Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
NATO: rūpesčiai prieš jubiliejų

 Mažiau nei pusantro mėnesio liko iki galingiausio istorijoje karinio aljanso 70-mečio. Nors jubiliatas vis dar stiprios sveikatos, bet jau matyti ženklų, kad pradeda ilgiau ir lėčiau mąstyti.

Išorėje, viduje ir apačioje

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (North Atlantic Treaty Organisation, NATO), kitaip tariant, gynybinis NATO aljansas, buvo įsteigta 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone pasirašius Šiaurės Atlanto sutartį. Tą dieną šią tarptautinę sutartį pasirašė 10 Vakarų Europos šalių (Belgija, Danija, Prancūzija, Nyderlandai, Islandija, Liuksemburgas, Norvegija, Portugalija, Italija, Didžioji Britanija) ir dvi Šiaurės Amerikos valstybės – JAV ir Kanada. Dabar NATO priklauso 29 valstybės. Iki NATO 70 metų jubiliejaus iškilmių liko mažiau nei pusantro mėnesio, per šį laiką, suprantama, istorikai, politikai, apžvalgininkai dar kartą aptars aljanso sukūrimo aplinkybes, jo istorinę reikšmę Europos ir pasaulio saugumui, politines krizes, iššūkius, su kuriais šiam kariniam blokui teko susidurti per septynis egzistavimo dešimtmečius, ir, žinoma, pergales. Bene svarbiausia iš jų laikomas laimėtas Šaltasis karas su Sovietų Sąjunga. Tačiau, kaip ir gyvenime, viskas nesulaikomai keičiasi: ir geopolitinė situacija, ir politinė retorika transatlantinės partnerystės kontekste, ir esminiai iššūkiai. O visa tai neišvengiamai keičia ir daugelio NATO pasiekimų vertinimą, tarp jų ir pergalę Šaltajame kare. Patirtis rodo, kad jei pergale nepasinaudojama, ji anksčiau ar vėliau gali tapti pralaimėjimu.

Pirmasis NATO generalinis sekretorius Didžiosios Britanijos lordas Hastingsas Lionelis Ismay'us, šias pareigas ėjęs iki 1957 metų, NATO paskirtį yra apibūdinęs taip: aljansas sukurtas siekiant laikyti rusus išorėje, amerikiečius – viduje, o vokiečius – apačioje. Kitaip tariant, Vakarų Europa turėjo būti patikimai apsaugota nuo galimos Maskvos karinės invazijos, įtraukiant į šį gyvybiškai svarbų atgrasymą amerikiečių karines pajėgas, kurios, kita vertus, turėjo užtikrinti, kad po karo ant kojų pastatytoje Vokietijoje neatgimtų revanšistinės militaristinės ambicijos.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas kiekviena proga stengiasi pabrėžti transatlantinę vienybę. Labai norėtųsi juo tikėti.

Ruošia saugiklį?

Kad ir kaip būtų keista, po 70 metų susirūpinimą NATO politiniuose kuluaruose ir toliau kelia rusai, amerikiečiai ir vokiečiai. Tačiau pasaulis per tą laiką pasikeitė taip, kad jau nelabai aišku, kur, ką ir kaip laikyti. O pats baisiausias klausimas – kas būtent laikys? JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo grėsmingais pareiškimais apie NATO aljanso reikalingumą, apie sąjungininkų parazitavimą JAV mokesčių mokėtojų sąskaita, politinį dviveidiškumą milijardais eurų stiprinant Rusiją, iš kurios perkama vis daugiau gamtinių dujų, pastaraisiais metais ne kartą ir ne du yra šokiravęs NATO sostines. NATO aukščiausio lygio susitikimai tarsi tampa loterija: jei labai pasiseks, gal prezidentas D.Trumpas nepuldinės Vokietijos ir kitų Europos lyderių dėl per menko finansinio indėlio į bendrą gynybą ir negrasins išstoti iš NATO. Laimė, prezidento aplinkos pastangomis didelių skandalų pavykdavo išvengti, tačiau ar taip bus ir toliau, niekas negali pasakyti.

Taigi, pirminis NATO tikslas „laikyti amerikiečius viduje“ šiandien yra egzistencinės svarbos. Tai, kad Europai reikia ruoštis „juodajam scenarijui“, išduoda prieš kurį laiką pasigirdusios viešos, tegu ir neoficialios, Berlyno ir Paryžiaus abejonės dėl to, ar dar galima pasitikėti Amerika kaip Europos saugumo garantu. Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas net prabilo apie bendras ES karines pajėgas, kurios galėtų kartu su NATO užtikrinti mūsų žemyno saugumą.

Praėjusių metų rudenį kalbėdama Europos Parlamente, kanclerė A.Merkel pareiškė, kad reikia dirbti, kad vieną dieną būtų sukurta „reali, tikra Europos armija“. Vokietijos vyriausybės vadovė  pabrėžė, kad tokių karinių pajėgų kūrimas gali būti įgyvendinimas lygiagrečiai su transtatlantiniu bendradarbiavimu NATO aljanse. Pasak A.Merkel, Europą apgins tik stipresnė Europa.

Kas kam rūpi

Tokia Berlyno politinė retorika, kurią parėmė ir Paryžius, sulaukė aštrios kritikos, be kita ko, ir iš Rytų Europos šalių, kurios be JAV įsipareigojimų ir lyderės vaidmens Šiaurės Atlanto sutarties aljanse neįsivaizduoja savo pačių ir visos Europos saugumo. Iš visko sprendžiant, Prancūzija, po Didžiosios Britanijos pasitraukimo liekanti vienintele ES šalis, turinčia branduolinį atgrasymo arsenalą, pritaria Berlynui dėl antro gynybos saugiklio būtinybės, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių krizės atveju nebebūtų galima visiškai pasikliauti NATO, tiksliau – Jungtinėmis Valstijomis. Taip, kol kas bendros Europos armijos kūrimo idėja pateikiama atsargiai, žadama, kad tokios pajėgos būtų kuriamos lygia greta su bendradarbiavimu NATO rėmuose. Tačiau ir naivuoliams aišku, kad kalbama atsarginį variantą ruošiantis blogiausiam scenarijui.

Koks jis galėtų būti? JAV išstojimas iš NATO? Nebūtinai. Turbūt pakanka vien rimtos abejonės, kad, kilus krizinei situacijai, Vašingtonas nedvejodamas iškart ištiestų politinės ir karinės pagalbos ranką. O ar galima laikyti sąjungininkais tuos, kurie kariauja su tavimi prekybos karą? Juk iš esmės būtent taip galima įvardyti D.Trumpo administracijos pernai įvestus importo muitus europietiškam plienui bei aliuminiui. JAV prezidentas ne kartą yra užsiminęs, kad tuo gali būti nepasiribota: jo griežtai neigiamas požiūris į vokiškus automobilius Amerikos rinkoje visiems puikiai žinomas. Priešiška, antieuropinė D.Trumpo retorika rodo, kad septynis dešimtmečius trukusią transatlantinę partnerystę šiuo metu, ko gero, keičia nepasitikėjimas. O tai pats blogiausias dalykas draugų kompanijoje, kurią vienija šūkis „Vienas už visus, visi už vieną!“ Geriau žaisti atviromis kortomis, net jeigu jos visiškai prastos.

NATO sostinėse, be jokių abejonių, rimtai vertinami ir viešai JAV prezidento demonstruojami palankumo ženklai Rusijos vadovui Vladimirui Putinui, kurį, remiantis pradine NATO neoficialia doktrina, reikėtų „laikyti išorėje“. Prieš kelias dienas JAV spaudoje buvo paskelbta informacija, kad D.Trumpas šokiravo Amerikos žvalgybos tarnybų vadovus: jis pareiškė, kad Šiaurės Korėjos tarpžemyninės balistinės raketos negali pasiekti JAV teritorijos, nors šios šalies žvalgyba tvirtino priešingai. Kuo vadovaudamasis D.Trumpas užginčijo Amerikos žvalgybos palydovais ir kitomis techninėmis priemonėmis paremtą išvadą apie branduolinę grėsmę savo šaliai? Laikykitės už kėdžių: „Man tai nerūpi. Aš tikiu Putinu.“ Pasak buvusio Federalinio tyrimų biuro direktoriaus pavaduotojo  Andrew McCabe'o, D.Trumpas ranka numojo į žvalgybos pateiktus faktus. O dabar užduokime retorinį klausimą: jeigu JAV prezidentas esminiu savo šalies nacionalinio saugumo klausimu tiki V.Putinu, o ne savo šalies žvalgybos tarnybomis, ar gali NATO šalių vadovai pasitikėti tokiu JAV prezidentu? Ir ką dėl jų saugumo D.Trumpui pasakys, o gal jau ir pasakė, V.Putinas? Matyt, per 70 metų garsioji politinė NATO formulė apsivertė aukštyn kojom: amerikiečiai traukiasi į išorę, rusai brukasi į vidų, o vokiečiai, deja, vis dar be atominės bombos.

 

Rekomenduojami video