LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Ūkininkai, taikantys dabar liaupsinamas nearimines technologijas, norėtų papildomų balų ir prašo už tai planuoti paramą „atskiroje eilutėje“. Žemės ūkio ministras yra tokios žemdirbystės šalininkas, bet kol kas neįvardija, kaip ji bus remiama. Tačiau yra mokslininkų ir pačių neariminės technikos gamintojų, kurie tokios žemdirbystės nesudievina, o kai kurie tuo anksčiau susižavėję ūkininkai jau „atsiprašo“ šonan nustumtų plūgų.
Kardinalus pokytis
Tvirtinama, kad neariamosios technologijos diegimas yra viena iš priemonių, mažinančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją iš dirvožemio. Todėl numatyta skatinti neariminį žemės dirbimą ir tiesioginę sėją į ražienas.
Neariminės technologijos Lietuvoje nėra naujiena. Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenimis, jos jau taikomos 243 000 ha plote. Iki 2030 m. numatoma juos beveik patrigubinti – iki 650 000 ha. Tačiau ŽŪM atkreipia dėmesį, kad šis rodiklis kol kas preliminarus, nes jo įgyvendinimas priklauso nuo Europos žemės ūkio fonde kaimo plėtrai būsimų priemonių ir joms skirtų lėšų. Kol kas nėra galutinai suderėta dėl BŽŪP reglamento ir neidentifikuotos priemonės bei jų finansavimas.
Neariminės technologijos pas mus dabar „ant bangos“, nors dar prieš keletą metų buvo kalbama, kad taikant šias technologijas prireikia naudoti daugiau pesticidų, tad ES, kur labiau įsiklausoma į vartotojų poreikius vartoti maistą be pesticidų likučių, tuo nebuvo itin žavimasi. Neariminės technologijos plačiau taikomos JAV, kur plyti didžiuliai fermerių ūkių plotai. Dabar dėl šių technologijų diegimo – kardinalus pokytis ir ES. Tikinama, kad tokia žemdirbystė „įsipiešia“ į Žaliąjį kursą, kuris yra bendrosios žemės ūkio politikos dalis. O tai, ką nusprendžia politikai, praktikai privalo įgyvendinti.
Vietoj kovos santarvė
Pernai įsteigtos Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos (LNTŽA) nariai į nuotoliniu būdu vykusį pasitarimą buvo pasikvietę žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, iš kurio, be kita ko, norėjo sužinoti, ar planuojama „atskira eilute“ remti nearimines technologijas taikančius ūkininkus. Pristatydamas naują asociaciją, jos vadovas, jau patyręs neariminės žemdirbystės meistras iš Rokiškio rajono, Jonas Venslovas sakė, kad įsteigta pirmoji organizacija, kuriai skauda, jeigu dirvožemis serga.
Kitas LNTŽA narys Virginijus Beinoras teigė, kad į naują organizaciją susibūrė bendraminčiai, kuriems svarbiausias dalykas – sveikas dirvožemis ir jo išsaugojimas ateities kartoms. „Tai yra pagrindinė ūkininko darbo priemonė, žemės ūkio technika ir kiti resursai be sveiko dirvožemio yra nieko verti. Pas mus dirvožemis buvo smarkiai apleistas, o politika orientuota ne į tą pusę. Kaip mes suprantame tvarią žemdirbystę? Tai pirmiausia santarvė su pačiu savimi, su aplinka, su visuomene, o žodis „kova“ yra atgyvenęs. Reikia darniai gyventi, dirbti ir kurti“, – savo filosofiją dėstė jis.
Teko eksperimentuoti
Naujai organizacijai priklausantis ūkininkas Virginijus Vaičionis, dirbantis apie 500 ha, dalijosi savo patirtimi: „Iki 2015 m. turėjau mišrų ūkį, tačiau teko atsisakyti gyvulininkystės. Nuo tų metų praktiškai neariame dirvų, taikome tik skutimą, o nuo 2018-ųjų – ir tiesioginę sėją. Buvo daug eksperimentuota, bet svarbu tai, kad kai dirvožemis pradeda pats iš savęs funkcionuoti, viskas būna labai gerai. Tiesa, vieni laukai labai greitai priima naują žemdirbystės būdą, kitiems reikia ilgesnio laiko. Per tą gan trumpą laiką įsitikinome, kad dirva niekada negali būti plika. Dar svarbi sėjomaina.“
Jis sakė kol kas negalintis pasigirti, kad taikant nearimines technologijas ženkliai atsisakoma mineralinių trąšų, bet palaipsniui, kiek įmanoma, jų kiekį mažina. Ūkininkas taip pat pabrėžė, kad pradiniame etape būna sunku, nes naujų technologijų taikymas atsiliepia ekonomiškai.
Stinga mokslo patarimų
Rokiškio rajono ūkininkas Stasys Jasiūnas pasakojo, kad išbandė tiesioginę sėją, tačiau ne viskas pasiteisino. Jis tvirtino, kad taikant nearimines technologijas ūkininkams stinga žinių. „Dar 2015 m. nusipirkau tiesioginės sėjos sėjamąją ir pradėjau dalinai taikyti neariminę technologiją. Per 4 metus taip pasėjau apie 1 000 ha javų. Bet paaiškėjo, kad man ne visada tinka tokia technologija, nes užsiimu sėklininkyste, auginu daugiametes žoles, sėklines avižas. Galvoju prie to grįžti, kai bus man tinkamos sėjamosios, daugiau patirties ir patarimų, nes dabar mokslas mums nepadeda. Gal čia ministerija galėtų padėti, kad mokslininkai pasakytų, ar iš tikrųjų neariminės technologijos naudingos mūsų žemei, tada būtų lengviau apsispręsti“, – mokslininkų žodžio pasigenda rokiškėnas.
Jis taip pat pridūrė, kad aria mažai dirvų, daugiau dirba su skutikais, bet vis tiek susiduria su dirvų erozijos problema. Ūkininkas pripažino, kad pradėjus taikyti nearimines technologijas derlius būna daug mažesnis. „Netenki vienos tonos iš hektaro, bet gerėjant dirvožemiui derlius turėtų didėti. Tai matėme pas kolegą Latvijoje, kur gaunami neblogi derliai“, – teigė S.Jasiūnas.
Ministro dėmesys dirvožemiui
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas tvirtino išsamiai susipažinęs su neariminėmis technologijomis ir vertinantis jas kaip palankų žemdirbystės būdą. „Aplinkosaugininkai jau ne vienerius metus kalba, kad tai padeda išsaugoti tiek organinę anglį dirvožemyje, tiek apskritai dirvožemio sveikatą“, – pripažino jis.
Žemės ūkio ministras priminė, kad vienas iš Vyriausybės prioritetų – dirvožemio apsauga. „Ilgainiui norime išspręsti kelis dalykus: remti žemdirbystės būdus, atsižvelgiant į dirvožemio ir reljefo struktūrą, išlaikyti kompleksiškumą, t. y. paskatinti, kad iš specializuotų gyvulininkystės ūkių organinis mėšlas keliautų į augalininkystės ūkius. Ūkininkai turi gauti naudą už anglies „užrakinimą“ dirvožemyje. Vieni ūkininkai, naudodami mėšlą, sugrąžina anglį į dirvožemį, kiti augina technines kultūras, kurios naudojamos pramonėje. Bet norint gauti naudą dėl organinės anglies dalyvavimo cikle, būtina turėti apskaitą. Tai ir planuojame padaryti“, – aiškino K.Navickas.
Prašo atskiros paramos
LNTŽA nariai teiravosi žemės ūkio ministro, ar yra tikimybė naujame laikotarpyje gauti hektarinę išmoką už javus, auginamus taikant nearimines technologijas, ir ar bus diferencijuojamos išmokos pagal sėjos būdą. „Mes norėtume gauti papildomų balų už tokią žemdirbystę ir siūlome paramą skirti „atskira eilute“. Dar norėtume, kad jau šiemet būtų skirta parama tiesioginės sėjos sėjamosioms įsigyti“, – pageidavimus išsakė J.Venslovas.
K.Navickas tvirtino palaikantis tokius ūkininkų siekius, bet kol kas konkretumo nėra. „Šiais ir kitais metais niekas nesikeis, nes bus kopijuojama esamų programų struktūra. Bet nuo 2023-ųjų turės įvykti kokybinis pokytis, atsižvelgiant į žemdirbystės specifiką. Šį laiką turime išnaudoti naujoms priemonėms parengti“, – teigė žemės ūkio ministras.
Daugiau mados reikalas
Vienareikšmės nuomonės dėl neariminių technologijų taikymo nėra. Kai kurie jos šalininkai, taip pat ūkininkai bei specialistai mato nemažai šių technologijų minusų. Dalis ūkininkų, anksčiau susižavėjusių nearimine žemdirbyste, prasitaria, kad jiems tenka „atsiprašyti“ į nuošalę nustumtų plūgų. Net ir patys neariminės technikos gamintojai šios technologijos nesudievina, neatsisako plūgų.
Kupiškio rajono ūkininkas Jonas Pakalnis VL yra sakęs, kad ūkyje taiko nearimines technologijas, tačiau nėra aklas jų šalininkas. „Manau, kad neariminė technologija dabar daugiau mados reikalas. Mes ūkyje kasmet ariame tik pusę dirvų. Tokiu būdu kas antrus metus visi laukai suariami. Palikti vien neariminę žemdirbystę man nepriimtina, nes išplatinsime piktžoles ir ligas“, – savo nuomonę turi patyręs agronomas, apie 60 metų teorines žinias taikantis praktikoje.
Ūkininkas sakė, kad tokią praktiką perėmė iš pačių neariminės technikos gamintojų, kurie savo laukuose plūgų neatsisako. Jis pasakojo lankęsis neariminės technikos gamyklos savininkų ūkyje Rytų Vokietijoje. Vokiečiai neslėpė, kad pusę laukų aria tradiciškai, o kitoje dalyje taiko neariminę technologiją. Kitais metais atvirkščiai.
Po lygiai pliusų ir minusų
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas dr. Virginijus Feiza sakė jau ne kartą vardijęs neariminių technologijų pranašumus ir trūkumus. „Kiek pamenu, yra 10 pliusų ir tiek pat minusų. Taigi, be persvaros. Bet kadangi laikomės ES bendrosios žemės ūkio politikos, privalėsime eiti ta kryptimi. Dabar mums reikia žiūrėti agronominės ir ekonominės pusės“, – sakė mokslininkas.
Jis pripažino, kad situacija dėl neariminės žemdirbystės nėra vienareikšmė. Pasak dr. V.Feizos, šios technologijos ne visiems pasiseks, nes ne visose dirvose bus tinkamos. Ir svarbiausias klausimas – jeigu jau taikysime, kiek metų tai galime daryti tame pačiame lauke? Vieni nearia dirvų ir nėra problemų, o kiti sako, jog blogai – pradėjo mirkti dirvos, stovi vanduo.
„Būtina sąlyga diegiant neariminę technologiją – geras drenažas. Taip pat reikia įvertinti dirvožemį, ne tik viršutinį, kur kaupiame organinę medžiagą, bet ir pasižiūrėti giliau, ar neariant ir nepurenant dirvožemio bus tų vadinamųjų drenažinių porų, kurios itin svarbios mūsų moreniniuose dirvožemiuose, kad lietaus vanduo galėtų lengvai sunktis žemyn iki augalų šaknų. O jeigu nėra lietaus, kad pats augalas galėtų pasiimti kapiliariniu būdu iš gruntinio vandens. Dažnai būna nepralaidžių sluoksnių. Tada prasideda bėdos – dirvos išsausėja, pleišėja. 3–4 metus būtų galima bet kur naudoti neariminę technologiją, bet kas toliau? Reikia žiūrėti, ar dirvos nėra per kietos, ar šaknys gali giliau prasiskverbti“, – niuansus dėstė mokslininkas.
Dr. V.Feiza atkreipė dėmesį, kad neariant dirvų visa organika kaupiasi viršutiniame sluoksnyje (10–12 cm), jis tampa labai derlingas. „Bet čia atsiranda didelė rizika nuskurdinti turimą ariminį sluoksnį. Jeigu rūpinamės tik viršutiniu sluoksniu, skursta apačia, nes ten nieko neįnešama. Iš 1920 m. Dotnuvoje atliktų bandymų žinome, kad tada armuo buvo 15–17 cm, giliau – podirvis, negyva žemė. Bet mūsų tėvai ir seneliai arė, tręšė, kultūrino, todėl dabar turime 35–37 cm juodžemio. Jeigu nusprendžiame nesirūpinti tuo, kas yra giliau, ir domimės tik viršutine dalimi, kas bus, kai dėl klimato kaitos orai sausės?“ – susirūpinimą išsakė LAMMC Žemdirbystės instituto skyriaus vedėjas.
Jis paminėjo dar vieną problemą, kurią sunku įveikti taikant nearimines technologijas: šlapiose dirvose sunkios technikos paliktas gilias vėžes, suslėgtas dirvas.
Pigu ir greitai
Mokslininkas užsiminė ir apie pesticidų poreikį taikant nearimines technologijas: „Atlikta daug bandymų, tyrimų. Sėjant tiesiai į ražienas, kai šiaudai metai iš metų lieka dirvoje, randama daug kenkėjų, ligų, ypač miltligė, kuri pradeda reikštis pirmoji. Vokiečiai kalba, kad jau ir graužikai puola, rapsus graužia. Tokiuose laukuose – pelėms rojus. Šliužai puola ir puls, nes jiems ten geros sąlygos.“
Tačiau neariminė žemdirbystė taupo degalus, laiką, o tai labai patrauklu ūkininkams. „Pliusas – pigu ir greitai. Kai nuėmus kviečius reikia greitai pasėti rapsus, tokios technologijos – tikras išsigelbėjimas, ypač stambiems ūkiams. Ar tai tvaru, kai reikia daugiau chemijos? Nėra technologijų, kurios teiktų vien privalumus, deja, jas lydi ir nemažai minusų. Žmonės apie tai turėtų žinoti“, – aiškino dr. V.Feiza.
