Nuo idealizavimo iki abejonių ir padarinių baimės. Taip būtų galima apibūdinti nuomones apie nanotrąšas ir apskritai apie nanodalelių naudojimą žemės ūkyje. Nanotechnologijas išbandę Lietuvos ūkininkai džiaugiasi išaugusiu derliumi, tačiau kai kurie tiek mūsų šalies, tiek kitų Europos Sąjungos šalių mokslininkai atsargiai vertina šią naujovę.

Sumažino nuostolius

Čičinų kaime (Jonavos r.) ūkininkaujantis jaunas, bet jau prityręs ūkininkas Rimantas Kubiliūnas neabejoja nanotrąšų efektyvumu. Tuo jis įsitikino 2016-ųjų pavasarį, kai sulaukė pasiūlymo prastai atrodančius rapsus nupurkšti nanotrąšomis. „38 hektarų žieminių rapsų lauką buvau nurašęs į nuostolius. Nupurškęs nanotrąšomis pusę lauko, po kelių savaičių pamačiau skirtumą – tarsi lauką kas būtų perpjovęs pusiau“, – pasakojo R.Kubiliūnas.

Tą patį plotą ūkininkas patręšė antrą kartą ir gavo daug didesnį derlių. Tuo metu nanotrąšomis nepurkštas plotas skurdo. Ar Rimantas ir vėliau naudojo šias trąšas?

„Naudojau ne tik nanotrąšas, bet ir nanodaleles – kaip priedą prie augalų apsaugos priemonių. Tikslių tyrimų neatlikau, tačiau nauda akivaizdi. Derlių gavome ne mažesnį nei patręšę įprastomis trąšomis, tačiau patyrėme mažiau išlaidų dėl palankios nanotrąšų kainos“, – sakė R.Kubiliūnas.

Ūkininkas domėjosi ir kita nanodalelių puse, apie kurią pardavėjai nekalba.

„Skaičiau apie tas baimes, tačiau kol kas tai tik diskusijos. Mes, ūkininkai, elgsimės taip, kaip patars tyrimus atlikę mokslininkai. Šiuo metu nanotrąšas, nanodaleles naudoti galima, tai ir naudoju. Pasakys, kad negalima – nenaudosiu“, – sakė ūkininkas.

Rimantas Kubiliūnas

Efektyvumo niuansai

Pasiaiškinkime, kuo pagrįstas nanotrąšų efektyvumas. Kaip „Valstiečių laikraščiui“ sakė šiomis trąšomis prekiaujančios UAB „Scandagra“ pardavimų vadovas Eduardas Kapralovas, net 99 proc. nanotrąšų augalai pasisavina iš karto. „Nanotrąšose yra dalelių, kurių dydis tesiekia 50 nanometrų (1 nanometras yra milijardinė metro dalis). Pavyzdžiui, žmogaus plauko storis yra apie 100 tūkst. nanometrų. Taigi šios itin mažos dalelės per augalą pereina labai greitai – maždaug per dvi valandas. Tai ir rodo šių trąšų efektyvumą“, – aiškino E.Kapralovas.

Kitas svarbus niuansas – tam pačiam plotui nanotrąšų reikia daug mažiau nei tradicinių. Dėl kelis šimtus kartų didesnio nanodalelių skvarbumo dideliam efektyvumui pasiekti reikia gerokai mažesnio mikroelementų kiekio, taip taupoma augalo energija, kuri būtų panaudota jonams transportuoti, o dabar skiriama vystymuisi.

„Palyginkime: naudojant įprastas trąšas, hektarui tenka apie 500 g mangano bei cinko, o naudojant nanotrąšas – tik apie 5 g. Taigi ar įmanoma nanotrąšomis pakenkti?“ – retoriškai klausė E.Kapralovas.

Beje, Lietuvoje nanotrąšų populiarumas auga kaip ant mielių. „Pirmaisiais metais šios trąšos buvo naudojamos 40 tūkst., o šįmet – jau apie 100 tūkst. hektarų“, – sakė E.Kapralovas.

Paklaustas, kokį poveikį nanodalelių naudojimas turės žmonėms, E.Kapralovas atsakė, esą jis kritiškai vertinantis mokslininkų abejones. Anot jo, įtarimų kyla tik dėl žinių stygiaus.

Trūksta informacijos

Tarp abejojančiųjų nanotrąšų poveikiu yra Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) doc. Irena Pranckietienė. „Nanotrąšos didina produktyvumą, stimuliuoja augalų augimą, pagerina dirvožemį ir kt. Jų naudojimo efektyvumas akivaizdus, tai rodo tyrimai, tačiau, jeigu būtų mano valia, ekologiniuose ūkiuose nanotrąšų neleisčiau naudoti“, – praėjusią savaitę seminare ekologiškai ūkininkaujantiesiems sakė I.Pranckietienė.

ASU docentė prisipažino ilgai ir atkakliai ieškojusi informacijos apie nanotrąšas. „Daugelis mokslininkų teigia negalintys pasakyti, koks bus poveikis, jeigu nanodalelių pateks į vandenį, dirvožemį, augalą, žmogus organizmą“, – teigė I.Pranckietienė.

Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) doc. Irena Pranckietienė

Įdomu, kad ASU docentei kelia nerimą trąšų tiekėjų privalumu laikoma nanodalelių savybė – ypatingas jų skvarbumas. „Pasak mokslininkų, į ląsteles patekusios nanodalelės pažeidžia jų sieneles ir membraną, gali sukelti DNR ir mitochondrijų pažeidimus, suaktyvinti reaktyviojo deguonies gamybą, sumažinti maisto medžiagų patekimą į ląsteles. Nerimą kelia nanodalelių savybė sparčiai migruoti augale, be to, nanodalelės visiškai nesikeičia – ir vėliau jos lieka tokios pat judrios ir skvarbios“, – vardijo abejones I.Pranckietienė.

Poveikio grandinė

Lietuvoje atliekami bandymai tik siekiant išsiaiškinti nanotrąšų poveikį derliui. Tuo niekas neabejoja, tačiau I.Pranckietienė rado informacijos apie tai, kaip nanodalelės gali paveikti ne tik augalus, bet ir produktų vartotojus.

„Tyrimus atlikę Vokietijos ir Anglijos mokslininkai prognozuoja, kad iki 91 proc. visų naudotų nanodalelių atsidurs sąvartynuose, o iš jų 8–28 proc. pamažu pateks į dirvožemį, iki 7 proc. – į vandens telkinius, 0,1–2 proc. – į atmosferą. „NANO ECO“ konferencijoje 2009-aisiais buvo pabrėžta, kad nanodalelių yra titano okside, kuris įeina į statybose naudojamų dažų sudėtį. Jau užfiksuota nanodalelių ir gruntiniuose vandenyse šalia statybos vietų. 2013-aisiais titano okside esančių nanodalelių buvo aptikta ir agurkų vaisuose – jie buvo pasėti į prieš 150 dienų titano oksidu užterštą dirvožemį“, – pasakojo I.Pranckietienė.

Pasak ASU docentės, nors tyrimų dar trūksta, tačiau galima daryti prielaidą, kad nanodalelių per augalus gali patekti į gyvulių ir į žmogaus organizmą, beje, ne tik valgant, bet ir netiesiogiai.

Tarptautinė aplinkos toksikologijos ir chemijos draugija paskelbė, kad nanodalelių sukeliamas efektas organizmuose yra ilgalaikis – ilgai išlieka plaučiuose ir kituose gyvūnų organuose. Spėjama, kad ir dėl šios priežasties pastaraisiais dešimtmečiais daugėja Krono ligos (tai lėtinė arba ilgalaikė liga, sukelianti virškinimo sistemos uždegimą) atvejų. Pasak I.Pranckietienės, britų mokslininkų nuomone, nanodalelės neigiamai veikia imuninę sistemą, yra biologiškai toksiškos, lengvai juda iš nosies į smegenis.

Magistranto darbas

ASU doc. I.Pranckietienės nuomonę ūkininkai labai vertina. Taigi jos teiginiai privers daugelį susimąstyti. Tačiau būtų daugiau naudos, jeigu į I.Pranckietienės nuomonę atsižvelgtų ir jos kolegos ASU mokslininkai. Pavyzdžiui, 2014-aisiais ASU Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslų institute magistro baigiamąjį darbą apie bioorganinių nanotrąšų poveikį optimizuojant cukrinių runkelių auginimo sąlygas ir produktyvumą pateikė Saulius Šipelis. Žvilgtelėkime į šio darbo išvadas. Jose teigiama, kad tiriamus cukrinius runkelius du kartus apipurškus nanotrąšų tirpalu jie išaugino 27,8 proc. daugiau lapų, apie 15 proc. padidėjo jų plotas, vidutinis šakniavaisių skersmuo padidėjo 16,5 proc., o vidutinė augalo biomasė – net 41,6 proc., palyginti su kontroliniuose bandymo laukeliuose augusiais cukriniais runkeliais. Be to, daroma išvada, kad dėl nanotrąšų poveikio 1,03–1,14 proc. padidėjo šakniavaisių cukringumas. Baltojo cukraus gauta 19,7 ir 23,2 proc. daugiau, nei iš kontroliniuose bandymų laukeliuose augintų cukrinių runkelių. Magistranto baigiamojo darbo išvadose veltui ieškotume abejonių dėl nanotrąšų poveikio (beje, magistranto darbo komisijos narys buvo ir ASU doc. dr. Viktoras Pranckietis).

Žaidimas su ugnimi

Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos tarybos narys, habil. dr. Antanas Svirskis nanotrąšų efektyvumą vertino atsargiai. Dėl šios naujovės kyla daug klausimų. Tyrimų dėl genetiškai modifikuotų organizmų poveikio trūkumas grindžiamas argumentu, kad jų pasekmes galėsime pajusti tik po kelių dešimtmečių. Nanotrąšų poveikis pasireiškia labai greitai. Tai kodėl neatliekami išsamūs tyrimai, kodėl nepaneigiami įtarimai?

„Deja, ūkininkai yra lyg bandomieji triušiai. Žaisdami su ugnimi vieną kartą galime itin skaudžiai nukentėti. Blogai, kad į rinką tiekiami produktai, dėl kurių veikimo nėra tvirtos nuomonės. Galiu tik spėlioti, kodėl taip yra. Manau, daug lemia pinigai. Deja, daugelio verslininkų tikslas – kuo greičiau praturtėti, o dėl pasekmių jie nelinkę kvaršinti galvos“, – teigė A.Svirskis.

Ar įmanoma nanomokslą reguliuoti? Molekulinės nanotechnologijos tyrimais užsiimančio „Foresight“ instituto JAV mokslininko Kriso Phoenikso teigimu, neįmanoma reguliuoti dar nepažintų sričių – mokslininkai tiesiog nežino, ką reikėtų drausti ar riboti: „Pavyzdžiui, A. Flemmingas, nustatęs, kad tam tikras pelėsis žudo bakterijas, negalėjo žinoti, ką atranda: antibiotikus ar biologinį ginklą.“

Skverbsis į visas sritis

Labai tikėtina, kad E.Kapralovas yra teisus sakydamas, kad ateityje be nanotechnologijų neišsiversime, jos jau dabar skverbiasi į visas mūsų gyvenimo sritis. Nanodalelės jau dabar naudojamos daugelyje kosmetikos priemonių. Pavyzdžiui, apsaugos nuo saulės kremuose yra daug šiame straipsnyje jau minėto titano dioksido nanodalelių. Mažesnės nei 100 nanometrų titano dioksido dalelės tampa bespalvės ir geba atspindėti šviesą į visas puses. Šiuo principu ir paremtas saulės kremų veikimas – krintantys ultravioletiniai spinduliai atspindimi, todėl oda sugeria mažiau potencialiai kenksmingo jų srauto. Dėl savo dydžio nanodalelės nesunkiai įsiskverbia net į gilius mūsų odos sluoksnius, todėl yra naudojamos gaminant šampūnus, losjonus, kremus ir kitas kosmetikos priemones. Gal skaitote šio straipsnio kompiuterinę versiją? Tokiu atveju žinokite, kad skystųjų kristalų monitoriai pagaminti naudojant nanoeilės dydžio elementus, o iš vadinamųjų nanovamzdelių jau kuriamos itin lengvos, bet 100 kartų už plieną tvirtesnės konstrukcijos. JAV nacionalinis sveikatos institutas savo tinklalapyje paskelbė, kad nuo 2015-ųjų nanotechnologijas pradėjo taikyti kovojant su vėžiu. Taigi NANO eros pradžios išradimai įspūdingi, o kas dar mūsų laukia!

Laukia oficialių tyrimų

Saulius Daniulis, Ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas

Remdamasis tik teorinėmis prielaidomis apie nanotrąšų taikymą žemės ūkyje, negaliu susidaryti tvirtos nuomonės. Galiu pasakyti tik tiek – nanotrąšos yra lyg ligoniui po operacijos statoma lašelinė. Jos ypač efektyvios, kai augalai badauja. Ekologiškai ūkininkaujantieji atkreipia dėmesį, kad medžiagų kiekis nanotrąšose yra daug mažesnis nei įprastose. ES šalyse ekologiniai ūkiai naudoja nanotrąšas, jos sertifikuojamos, o Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos irgi neturi priekaištų. Mums, ekologiškai ūkininkaujantiesiems, žinoma, kelia nerimą kai kurių mokslininkų teiginiai apie nanodalelių agresyvumą. Jeigu oficialūs tyrimai patvirtintų įtarimus, kad nanodalelės taip pat veikia ir patekusios į žmogaus organizmą, prisipažinsiu, tokiais produktais nenorėčiau maitinti savo vaikų.