Puošnesnį sodo krūmą nei hortenzija būtų sunku rasti. Hortenzijos mėgstamos ir dėl savo nereiklumo, matyt, todėl jų šviečiančias galvas galime sutikti ir išlikusias apleistose sodybose, ir puošiančias  modernius pastatus. O svarbiausia – šis krūmas žydi ne tik vėliau nei dauguma krūmų ir medžių, bet ir gerokai ilgiau.

Deriniai su augalais

Dvarčionių sodų masyve šeimininkaujanti Brigita Jančiulienė jas pamilo dar vaikystėje, kai jos puošė tėvelių sodybą. „Mėgau jas džiovinti, naudoti puokštėse, puošti namus“, – pasakojo ji.

Pasak augintojos, Lietuvoje labiausiai paplitusios  šviesiosios, didžialapės ir šluotelinės hortenzijos. „Šviesiosios labiausiai mums pažįstamos, nes jos lietuvių soduose atsirado labai seniai, – dalijosi patirtimi B.Jančiulienė. – Tai nereiklus augalas, mėgsta lengvą pavėsį, priemolio, priesmėlio dirvą. Gali augti ir saulėje, jei užtenka drėgmės.“

Šviesiosios hortenzijos liepos mėnesį apsipila baltais žiedų burbulais, o rudeniop įgauna žalsvą atspalvį. Pasak augintojos, būtent šios hortenzijos yra labai nepretenzingos, joms nereikia ypatingo dėmesio, todėl tinka gyvatvorėms, įvairiems akcentams. Populiariausia – balta – hortenzijų spalva yra neutrali, todėl lengvai pritaikoma įvairiuose želdynuose. „Man labai patinka šių hortenzijų deriniai su rododendrais, melsvėmis, paparčiais ar liguliarijomis“, – sakė sodininkė.

Tuo tarpu labiausiai akį traukianti didžialapė hortenzija, kurios žiedai ir žiedynai tokie stambūs, jog gali uždengti visą lapiją, yra tikra lepūnėlė, ir norintiems ją auginti teks iš tiesų paplušėti. Kaip ir visos jos seserys, ši hortenzija atspari užterštam orui, ligoms ir kenkėjams. Tačiau šių metų sausra šiai gražuolei buvo tikras peilis. „Didžialapės hortenzijos nepakenčia sausros, jautrios šalčiui, o pas mus jas geriausia auginti kur nors prie jūros ir būtinai dengti žiemai“, – dalijosi patirtimi sodininkė. Jautrios viršūnėlės su žiedpumpuriais gali nušalti ir rugsėjį, todėl prieš šalnas krūmai apsukami popieriumi. Prasidėjus šalčiams, nuskinami lapai, šakos prilenkiamos prie žemės ir, paklojus kelias eglišakes, užberiamos sausomis durpėmis. Dar labiau atšalus užpilama 20–30 cm sausų lapų arba šiaudų sluoksniu ir uždengiama polietileno plėvele, kad nesušlaptų. Didesnius krūmus galima mėginti apkamšyti keliais sluoksniais šiaudų bei eglišakių ir, neprilenktus prie žemės, iš viršaus uždengti maišu. Pavasarį, šylant orams, hortenzijos po truputį atidengiamos, akylai saugant nuo pavasarinių šalnų.

Daug paprasčiau didžialapes hortenzijas auginti dideliuose vazonuose. Vasarą jos su vazonais įkasamos sode. Rudenį, prieš šalnas, pernešamos į nešildomą patalpą ar šiltnamį, o atėjus šalčiams – į rūsį, kur temperatūra – 0–5 °C. Pavasarį sprogstančios hortenzijos perkeliamos į šviesią vėsią patalpą. Į sodą išnešama tik gegužės antroje pusėje, pasibaigus šalnoms. Hortenzijos gausiai žydės tik tada, kai netrūks nei drėgmės, nei trąšų (ypač auginant vazonuose). Vasarą apie krūmus pabarstoma durpių, komposto, kompleksinių trąšų.

Didžialapės hortenzijos paprastai būna rožinės. Bet žiedų spalva gali keistis pabėrus trąšų, pasikeitus dirvožemio rūgštingumui (pH). Pvz., pabarsčius aplink augalą alūno miltelių (apie 20 g krūmui) arba dirvą kas 2 savaites palaisčius alūno tirpalu (5 g alūno 1 l vandens), žiedai taps melsvi. Rožiniai jie būna, jei pH-7 arba kiek žemesnis, o melsvi – jei pH 4-5, t. y. dirva rūgšti. „Kai kas tam tikslui į paskutinio persodinimo žemę primaišo geležies rūdžių (jų galima gauti geležies fabrikuose, kur sumetamos geležies pjuvenos) arba raisto purvo, kuriame auga alksniai“, – patarė hortenzijų augintoja.

Šluotelinės hortenzijos

Prieš keletą metų Lietuvoje paplitusios šluotelinės hortenzijos pakerėjo daugelį sodininkų tuo, kad joms nereikia ypatingo dėmesio. Ir nužydėjusios atrodo dekoratyviai, nes jų žiedynai ant šakų gali išsilaikyti iki pavasario. Pasak gėlininkės biologės Reginos Kazlauskienės, šios hortenzijos labai greitai auga, žiedynai susiformuoja ir ant naujų stiebų. „Hortenzijų žiedai žydi ilgai, pamažu keisdami spalvą nuo kreminės ar žalsvai baltos iki švelniai rožinės ar žalsvai raudonos“, – sakė hortenzijų kolekciją surinkusi moteris. Gėlininkė priminė, kad hortenzijos mėgsta šviesią ar truputį pritemdytą vietą, labai saulėta pietinė pusė joms netiks. Hortenzijų nebūtina sodinti užuovėjoje, nes žieminiai vėjai joms nebaisūs – žiedinius pumpurus jos krauna ant tų pačių metų šakelių.

„Hortenzijos gruntui nereiklios, tačiau geriausiai auga priemolyje, humusingoje, drėgnoje ir rūgščioje dirvoje, – sakė biologė. – Jų šaknys netoli žemės paviršiaus, išsidriekia gerokai plačiau nei šakos.“ Gėlininkė patarė hortenzijas sodinti į duobes, kurių gylis – iki 40 centimetrų, plotis – apie 60–70 centimetrų. Į duobę įberiama komposto, derlingo dirvožemio mišinio. Lengvose dirvose duobės dugne galima padaryti priemolio „ekraną“ – į mišinį įmaišyti priemolio ar kitos sunkesnės žemės.

Mėgsta drėgmę

Pasak biologės, norint turėti stiprų ir gausiai žydintį didžialapių hortenzijų krūmą, reikia pasistengti, kad dirva ne mažiau nei 1,5 metro spinduliu apie augalą būtų drėgna. Tuo tarpu šluotelines hortenzijas reikia laistyti tik per sausrą. „Prieš žiemą patartina apkarpyti likusius žiedynus, kad augalų šakos žiemą nelūžinėtų nuo sniego svorio. Geriausia hortenzijas apgenėti ankstyvą pavasarį, kol jos neprabudusios. Trumpai apkerpami pernykščiai stiebai, paliekant 3–4 pumpurų žiedus. Jei kyla įtarimų, kad hortenzijos galėjo apšalti, genėti reikėtų vėliau. Tada pašalinamos apšalusios šakos, kurios puikiai matomos brinkstant pumpurams“, – aiškino Regina.

Jei šluotelines hortenzijas norima atnaujinti, nupjaunami seni stiebai. Galima auginti medelio formos hortenzijas. „Tada paliekamas vienas stipriausias ūglis, o kiti išlaužomi, birželio mėnesį nulaužiamos ir šoninės šakelės. Kiekvienais metais vegetacijos pradžioje pagrindinė šaka apkerpama iki gerai išsivysčiusio pumpurų žiedo. Šoninėms šakoms leidžiama augti 1–1,5 metro aukštyje“, – patirtimi dalijosi gėlininkė. Ji ne vieną kartą keitė kieme auginamų hortenzijų formą, nes vietos prireikė kitoms, naujų veislių hortenzijoms.

Pagrindinis didžialapių hortenzijų tręšimas – butonizacijos laikotarpiu. Galima tręšti karvių mėšlu, praskiestu vandeniu (1:10), arba mineralinėmis trąšomis, turinčiomis azoto. Vėliau tręšiama kas 2 savaites. Gėlininkė perspėjo hortenzijų nepertręšti, nes, suformavusios per didelius žiedynus, jos neatlaiko jų svorio, linksta ir lūžinėja. Tręšti hortenzijas galima iki rugpjūčio pabaigos. O šluotelinės hortenzijos, pasak jos, puikiai žydi ir tada, kai mažiau tręšiamos ir prižiūrimos.

Dauginimas

„Dauginti šluotelines hortenzijas nesunku. Tai galima daryti prilenkiant ūglius ir įšaknydijant šakeles: žemė sukasama, padaroma duobutė, į kurią įdedama prilenkta hortenzijos šakelė. Ji apipilama apie 3–5 cm storio žemės sluoksniu. Nuo motininio krūmo ją bus galima atskirti po metų, susiformavus šaknims“, – sakė R.Kazlauskienė. Ji šiuo būdu sėkmingai daugina visas savo medelyne auginamas hortenzijas. Dauginti galima ir šakelėmis. Tam ji patarė naudoti genėjimo metu nupjautas sumedėjusias šakeles. „Atrinktas šakeles reikia 2–3 dienas palaikyti vandenyje, po to supjaustyti ūgliais. Kiekviename ūglyje turėtų būti 3–5 pumpurų mazgai. Šluotelinės hortenzijos nelabai lengvai įsišaknija, todėl reikėtų ūglio apačią apibarstyti augimo stimuliatoriumi. Sodinami į gruntą iš rūgščių durpių ir smėlio (1:1), virš žemės paliekant du trečdalius ūglio. Uždengiami plėvele arba auginami dirbtinio rūko sąlygomis“, – sakė pašnekovė.

Turintiesiems laiko ir įgūdžių biologė patarė išbandyti hortenzijų dauginimą žaliaisiais ūgliais, nupjautais birželio viduryje. „Tai sudėtingesnis dauginimo būdas, nes ūgliai gana sunkiai prigyja, mat reikia labai tiksliai parinkti tinkamą dauginti laiką, kai ūgliuose pakanka drėgmės ir lapai ne itin greitai garina vandenį. Jei vegetacija buvo ankstyva, dauginti reikėtų apie birželio vidurį ir net anksčiau, jei krūmas sužaliavo vėliau – birželio viduryje. Ūgliai ne pjaunami, bet laužiami, paliekant iki 1,5 centimetro pėdutę – atplaišą. Geriausia juos imti iš apatinės augalo dalies, be žiedinių pumpurų, apie 10 centimetrų ilgio. Pėdutė apdorojama augimo stimuliatoriumi, pašalinami apatiniai lapai, paliekant 3–4 viršutinius, paruošiamas įšaknydyti tinkamas durpių ir smėlio mišinys ( 2:1). Sodinimo induose šis mišinys užberiamas smėliu tiek, kad ūgliai nesiektų durpinio mišinio. Indai uždengiami plėvele ar stiklainiais. Per žiemą jie laikomi pliusinėje temperatūroje, palaikoma dirvos drėgmė“, – aiškino gėlininkė. Į dirvą, pasak jos, jaunus sodinukus geriausia sodinti, kai atsiranda nauji ūgliukai, apie rugpjūčio mėnesį. Jaunos hortenzijos žiemai labiau pridengiamos nuo šalčių, nes atsparios speigams jos tampa tik trečiais metais po pirmo žydėjimo.