo nuo 9 148 iki 14 478. Ožkų bandų vidurkio rodiklis per minėtą laikotarpį pasikeitė nuo 2,5 iki 3,8 ožkos bandoje.

Smulkių ožkų augintojų Lietuvoje yra palyginti nemažai, bet jie dažniausiai ožkas laiko savo reikmėms ir iš to nedaro verslo. Tuo tarpu vidutiniai ir dideli ožkų ūkiai siekia, kad jų ūkininkavimas atsipirktų, būtų ekonomiškai naudingas, tačiau dėl valdžios vykdytos politikos, nepalankių ūkininkavimo sąlygų, mažos žmonių perkamosios galios, senstančio kaimo, klimato pokyčių poveikio ožkų ūkių mažėja.

Jų mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Tendencija panaši visame pasaulyje – apskritai mažėja gyvulininkystės ūkių, nes tai labai sunki ūkio šaka. Žmonės nebenori auginti gyvulių – tenka dirbti be išeiginių, atostogų, nes gyvulį reikia kiekvieną dieną šerti, melžti, prižiūrėti, pašarų jam priruošti.

Pasak asociacijos vadovės D.Ėmužytės, viena iš priežasčių, apsunkinanti ožkų augintojų, kaip ir visų ūkininkų, gyvenimą, yra klimato kaita. Dėl besikeičiančio klimato ožkų augintojų išlaidos pašarų ruošimui žymiai išaugo. Pašarus sunku paruošti. Kai vasaros lietingos, jie supūva, kai sausringos – viskas išdžiūsta, žolė neauga, ožkos neturi ko ėsti, nėra iš ko paruošti pašarų.

Pandemija pristabdė veiklą

Dalis didesnių ūkių, laikančių ožkas ir prekiaujančių ožkų pieno produktais, svarsto, jog neapsimoka užsiimti ožkininkyste, vietos rinkoje plėtros galimybių nemato, o eksportui yra per maži. Kai kurie ūkininkai nutraukė veiklą.

„Mano ūkis išlieka panašaus dydžio – apie 500 ožkų banda. Turime ir 90 avių bandą, bet kadangi tai ne pagrindinė produkcija, dabar labai rimtai galvojame, jog, ko gero, teks pardavinėti avių bandą, kad galėtume išsimokėti paskolas“, – sakė D.Ėmužytė.

Dalis didesnių ūkių, laikančių ožkas ir prekiaujančių ožkų pieno produktais, svarsto, jog neapsimoka užsiimti ožkininkyste, vietos rinkoje plėtros galimybių nemato

Griciūnų kaime (Širvintų r.) ūkį turinti D.Ėmužytė yra viena didžiausių ožkų augintojų Lietuvoje. Ožkų ūkis turi ekologinio ūkio, tautinio paveldo, kulinarinio paveldo sertifikatus. Ūkis ne tik gamina ožkų sūrio ir mėsos produktus, bet ir vykdė edukacines programas, organizavo ekskursijas. Tradicinė „Gurmanų fiesta“ kasmet sulaukdavo daugybės ožkų produkcijos gerbėjų ir ožkų augintojų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių. Ūkyje veikia ožkų produkcijos parduotuvė, yra įrengtos salės, kur būdavo rengiamos produkcijos degustacijos, konferencijos. Pandemija šią veiklą pristabdė.

„Per pandemiją viskas užsidarė. Seniau vyko labai daug edukacinių programų užsieniečiams, atvažiuodavo nemažai turistų, kuriems rengdavome produkcijos degustacijas. Jie ragaudavo ožkų pieno sūrius ir kitus produktus, ožkienos patiekalus. Turistai, padegustavę sūrius, nemažai jų nupirkdavo. Dabar situacija yra nepavydėtina. Bus nelengva atsigauti po pandemijos“, – sakė D.Ėmužytė.

Ožkų ūkis – gyvenimo būdas

Vilniaus rajone gyvenantis Darius Kubrakovas su žmona Laima į kaimą iš miesto atsikraustė prieš penkerius metus. Kubrakovai laiko apie 40 melžiamų ožkų ir dar panašiai tiek jauniklių. Ožkų pieno sūrius, varškę jie daugiausiai pardavinėja ūkininkų turgeliuose. Dėl pandemijos įvesti judėjimo ribojimai trikdė prekybą – buvo sunku išvežioti pagamintą produkciją.

Tai, kad D.Kubrakovas pasirinko laikyti ožkas, lėmė keletas dalykų. „Žemės pas mus nėra daug, ožkoms laikyti jos pakanka, nes ožkoms reikia mažesnės infrastruktūros, o karvėms reikėtų ir fermų, pastatų. Be to, dviese su žmona nelabai kažką ir įsibėgėtume. Mūsų ožkų ūkis – labiau gyvenimo būdas. Persikėlei gyventi į kaimą, tai kažką jame ir veiki, o ožkas, jaučius ar vištas laikyti – didelio skirtumo nėra“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė D.Kubrakovas.

Savo ūkį ūkininkas pavadino „Ožkų pieva“. Jų produkciją pirkėjai vertina, yra nemažai nuolatinių klientų.

Pasak D.Kubrakovo, dirbant žemės ūkyje reikia sveikatos, o jiedu su žmona jau nejauni.

„Prisieina pačiam viską daryti, nes dabar kaime negali nieko nusisamdyti ar paprašyti, kad padėtų, turi verstis pats. Kas dirba, tas savo darbų neapeina, o kas nenori dirbti, tai tam ir nereikia, ir jis nedirbs, – sakė D.Kubrakovas. – Natūralus maistas populiarėja, bet kuo toliau, tuo jo mažiau – turguose mažėja ūkininkų, prekiaujančių ožkų pieno produktais, daržovėmis ar kita užauginta produkcija. Daug ūkininkų užsiima tik grūdų auginimu dideliuose žemės plotuose, o entuziastų, kurie augintų tai, ką galima valgyti, nedaugėja. Seniau dar, būdavo, močiutės karves laikydavo, bet ir jų jau beveik neliko. Mūsų kaime buvo penkios karvės, dabar nėra nė vienos. Aplinkiniuose kaimuose irgi tas pats. Visi į industrinį gyvenimą suka, greitai nesupras apskritai kokį maistą valgo. Dabar kaime yra taip – jei nori valgyti, turi nuvažiuoti į parduotuvę maisto pirkti. Truputį liūdna dėl tokių dalykų.“

D.Ėmužytė: „Per pandemiją viskas užsidarė. Seniau vyko labai daug edukacinių programų užsieniečiams, atvažiuodavo nemažai turistų, kuriems rengdavome produkcijos degustacijas. Turistai, padegustavę sūrius, nemažai jų nupirkdavo. Dabar situacija yra nepavydėtina. Bus nelengva atsigauti po pandemijos.“

Šiaulių rajone gyvenanti Gitana Mikalauskienė daugiau kaip dešimt metų augino ožkas, gamino ožkų pieno sūrius, varškę, jogurtą. Bandoje buvo 20 ožkų, tačiau G.Mikalauskienė – viena iš tų, kurie atsisakė ožkininkystės.

„Nebelaikau ožkų, prieš metus pardaviau visą bandą. Viskas buvo gerai, turėjau didelį ratą sūrių valgytojų. Savaitgaliais produkciją veždavau parduoti į ūkininkų turgelį, iš kurio grįždavau tuščiais krepšiais, bet šiek tiek pasikeitė gyvenimas, ir teko atsisakyti ožkų, nors visada galvojau, kad čia mano gyvenimo būdas. Dabar laikau karvę savo reikmėms, tebeturiu žemę, kurią deklaruoju ir dirbu“, – sakė G.Mikalauskienė.

Pasak pašnekovės, ožka yra jautrus, kaprizingas gyvūnas, jį užauginti ir prižiūrėti daug sunkiau nei karvę.

„Su ožkomis daugiau darbo, labai trūksta veterinarijos gydytojų, kurie galėtų pagelbėti ir žiniomis apie ožkų priežiūrą, sveikatą, ir kai užklumpa ligos. Tokie dalykai labai apsunkina ožkų augintojų kasdienybę, matyt, todėl ir negausėja ožkų augintojų ratas“, – sakė G.Mikalauskienė.

Orientuotis į veislinius gyvūnus

Nepaisant visų sunkumų, ožkų ūkių mažėjimo, Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė D.Ėmužytė įsitikinusi, jog ožkininkystė – perspektyvi ūkio šaka, ir ją reikia populiarinti, rengti veislininkystės parodas, ožkų pieno ir mėsos produktų degustacijas.

„Visiems ožkininkams linkiu atsigauti po pandemijos. Vis daugiau žmonių ožkų pieno produkciją vertina kaip gerą, sveikatai palankų produktą. Daugėja žmonių, suprantančių, kad ekologinių ūkių produkcija skiriasi ne tik skoninėmis, bet ir sveikatinančiomis savybėmis. Ekologinę produkciją perka norintys sveikai gyventi ir būti sveiki“, – sakė D.Ėmužytė.

Asociacijos vadovę džiugina ožkų veislininkystės sektoriaus tendencijos. Anot pašnekovės, žmonės pradėjo suprasti, kad veislinės ožkos turi vertę, jos duoda žymiai vertingesnę produkciją, ožkų pieno riebumas didesnis, pienas neturi specifinio kvapo.

„Veislinės ožkos brangesnės, tačiau viena gera ožka, jeigu ja tinkamai rūpinsiesi, duos 5–6 litrus pieno, o mišri, nežinia kokia ožka gali būti nebloga, duoti 3–4 litrus pieno, tačiau gali būti ir taip, kad ją augini, o galiausiai gauni po stiklinę pieno ryte ir vakare. Gerai, kad žmonės pradėjo suprasti, jog ne kiekvienas skelbimuose parašęs, kad parduoda veislinę ožką, tokią ir parduoda. Veisėjai yra patvirtinti, kontroliuojami, jie parduos tikrai veislinį gyvūną“, – aiškino D.Ėmužytė.

Pasak asociacijos vadovės, ne visi ožkas auginantys žmonės domisi ir žino, kaip jas teisingai auginti, kad jos ne tik teiktų džiaugsmą, bet ir duotų gerą produkciją. Deja, bet nedaugėja žmonių, tikinčių, kad ožka gali būti pelningo verslo ūkinis gyvūnas.

Lietuvoje dėl vykdytos žemės ūkio politikos smulkūs ūkiai buvo kaip antrarūšiai, todėl jų ir mažėja. Visoje Europos Sąjungoje žemės ūkio pagrindas yra smulkus šeimos ūkis, o mūsų šalyje – žemės ūkio bendrovės ir stambieji ūkiai. Todėl kaime mažėja ne tik ožkų, bet ir kitų gyvulių ūkių.

Rekomenduojami video