Sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga. Tačiau šis postulatas taikomas tik kalbant apie žmones. Gyvūnai priversti prisitaikyti arba... išnykti.

Pernelyg šiltas ruduo, staiga užklupę šalčiai, atodrėkis, vasario pūgos, kovo pusnynai, pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, prie Baltijos įsikūrusiai Lietuvai būdingi nuo seno, tad neturėtų stebinti ir dabar.

Skaičiuosime nuostolius

„Gamtoje nebūna nieko netikėto.Ten gyvenama kitu ritmu. Vertinant, kaip orų permainos paveikė augalus, reikėtų tik pasiguosti. Tikėtina, kad bus nušalusių ar apšalusių, nes sniego danga labai plona. Kai kuriose Lietuvos vietose jos visiškai nėra. Vilniaus krašte daugiau – apie 5–6 cm, tačiau kai spusteli daugiau nei 20 laipsnių šaltis, toks sniego patalas per plonas, kad apsaugotų augalų šaknis. Taigi, skaičiuosime nuostolius“, – sakė gamtininkas. Pasak jo, nuostolius pamatysime tik pavasarį. Greičiausiai bus pašalusių pumpurų, nukentės nespėjusios rudenį sumedėti šakos. Blogiausia, kai šaltis užklumpa staiga, augalams nespėjus pasiruošti. Krūmai, kurių šaknys paviršinės, pavyzdžiui, šilauogės, geltonžiedės sedulos, gali smarkiai pašalti.

Neetiški eksperimentai

Anot S.Paltanavičiaus, didelė tikimybė, kad nukentės pietų šalių Lietuvoje auginami augalai. Tai, pasak jo, dėsninga, tačiau žmonės turėtų pagaliau padaryti išvadas, nes taip nutinka ne pirmą kartą. „Blogai, kai sėjama nerajonuotų veislių javai, rapsai. Mano manymu, tokie eksperimentai mažų mažiausiai neetiški. Tai tas pat, kaip pratinti kengūras prie lietuviškos žiemos. Suprantama, jos čia negali gyventi. O augalai? Jie tokie pat gyvi organizmai, todėl žmonės turėtų elgtis atsakingiau. Juolab kad taip eksperimentuodami jie dažnai patiria labai didelių nuostolių, laukus pavasarį reikia iš naujo užsėti. Tad ar verta taip eksperimentuoti, kai galima auginti patikrintų ir tinkančių mūsų kraštui veislių kviečius, rugius, kvietrugius ar rapsus“, – samprotavo pašnekovas. Pasak jo, vietiniai laukiniai augalai greičiau prisitaiko prie besikeičiančio klimato, o atvežtiesiems iš kitur daug sunkiau išgyventi.

Per anksti gimusieji žūva

Tai, kad ruduo buvo ilgas ir šiltas, turėjo įtakos ir laukinei faunai. Ne pirmus metus antroje žiemos pusėje randami sušalę kiškių jaunikliai. „Jei kiškių vestuvės būna apie gruodžio vidurį, kiškiukai atvedami po mėnesio. Plėšriųjų gyvūnų patelės jauniklius ne tik peni, bet ir šildo savo kūnu, o kiškių jaunikliai iš karto paliekami. Jie pūkuoti, bet to negana, kad išgyventų spaudžiant šalčiui, – pasakojo gamtininkas. – Prieš kelerius metus kovo pirmą fotografavau naminės pelėdos jauniklius. Vadinasi, kiaušiniai buvo padėti per Kalėdas. Perėti pelėdos pradeda padėjusios pirmą kiaušinį. Deda juos kas dvi dienas. Per anksti vedami ir šernų jaunikliai. Tai – nenormalu. Tačiau mes nieko pakeisti negalime.“ S.Paltanavičius tikino, kad kištis į gamtą nevalia. Vyksta natūrali atranka – išlieka stipriausieji.

Jei žmogus stengtųsi kokiu nors būdu kištis į šiuos procesus, jis tik pakenktų. Pasak gamtininko, gamta gyvuoja šimtus tūkstančių metų ir visada susitvarko pati.

Kitokie šernai

Nuo seno žmonės stengėsi padėti žiemą nuo bado kenčiantiems paukščiams ir žvėrims. „Kol kas miško žvėrys nebadauja, nes miške apstu maisto. Jei smarkiai pasnigs ir miško paklotės atsidurs giliai po sniegu, stirnos ir kiškiai patrauks į sodus arčiau žmogaus. Vieni grauš medžių žievę, kiti skabys vaismedžių šakeles. Nuostolių neturės tik tinkamai pasirūpinusieji augalų apsauga“, – sakė gamtininkas. S.Paltanavičius pastebėjo, kad pasikeitė ne vieną dešimtmetį žmogaus šeriamų šernų biologija. Patelės jauniklius pradėjo vesti būdamos 8–10 mėnesių. Kai gyvūnas ramus dėl maisto, jis greičiau vystosi, bręsta, anksčiau pradeda rujoti. Tai veikia visą šernų populiaciją. Pasak gamtininko, nustojus žmogui šerti šernus, jie ilgainiui grįš į rūšiai būdingus biologinius ciklus.

Skęstančios gulbės

S.Paltanavičius priminė, kad, pradėjus lesinti paukščius, tai reikia daryti nuosekliai, nes sparnuočiai pripranta būti maitinami ir, neradę jiems skirto maisto, žūva. Puikus pavyzdys, pasak jo, kaip žmogaus veikla veikia gyvąją gamtą – Drūkšių ežeras. Kol veikė Ignalinos atominė elektrinė (IAE), turbinų sistemos buvo aušinamos ežero vandeniu, todėl jis žiemą neužšaldavo. Drūkšių ežero vandens temperatūra buvo padidėjusi 3 °C. Dėl padidėjusios vandens temperatūros ežero augmenija ilgiau žydėjo, susidarė daugiau dumblių. Todėl Drūkšių ežere ėmė natūraliai veistis karpinės rūšies žuvys, čia pradėjo gyventi gausi gulbių kolonija. „Išjungus reaktorius, ežero vanduo atšalo. Šimtai gulbių liko žiemoti ant ledo. Jos būtų susiradusios neužšalusius vandens telkinius, jei žmonės nebūtų pradėję paukščių lesinti, – sakė pašnekovas. – Retas kuris žino, kad vandens paukščiams labiau nei maisto reikia vandens. Tik vandenyje gulbės ir kiti vandens paukščiai gali savo riebalų liaukų išskiriamais riebalais tepti plunksnas. Išbuvusios be vandens tris savaites, gulbės žus, nes vandenyje ims skęsti.“ Gamtininkas priminė, kad ant ledo žiemojančios gulbės tampa lengvai pasiekiamu lapių ir valkataujančių šunų grobiu.

Išgyvena mažuma

„Gamtoje nėra vietos gailesčiui“, – apibendrino gamtininkas. Šis jausmas, pasak jo, būdingas tik žmonėms. Negebanti prisitaikyti augalų ar gyvūnų rūšis yra pasmerkta išnykti. Taip turi būti, nes paliegę, per anksti ar netinkamu laiku atvesti jaunikliai nesulauktų sveikų ir stiprių palikuonių. Atranka – svarbiausias gamtos mechanizmas. „Puikus pavyzdys – didžiosios zylės. Per vasarą šios zylės peri tris kartus. Vienas paukštis išperina apie 20 jauniklių. Logiškai mąstant, kitais metais jų turėtų būti keli šimtai. Deja, kitą pavasarį iš tų dvidešimties bus likusios tik dvi didžiosios zylės. Žiauru? Ne. Tai gamtoje yra natūralu“, – tikino S.Paltanavičius.